Rūta Ščiogolevaitė: „Dabar – laikas, kupinas atsargumų ir apmąstymų“ (papildyta balandžio 27 d.)

Nebent – pati Rūta: „Lyginimas, kad esu už kažką geresnė, man nėra priimtinas. Noriu būti geresnė už save tokią, kokia buvau vakar. Kiekvieną dieną noriu tapti geresnis žmogus visose srityse. Ir tai visiškai nesusiję su kitais.“
Ji brūkšteli šaukšteliu per savojo kapučino putą ir pasakoja, kaip mato pasaulį, save – jame. Ir nesinori stabdyti – įdomu tiesiog klausytis, stebėti, kaip mainosi ugnelės didelėse žydrose akyse.

Televizijos projektas baigėsi, iš ekranų kuriam laikui dingai. Smalsu, kaip gyveni šiandien.

Labai spalvingai ir kartu – ne audringai, nors ir ne taip ramiai, kaip norėčiau. Jaučiu didelę jaunystės nostalgiją, nes tada niekas iš manęs daug nereikalavo – nebuvo jokios kartelės, užtat – visiška kūrybinė laisvė. Dabar, jei noriu, kad klausytojas liktų patenkintas, turiu padaryti kur kas daugiau nei prieš penkerius metus.

Po trisdešimtmečio buvo daug apmąstymų, kas aš esu, kaip gyvenu. Susidėliojau: šito jau niekada nebegalėsiu padaryti, anas jau praėjo – gaila, tiesiog kažkas nesusiklostė. Noriu naujų svajonių prisigalvoti. Ir jų tikrai turiu. Bet šiuo metu esu labai užsiėmusi studijomis: po dviejų bakalauro diplomų (džiazo ir klasikinio dainavimo) nutariau, kad toliau mokysiuosi operinio dainavimo, tai man – labai įdomu, įstojau į magistrantūrą Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje Kaune.

Viskuo esu patenkinta, nors mokytis ir pavargau – tiksliau, jaučiu, kad nebenoriu tiek privalomų dalykų, o anksčiau visos disciplinos teikdavo džiaugsmą. Norėčiau tiktai gilintis į specialybę, tik dainuoti, nes teorijų jau pakanka, jos, tos pačios, kartojasi per metų metus studijų konservatorijoje, po to – Muzikos ir teatro akademijoje.

Ir ką su savo diplomais galvoji veikti – belstis į teatrų duris?

Ateitis parodys, o į operos teatrus dėl diplomų nepriima. Be to, nesijaučiu tokia stipri. Man iki šiol atrodo, jog tam, kad dainuotum operoje, reikia kažkokio genialumo. Ne tiek dainuoti, kiek viską išmokti! Kamerinėje scenoje, aišku, būtų labai įdomu tai pabandyti. Kitas dalykas, kalbant apie ateitį: labai nenorėčiau laukti iki keturiasdešimties ar keturiasdešimt kelerių metų, kol pagimdysiu antrą vaiką. Pati užaugau viena, tad visuomet jaučiau, kad noriu auginti ne vienturtį. Aišku, nežinai, kaip paskui viskas gyvenime susiklostys – juk kartais draugai tampa artimesni nei kraujo giminės, bet... geriau turėti, nei neturėti. O tam, kad gimdytum vaikus, norisi šeimos... Nors, jei reikėtų ženytis – toji diena, žinočiau, išauš rytoj, apimtų tokia panika!

Pripratau gyventi, kaip noriu, viską spręsti savarankiškai, todėl dabar tikrai negalėčiau būti pati geriausia žmona. Kai pagalvoju – nusileisti kažkam?.. Kodėl?..

Taigi man dabar – tokia nedidelė potrisdešimtmečio krizė. Tiksliau, net ne krizė, o laikas, kupinas atsargumų, apmąstymų. Su metais tapau nelanksti ir visiška zanūda. Pripratau gyventi, kaip noriu, viską spręsti savarankiškai, todėl dabar tikrai negalėčiau būti pati geriausia žmona. Kai pagalvoju – nusileisti kažkam?.. Kodėl?.. Užsidirbti aš užsidirbu, pasirūpinti savimi – pasirūpinu, vairuoti – vairuoju, vadybinį darbą irgi puikiausiai atlieku – nė vienas iš buvusių vadybininkų nė pusės tiek nepadarydavo, kiek aš. Turiu tam gyslelę, nors nemėgstu šitų reikalų. Jei rasčiau žmogų, kuris tai tvarkytų geriau nei aš, priimčiau dirbti už dvigubą atlyginimą. Bet sėdėti, kažką mokyti metų metus ir dar už tai mokėti pinigus?..

