Rūta Ščiogolevaitė: apie svarbiausią taisyklę daugiavaikėje šeimoje, slaptą svajonę ir dėkingumą

TRUMPA DOSJĖ

• Zodiako ženklas. Vėžys, Dvynių pabaiga.
• Mėgstamiausia spalva. Anksčiau buvo mėlyna, dabar nebežinau.
• Įsimintiniausi filmai. „Forestas Gampas“, „Įsikūnijimas“.
• Įspūdį palikusios knygos. John Gray „Vaikai kilę iš dangaus“, Vida Čiuberkienė-Kumpikienė „Narcizai. Grobuonys tarp mūsų“.
• Skaniausias valgis. Viskas iš tarkuotų bulvių.
• Jaukiausia namų vieta. Ten, kur miega vaikai.
• Gražiausias girdėtas komplimentas. Leidybininkas yra pasakęs: „Tu – fotogeniali.“
• Erzinantis įprotis. Patarti, kai to niekas neprašo.
• Keisčiausias poelgis. Draugei surengtas antras mergvakaris.
• Nemėgstamiausias buities darbas. Indų plovimas.
• Žmogaus bruožas, kurį labiausiai vertinate. Humoro jausmas.
• Patinkančios gėlės. Pievų.

Mėgstamiausias posakis. „Grožis gyvena tame žmoguje, kuris jį mato.“

Rūta, scenoje esate jau 25 metus. Koks tai kelias?

Sunku trumpai atsakyti, nes visai istorijai sutalpinti reikėtų rašyti knygą. Mokytis aš mėgstu, todėl ši kelionė dar nebaigta. Kasdien sužinau ką nors naujo.

Beje, nesu iš tų, kurie didžiuojasi nuveiktais darbais, džiaugsmingai rodo laimėjimus, iškabintus namuose ant sienų. Manau, šito dar reikėtų išmokti – pasidžiaugti pasiekimais. Aš vis dairausi į ateitį – o kas toliau?

Kuo tikrai džiaugiuosi, tai ilgamečiais scenos bičiuliais, su kuriais kūrėme tiek įvairių programų, vienas kitą puikiai jaučiame. Su jais lengva daryti įvairias interpretacijas čia ir dabar. Nepakartojamas jausmas.

Dar pavasarį sakėte, kad jūsų gyvenime daugiau vilties ir šviesos. Kas padėjo atsitiesti, vėl plačiai išskleisti sparnus?

Pirmiausia – tikėjimas ir jo praktika. Pasitikėjimas Aukščiausiojo veikimu. Visus gyvenimo išbandymus dabar pasitinku nebe taip aštriai. Daugiau vertinu tai, ką turiu, nei tai, ko neturiu. O turiu daug – sveikus vaikus, vis dar galiu užsiimti veikla iš pašaukimo. Dedu lygybės ženklą tarp laimės ir dėkingumo. Dėkingumas – raktas į laimę.

Naujausioje jūsų autorinėje dainoje „Nauja diena“ kiekvienas girdi šiek tiek skirtingus dalykus. Apie ką ji?

Dainos prasmės yra tiek labai asmeniškos, siekiančios giliausias mano širdies kerteles, tiek labai atviros, paliečiančios tai, ką išgyvena visas pasaulis. Tai pirmoji pastebėjo mano mama: klausydama eilutės „kol ji gyva, kol šviečia“, pasiteiravo, kas gi yra „ji“.

Tai labai geras klausimas, nes atsakymą, kas yra „ji“, kas padeda laukti naujos dienos su viltimi, kiekvienas klausytojas gali atrasti individualiai: tai gali būti ir mano minėta žvakė, saulės šviesa arba, kaip ir užsimenu dainoje, nauja diena.

Muzika (o kartu ir ši daina) ir gydo, ir guodžia. Tai mane ir atvedė į šį kūrinį – ilgėjimasis to šviesesnio, ramesnio rytojaus.

Sakote, kad vėl norite kurti dainas. Apie ką jose kalbėsite?

Viskas susidėjo: tiek naujas asmeninio gyvenimo etapas, tiek situacija pasaulyje, tiek kūrybos ilgesys. Ilgą laiką nerašiau, o dabar jaučiu, kad vėl turiu ir noriu labai daug pasakyti, trokštu muzika skleisti jausmą, kuris turi magišką galią kažką keisti.

Sunku papasakoti ką nors apie ateities kūrinius, bet turiu vieną svajonę: sukurti krikščioniškų dainų. Vienas mano mėgstamų stilių – šiuolaikinis krikščioniškasis rokas.

Kokios dar muzikos mėgstate klausytis?

Mėgstu įvairią muziką. Neklausau tik metalo. Be minėto šiuolaikinio krikščioniškojo roko, mėgstu populiariojo džiazo, džiazroko stilius, įdomiai aranžuota folkmuzika man taip pat patinka.

Pati studijavau tris skirtingas muzikos profesijas. Manau, tai atsispindi tiek mano kūryboje, tiek renkantis repertuarą. Anksčiau laikiau tai minusu, tarsi negebėjimu apsispręsti dėl muzikinio kelio krypties, tačiau ilgainiui priėmiau kaip galimybę padaryti daugiau, įvairiau, drąsiau. Ir tai pasiteisino.

Kokia jums buvo vasara? O kokio rudens laukėte?..

