Rūtą Mikelkevičiūtę Zambijoje pribloškė 13-metės žodžiai: „Trys vyrai geriau nei 20“
„Trys vyrai geriau nei dvidešimt!“ Ši frazė ilgam įstrigo žurnalistėms Rūtai Mikelkevičiūtei ir Giedrei Talmantienei. Ją lietuvėms ištarė trylikametė Afrikos mergaitė.
Kunigas ir vaikų globos namų įkūrėjas Rubenas Sambo lydėjo lietuvių žurnalistes po naktinę Zambijos sostinę Lusaką. Lietuvės, kurdamos filmą apie sunkų Zambijos vaikų gyvenimą, norėjo nufilmuoti, kaip gyvena vaikai gatvėje.
„Šimtai vaikų nuo 7 iki 17 metų būriais miega po tiltais, ant kartono lakštų ar skudurų, taip pat cementiniuose nuotekų vamzdžiuose. Tokiuose, kuriais teka per liūtis vanduo. Viename tokiame vamzdyje susispaudžia 50 vaikų. Vaizdas kraupus!“ – pasakojo žurnalistės, kurios apie šiuos vaikus papasakos dokumentiniame filme „Zambija: Ačiū, Lietuva“ per LNK. Manoma, kad Zambijoje gatvėje gali gyventi apie milijonas vaikų. Daugelis jų našlaičiai arba palikti tėvų.
„Susitikome su gatvės vaikais naktį. It beglobiai šunys – alkani, agresyvūs, pasiruošę gintis ir apspangę, – pasakoja Rūta. – Atvežėme maisto, nes, anot kunigo, tai vienintelė valiuta, kuria galima sumokėti jiems už pokalbį. Beje, tai buvo pirmas kąsnis jiems tądien. Kiekvienas jų laikė kažkokį buteliuką rankose, kiti jo nepaleido iš dantų. Kvapas sintetinis, taip trenkia, kad net sunku kvėpuoti. „Klausėme, ką jie turi rankose?“ – „Čia klijai“, – tiesiai šviesiai, it tai būtų saldainiai, atsakė kokių 10 metų berniokas. – „Nusiperkame jų kiekvieną dieną.“
Jūs turite suprasti vieną dalyką, sakė mums kunigas, kad klijai, kuriais jie svaiginasi, vaikams atstoja viską – šiltą antklodę, stogą, ir maistą.
„Jūs turite suprasti vieną dalyką, sakė mums kunigas, kad klijai, kuriais jie svaiginasi, vaikams atstoja viską – šiltą antklodę, stogą, ir maistą. Kai esi apsvaigęs, nejauti, kad viso to neturi ir ramiai miegi šiukšlių krūvoje it patogiausioje lovoje. Apkvaitęs nieko nebijai – juk dešimtmečiui čia reikia išgyventi. O gyvenimas čia ne vaikiškas.“
„Kuo tu vardu, gal galiu tave vesti, aš jau greitai būsiu pilnametis“, – flirtavo su manimi iš pažiūros kokių 16-os vaikinukas. Pasitikėjimo jiems netrūksta... Manau, vaikis norėjo patikti, pamaloninti baltaodę, kuri čia reiškia pinigus... Jis man komplimentą, aš jam už tai centą... Aš pasiruošęs mirti bet kada – tokie buvo kito, vos dešimtmečio berniuko, žodžiai“, – pasakojo Rūta.
Dar baisesnis yra gatvės mergaičių gyvenimas. Seksualinis išnaudojimas ir prievartavimas – jų gyvenimo dalis. Į gatvę patekusios merginos beveik negali rinktis.
„Mus prievartauja kada panorėję“ – tikra to žodžio prasme išrėkė viena jų. Nespėsi pabėgti – tave išprievartaus visas būrys. Gelbėdamosi mergaitės naktimis dažnai miega prie parduotuvių ar įstaigų apsaugininkų būdelių nepaisant to, kad šie vyrai dažnai šiais vaikais taip pat seksualiai pasinaudoja.
„Bet trys vyrai geriau nei 20“, – paaiškino trylikametė. Beje, gatvės berniukais taip pat naudojasi vienišos moterys. Tiesiog už naktį namuose, už maisto kąsnį“, – šiurpą keliančiais faktais dalinosi kita filmo autorė Giedrė Talmantienė.
Apsilankymas pas gatvės vaikus Zambijoje žurnalistėms padiktavo būsimo LNK dokumentinio filmo „Zambija: Ačiū, Lietuva“ pristatymo vietą – Giedrė ir Rūta jį sumanė pristatyti po tiltu.