Kol kas man klojasi puikiai, esu labai aktyvi koncertuotoja ir renku sales, kiaurus metus vykstu į turus... Tikrai – aš žiauriai laiminga, nes nereikia eiti į didelius kompromisus dėl muzikos, dainuoju, ką noriu. Ir turiu savo klausytoją.

Kodėl bijai vestuvių? Juk, regis, antri metai greta – rūpestingas Rolandas, ant piršto žiba žiedas...

Tai visiškai nesusiję su mano pamąstymais apie vestuves apskritai.

Esi linkusi filosofuoti šia tema?

Ir ne tik šia. Mane mažai kas supranta, kai kalbu, kaip stipriai visi esame susiję, kaip turime vieni kitus gerbti, tausoti, duoti daugiau laiko ir kaip tai svarbu jaunajai kartai. Stebiu tą kartą – ypač vyrus, visiškus jų kraštutinumus: arba tranko kumščiu į stalą, arba pasidaro moteriškas (čia labai švelniai apibūdinu) – pasikeičia lyties supratimas, jis pameta save patį, kaip lytį, kaip vyrą. Moterys keičiasi, nori būti laisvos, stiprios, bet tai nereiškia, kad joms nereikia vyrų. O tų vyrų mamos dar jiems nespėjo pasakyti, kad moterims jų išties reikia, tik jos nebenori būti šešėlyje.

Pas mus permainos vyko staigiai, visuomenėje atsirado chaoso, blaškymosi be ramybės. Gaila kartos, kuri auklėta ar tebeauklėjama sena dvasia, nes pasaulis – jau kitoks. Ir dėl to kyla didžiulė frustracija. Bent jau aš ją jaučiu: sunku sukurti santykius, daug šeimų skiriasi, nes nebesupranta, kokiu čia modeliu vadovautis. Viena – pavyzdys tėvų šeimoje, kita – realus gyvenimas. O štai kaimynas išvis kitaip viską daro, ir jam sekasi. Susigaudyti tikrai sudėtinga.

Čia panašu į mano patirtį po gimdymo: pirmą dieną seselė aiškino, kaip ką tvarkytis, o po paros ligoninėje pasikeitė pamaina ir susiėmė už galvos: „Nejuokaukit, šitaip niekas nebedaro!“ Ir tada galvoji, kad taip tikrai ką tik pagimdžiusį žmogų galima išvežti į psichikos centrą. Juk ir taip patyrei didžiulį stresą, o čia, toje pačioje ligoninėje, per vieną parą viskas apsiverčia. Aišku, gyvenimas ir yra prieštaravimai. Reikia juos išmintingai suprasti ir mokytis. Paskaičiusi kokią fantastinę knygą vis pasvajoju apie tobulą visuomenę. Juokiasi iš manęs draugai, juokiasi... Sako: „Dieve Dieve, iš kokios planetos tu nukritai?“ O aš – tokia fantastė! Mintis apie kažkur egzistuojančią tobulą visuomenę kitąsyk net ašarą išspaudžia. Man tai taip gražu...

Sūnui Adomui sausį sukako penkeri. Kaip tarp mokslų ir koncertų suspėji būti ir gera mama?

Kai gimė Adomas, nepadarau nė vieno kompromiso dėl darbo, draugų – buvau su juo tiek, kiek įsivaizdavau, kad privalau, neatėmiau nė minutės. Tai – šventa. Ir indėlis, kurį įdėjau per pirmus trejus metus, yra fantastiškas. Man, kaip ir visiems, būna dienų, kai daug kas atrodo negerai, kai pagalvoji: jei laiką galėtum pasukti atgal... Ką nori tada keisčiau, tik ne šitą vaiką! Adomas – absoliučiai ypatingas. Ir tai – ne mano vienos nuomonė. Net kartais nesmagu, kai kitos mamos giriasi, ko jų vaikai išmoko. Pamąstau sau: gal nieko nesakysiu, nes maniškis šimtą kartų daugiau nei jūsiškiai daro. Adomas nustebina kasdien darbais, žvilgsniais, pokštais, išmintimi. Tai, kad esu greta TOKIO vaiko, yra mano didžioji laimė, dovana.

