Rūta Ščiogolevaitė: „Manęs niekas nemokė būti šaunuole“ (papildyta vasario 17 d.)
Piktoji Rūta. Toji pasipūtėlė iš „Lietuvos talentų“. Ta užriestanosė, kurios kelyje geriau nepasitaikyti. Na, juk niekas nepasakys, kad dainininkė Rūta Ščiogolevaitė (30) jautri, jausminga ir labai moteriška. O jai ir nusispjaut į tokius pasakymus. „Tik aš viena žinau, kokia esu iš tiesų“, – tūkstantąjį sykį kartoja. Atrodo, lyg mėgintų pirmiausia sau įrodyti, kad gerųjų savybių turi irgi su kaupu.
– Rūta, jau prasidėjo atrankos į „Eurovizijos“ konkursą. Tikrai jose nedalyvausi? Laikaisi duoto žodžio?
– Turiu daug priežasčių to nedaryti. Labiausiai noriu išvengti nesėkmių virtinės, kuri mane užklumpa prieš kiekvieną konkursą. Lyg kas nors ateitų ir kištų koją. Pavargau nuo to.
Jei būčiau bjauri boba, galėčiau daug papasakoti apie tuos, kurie mano, kad turi teisę numauti man kelnes ir įkrėsti diržo. Ir tuos, kurių poelgiai tiesiog kenkia. Tik niekada to nedarysiu... Mano bėda, kad nejaučiu žmonių. Ne, tikrai, šituo klausimu intuicijos visiškai neturiu!
– Didžiuojiesi, kad randi jėgų peržengti tuos nemalonumus, pamiršti tuos žmones?
– Manęs niekas nemokė būti šaunuole, neturiu to jausmo. Užtat kartais jaučiu pareigą iškelti nosį. Iš tiesų mano gyvenime labai daug visko vyko. Dabar – nebe tiek. Dabar – tiesiog sunku...
– Na, viešai pasirodžiusi informacija, kad savo sūnaus Adomo neleidi pas Deivido tėvus, lengvumo būčiai irgi neprideda.
– Susitarkime: apie asmeninius dalykus aš nekalbu. Viena galiu pasakyti, kad manęs tos provokuojančios žinutės neišgąsdins. Ir tikrai neprivers atlapoti širdies, kalbėti apie savo artimus žmones ir išgyvenimus. Daugybę dalykų galiu pakęsti – kalbėkit apie mane, ką tik norit, kaip blogai dainuoju, kokie baisūs buvo mano šortai per M.A.M.A. apdovanojimus, bet mano vaiko nelieskit.
– Matyt, nieko keista, kad visi kalba apie scenoje matomą žmogų. Pradedantys ir dar kaip tų kalbų nori!
Ir vėl jūs – tik juoda arba balta! Na, yra gyvenime etapų, kai norisi kalbėti, yra, kai užsičiaupi. Kaip galima atimti iš žmogaus pasirinkimą?! Nenoriu duoti interviu, tai ir neduosiu. Betgi, tik pamanykit, kaip ji drįsta nebenorėti?! Būna, išsiskiria du žmonės, vienas yra aiškiai kaltesnis, bet ne, negerai – taip nebūna, visada abu kalti. Vėl – ne į tą pusę. Situacijos yra skirtingos, viskam – sava vieta ir savas laikas. Gal aš į tai jautriau reaguoju, nes pusę gyvenimo esu viešumoje.
– Vadinasi, jau turėtum žinoti, kaip žaisti pagal taisykles...
– Bet aš nežaidžiu! Nes man tai – ne žaidimas, aš nekoketuoju. Baisiausias minusas turint tokią profesiją! Nenoriu kalbėti ir nekalbu, užtat esu pasipūtėlė. Tvarkoj, kad šitaip vadina nepažįstami, bet kad kolegos... Suvokimas, kad kai kurie iš jų nė kiek nesiskiria nuo interneto komentatorių, skaudina. Nors iš tiesų gyvenime vis tiek viskas yra taip, kaip turi būti. Atsitinka, kaip turi atsitikti. Supranti, kad esama dalykų, kurių niekaip negalėjai išvengti.
– Ko tu negalėjai?