Visokia. Buvo ir ramių dienų, ir koncertų, ir filmavimų. Džiaugiuosi veiklų ir patirčių įvairove. Tikrai įdomi, neeilinė vasara.

Na, o kalbant bendrai, labiausiai norisi didesnio stabilumo. Bet šioje profesijoje tai mažai tikėtina. Tikiuosi išleisti naujų dainų, pataisyti sveikatą, galbūt pavyks atrasti laiko sportui, kurio taip nemėgstu. Turiu įvairių idėjų, svajoju įgyvendinti bent vieną jų.

Turite penkis vaikus. Visi jie, greičiausiai, skirtingi...

Tikrai, visi labai skirtingi. Bet visi judrūs ir emocionalūs. Todėl moko mane kantrybės, planuoti laiką, mažiau reaguoti į nesvarbias smulkmenas, daugiau susitelkti į malonius dalykus.

Mano vaikų pomėgiai irgi labai skirtingi, bet visų – gana ryškūs. Keturiolikmetis Adomas pasinėręs į riedlenčių pasaulį, taip pat groja būgnais ir programuoja.

Aštuonmetė Anabelė yra kūrybiška, turi vadovės, organizatorės bruožų. Darželyje auklėtoja ją vadindavo savo padėjėja.

Metais už sesę jaunesnis Aronas – bene žemiškiausias vaikas, besirūpinantis gyvūnais ir besidomintis sunkiasvorėmis mašinomis. Jis namo neša žiogus, sliekus ir kitus smulkius gyvius ar vabzdžius, tikisi, kad jie maitinsis paruoštais skanėstais.

Paslaptingiausias yra keturmetis Agnaras, kol kas labiausiai linkęs ne atskleisti savo būdo bruožus, bet kopijuoti vyresnėlius.

Jauniausia šaunioje penketuko kompanijoje yra dvejų metukų Areta, šeimą džiuginanti dainelėmis.

Kokias vertybes diegiate atžaloms?

Gyventi kartu, ieškoti kompromisų, gerbti vienam kito ribas. Atskirti, kada verta už save pakovoti, o kada prisitaikyti. Ieškoti išeičių. Empatija yra labai svarbus dalykas žmogaus gyvenime.

Taip pat juos mokau nesureikšminti tam tikrų stresinių situacijų, neretai iš jų pasijuokti, gebėti atrasti teigiamas puses.

Daugiavaikėje šeimoje galioja nerašytos taisyklės – artimi santykiai svarbiau už prašmatnius gimtadienius ar asmeninius poreikius.

O kokia mama esate?

Savo vaikams nesu griežta ir neperšu disciplinos, daugiau dalijuosi patirtimi ir mintimis. Jiems labai įdomu klausytis, kaip pasielgčiau, o gal jau ir elgiausi vienoje ar kitoje situacijoje. Kai mama dalijasi gyvenimiška patirtimi, vaikai suklūsta.

Žinoma, turiu ribas ir kartais disciplina tikrai yra reikalinga. Raudonas signalas yra fizinis smurtas. Netoleruoju net ir tų vaikiškų muštynių. Ypač sūnus mokau, kad mergaites ir moteris būtina saugoti, konfliktus reikia spręsti ne jėga.

Su Aiste Pilvelyte ir Vaida Genyte sukūrėte muzikinį projektą „3D“. Kaip sekasi susidainuoti tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme?

Sceninė ir gyvenimiška patirtis mūsų trijulei atneša saldžių vaisių. Džiaugiamės galėdamos ne tik būti kartu, bet ir palaikyti viena kitą.

Būna, iškyla smulkių nesutarimų dėl techninių dalykų – sceninių drabužių, repertuaro, – tačiau mums tokios diskusijos smagios. Esame jautrios ir dėmesingos, bet kokius nesutarimus išsiaiškiname gražiai, pagarbiai. Skamba kaip idealūs šeimos santykiai, bet būtent taip aš ir jaučiuosi.

Smagiausia būna, kai važiuojame į koncertus, tada verda kokybiškiausi pokalbiai. Aš asmeniškai iš Vaidos ir Aistės gaunu daug geros energijos. Be galo džiaugiuosi šia stipria mūsų trijule.

Ar po pertraukos grįžusi į sceną juntate didesnę konkurenciją?

Konkurencija visada yra. Tik arba tu su ja kovoji, arba žaidi. Aš stengiuosi savęs per daug nesureikšminti, nepervertinti galimybių. Juolab kad po tiek metų šioje srityje pagrindinės žaidimo taisyklės gana aiškios. Nors ir mėgstu spontaniškumą, per daug nenusiviliu, jei kas nors nepavyksta taip, kaip tikėjausi.

Kaip ilsitės, atgaunate jėgas? Gal turite kokį mažai kam žinomą hobį?

Labai tikiuosi, kad artimoje ateityje atsiras laiko hobiams, pavyzdžiui, užmirštoms knygoms, oreivystei (oro balionais). Gimus vaikams, tam nebeliko laiko.

Esu gana energinga ir labai myliu savo veiklą. Momentai, kai galiu išeiti į sceną ir dainuoti, didžiulė šventė. Man, kaip namų šeimininkei, tokios akimirkos retos, todėl būdama scenoje tiesiog spinduliuoju. Kol kas mano poilsis ir pomėgis – mano profesija.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.