Suprantu, kad svarbiausia – stebėti tą asmenybę, kuri auga, turi savo gebėjimų, baimių, temperamentą, jautrumo lygį, sekti, kas jį tobulina, veikia, daro geresnį, bet – ne paklusnesnį, nes baimė ir gėda – blogiausia auklėjimo priemonė. Didžiausia klaida – auklėti vaikus pagal vieną kurpalį. Atsigręžę į savo praeitį, šioje srityje daug nepasimokysime, nes mums teko senovės prakeiksmas gyventi permainų metu. Mūsų tėvai ir mes atėjome iš kitos aplinkos. Pioniere būti neteko, bet esu girdėjusi tėvus sakant, jog garsiai kažko nekalbėčiau, nes galime patekti į kalėjimą, pamenu tuos pinigus – talonus. Vaikystėje svajojau nusipirkti dėžę čipsų. Tai atrodė begaline laimė, kažkoks kosmosas... Su dabartiniu pasauliu lygintis negalime. Bet man užteko perskaityti keletą knygų, kad viskas susidėliotų.

Kas prižiūri sūnų, kol dirbi ar mokaisi?

Adomas sėkmingai jau trečią sezoną lanko darželį. Pritapo greitai ir lengvai, nes yra labai komunikabilus. Jau matau, kad negalėsiu jo leisti į mokyklą septynerių – tiesiog iki to amžiaus jam nebebus kas veikia. Gal iš šalies atrodo smulkmena, bet man tai – didelis galvos skausmas.
Tokių metų vaikams viskas skirtingai susiklosto. Vieni, kurie mokykloje pirmaisiais metais neturi ką daryti, įpranta nebesimokyti, kaip kad man buvo nutikę, kiti atsiveria vėliau. Šiais laikais rekomenduoja peršokti klasę, bet atsidurti tarp dičkių – irgi nieko gero. Žodžiu, iš gero gyvenimo, kad vaikas puikus, prisigalvoju problemų.

Nusižiūrėjęs į mamą, Adomas muzikuoti nori?

Labai. Turi gerą klausą, bet – tikrai nedainuos, nes su intonacija pas mus – nelabai. Užtat ritmo pojūtis – puikus. Nesistengiu kol kas jo įsprausti į kokį nors vieną būrelį bent jau iki mokyklos, nes jis nori visko: truputį būgnų, truputį – mašinų ar kokios kitos veiklos. Nėra kur skubėti, tegul ramiai apsiuosto. Kiek pavyzdžių, kai žmonės netikėtai randa savo veiklą ir pralenkia tuos, kurie pusę gyvenimo toje srityje dirbo, mokėsi.

Auklėjant vaiką svarbiausia – išvengti vienareikšmiškumo ir į viską žiūrėti ramiai. Ką dar geresnio galime suteikti? Tik ramybę ir saugumą. Ką, gyvenimas vėliau jo nepaspardys? Nejau dėl to turėčiau jį kasdien stumdyti, kaip galbūt kada nors mokykloje stumdys vaikai? Kitų tėvų supratimas juk toks. Be abejo, jis neužaugs neišgirdęs pakelto balso – kartais ir aš būnu suirzusi. Svarbu mokėti pasakyti: „Atsiprašau, buvau neteisi.“ Man tai yra toks elementarus dalykas, nors daug kas aplink stebisi: „Kaip tu gali vaiko atsiprašyti?“ Ką jie apie savo vaikus galvoja? Kad jie – ne asmenybės, o gyvūnėliai, kuriuos reikia sutramdyti?

Neįsivaizduojate, kaip būdama tikra perfekcionistė išgyvenu dėl savo klaidų. Bendraujant su vaiku ir visas kitas. Ir kaip dažnai verkiu! Esu žiauri verksnė, tik to nedemonstruoju viešai. Adrenalino perteklius išeina su ašaromis.

Dažniausiai verki dėl blogų ar gerų dalykų?

Visokių. Esu padidinto jautrumo. Ir ašaros man padeda išlaisvinti visas reakcijas. Vyrai, pavyzdžiui, atsipalaiduoja išėję boksuotis ar gerti – išsikrauti reikia kiekvienam. O kai pyktį nukreipi į save, susergi depresija. Tad geriau išsilieti į negyvą daiktą – kad ir bokso kriaušę. Kai aktyviai judi, viskas išsivaikšto savaime, bet neįsivaizduoju savęs sportuojančios salėje – be galo nuobodu. Ačiū Dievui, tuoj prasidės dviračių sezonas – Adomas mins pedalus, o aš bėgiosiu iš paskos. Patiktų šokti. Bet – su kuo? Reikėtų profesionalaus partnerio, o tai, ko gero, brangu, nes šokti reikėtų du ar tris kartus per savaitę.

Prakalbus apie šokius taip ir traukia už liežuvio: Adomo tėtis – šokėjas Deividas Meškauskas – prisideda prie sūnaus auklėjimo?

Kaip norėčiau turėti ką nors apie tai papasakoti...

Kažkada labai rimtai ketinai sieti gyvenimą su Vokietija, tiksliau – ten gyvenančiu mylimuoju. Kodėl išsiskyrėte?

Tai buvo labai asmeniška ir pasidalyti negaliu. Nuo to mano nuomonė apie vyrus tikrai nepagerėjo.

Niekada nei mūsų žurnale, nei kitur nesu mačiusi tavo kelionių nuotraukų. Kaip ilsiesi?

Miegu. Nekeliauju. Vienas dalykas – niekuomet negalėjau sau to leisti. Praėję metai buvo pirmieji mano gyvenime, kai apskritai atsidėjau pinigų.

Žinoma, buvo ir geri, labai geri laikai, bet jie truko trumpai – tada paėmusi paskolą įsigijau butą (toli gražu – ne prestižinį, nes visada gyvenau ekonomiškai), lizingu – automobilį. Bet geri laikai truko ne visus metus – labai greitai prasidėjo krizė. Viskas sutapo ir su mano nėštumu... Taigi, finansiniu klausimu įtemptų laikotarpių esu patyrusi. Taip, tai sunku, bet – išgyvenama, nes turėti daug pinigų niekada nebuvo mano tikslas, su jais nesiejau nė vienos svajonės.

Dėl finansų būdavo šiek tiek skaudu tik vieninteliu atveju – kai reikėdavo leisti albumus. Pagalvodavau: pati rašau dainas ir tai nėra blogiausia kūryba pasaulyje. Kiti gauna pinigų iš rėmėjų turbūt dešimt kartų prastesniems dalykams, o aš nesugebėdavau sukrapštyti net elementariausiems įrašams... Bet aš nebūčiau aš, jei nepadaryčiau, ko siekiu. Albumą išleisdavau pati, o tada – į bačką kokiam pusmečiui ant duonos trupinių. Nėra pas mus ta rinka, kad galvotum, kokio čia norėti instrumento, o ne kaip sutilpti į pinigus. Kita vertus, kitiems gal labiau pasiseka?..

Gal kiti lankstesni, labiau popsiniai, moka įtikti?

Ta prasme kartais jaučiuosi tarp dangaus ir žemės: nei aš labai komercinė, nei – akademiška, todėl nereikalinga nei vieniems, nei kitiems. Bet tikrai dėl nieko nesiskundžiu, turiu viską, ko noriu. Gal todėl, kad mano norų mažai ir visi jie – realūs?

O svajonės ne visos buvo realios, jei kai kurias jau palaidojai?

Kažkada sakiau, kad ženysiuosi tik kartą ir – iki mirties. Deja, šitas nuo manęs nepriklausė. Atsisukusi atgal, galvoju, kad ta istorija, kai tokia jauna buvau palikta, man labai sudaužė širdį (Rūta buvo ištekėjusi 2004-aisiais – red. past.). Iki šiol ji nėra sugijusi, nors po poros metų nuo skyrybų maniau, kad jau esu sveika. Dabar suvokiu, kad tie įvykiai įskaudino stipriau, nei tąsyk atrodė. Ir labai daug veiksmų mano gyvenime vėliau buvo sąlygoti tos tragedijos – tik taip tai galėčiau pavadinti.

Tokiai jautriai perfekcionistei turėtų būti velniškai sunku scenoje...

Tiek kartų esu girdėjusi: „Nevaidinkit, kad jums sunku“, kad kaskart, sulaukusi kažko panašaus, pagalvoju, jog iš manęs juokiasi. Žmonėms kažkodėl atrodo, kad kitas – geležinis, ne toks jautrus, todėl galima jį apspjauti, įskaudinti, gal – apgauti.

Labai vertinau, ką turiu, bet kažkur toli toli širdies kamputyje jaučiu, kad man trūksta sėkmės. Regis, viskas yra, visos galimybės, bet kažkas paima ir sprigtu tą mažą drugelį nuskraidina tolyn. Ir tas drugelio efektas sugriauna didelius kalnus, kuriuos stačiau. Čia tikrai ne tik apie tas antrąsias vietas konkursuose. Kalbu apie visumą. Vienas mano draugas net yra pirkęs mišias, kad tą prakeiksmą nuvytų. Man vis dar atrodo, kad vieni, nebūtinai talentingiausi ar tyriausios sielos, įdeda minimum pastangų, o gauna maksimum rezultatą. Tai – vienintelis „kodėl“, kuris mane kankina. Kodėl vieniems iš prigimties įdėtas tas sėkmės faktorius, o man – ne?.. Bet, ko gero, ne mums čia teisti...