– Mano gyvenime tokių įvykių – daugiau neigiamų nei teigiamų. Ir tos antrosios vietos konkursuose... Tačiau neišgyvenu dėl jų, tai manęs netraumuoja, nesijaučiu nužiūrėta ar užburta.
– Manai, tikrai galima nužiūrėti?
– Netikiu, tačiau kažkas yra. Gal tai karmos dalykai, gal kokios nors senos kažkieno skolos?.. Varteliai užsitrenkia ir šokinėk, kiek nori! Aukščiau nepavyks.
– Bet jei nerandi tiesaus kelio, visada galima aplinkui...
– Juo vaikščiodama pavargau brozdintis alkūnes.
– Gal tie nubrozdinimai – pamoka ateičiai?
– Sakau, duok Dieve, kad reanimacijos palatose praleistos valandos išsivystytų bent į ką nors pozityvaus. Vieną dieną perskaitai straipsnį, kuriame parašytos visiškos nesąmonės, ir turi galvoti: tegu būna laiminga toji moteris, kuri rašė. Žiūrėk, ir iki šizofrenijos netoli... Aš gyvas žmogus, yra dalykų, kurie mane skaudina, dėl kurių išgyvenu.
– Tada pagaili savęs, nelaimingos? Paverki į pagalvę?
– Negaila man savęs, neturiu tokios gailėjimosi savybės. Nesistengiu, kad kiti pamatytų mane tikrąją. Nepažins. Nei iš straipsnių, nei iš viršelių, nei iš laidų televizijoje. Manyje gyvena dvi skirtingos moterys.
– Visada taip sakai...
– Sakau, bet niekam nieko nesirengiu įrodinėti.
– Ar neapsigaunu? Tokiai nuogai, tikrai Rūtai gyventi būtų, oi, kaip nelengva?
– Žiauriai sunku. Viešumoje aš elgiuosi kitaip, kalbu kitaip nei savo aplinkoje. Susikūriau įvaizdį, nes mano elgesys nėra mielas ir besąlygiškai atviras. Bet toks – mano pasirinkimas. Pas mus Lietuvoje klesti asmenybių kultas. Nuoširdumas yra geriausia profesija. Ne taip ir svarbu, ką darai ir kaip, gerokai svarbiau – patinki ar ne. Na, jau tik ne ji! Pamatau, perjungiu kanalą iškart. Į jos koncertą? Ne, niekada! Suaugęs žmogus, jei tinkamai auklėtas, pasirinks teisingai, o štai vaikai... Jie aplinką priima kaip pavyzdį, kaip normą.
– Ar tavo sūnus jau dainuoja? Ima mikrofoną į rankas?
– Jis groja būgnais. Bet nenoriu atvirauti apie savo vaiką. Niekas nežino, kaip gyvenu iš tiesų.
– Bet juk negali nesutikti: asmeninis gyvenimas daro įtaką kūrybai?
– Man gal ir nebūtų gaila, bet viename interviu neįmanoma papasakoti viso savo gyvenimo. Ir į knygą nelabai sutalpintum, kas vyko – priežasčių ir pasekmių. Žmonės skuba daryti išvadas: jei ateinu su priklijuotomis blakstienomis į parduotuvę, tai juk ne dėl to, kad puošiausi visą vakarą, o dėl to, kad užbėgau grįždama iš koncerto. Garsenybė ištarė piktesnį žodį – jau ragana. O gal jai migrena klaikiausia? Gal vakar senelis mirė? Ne, ji negali sau leisti visiems rodyti emocijų.
Kartais pagalvoju, jog daugybė žmonių skuba kituose matyti blogus dalykus, kad tik nereikėtų pastebėti savų. Kai manęs prašo įvertinti vieną ar kitą situaciją, visada esu atsargi: aš nežinau, ten nebuvau, nieko negirdėjau. Tad kaip galiu vertinti?!
– Tačiau „Lietuvos talentuose“, sėdėdama teisėjos kėdėje, tik tą ir darai!
– Nes negaliu nuvilti laidos kūrėjų, kurie man davė darbą šiame šou. Negaliu vaidinti medituojančios mergelės, kuriai pasaulis atrodo šviesus ir gražus. Per kiekvieną filmavimą, žinoma, esama vaidybos, bet aš nemeluoju. Niekuomet nesakau, kad gerai, kai pati netikiu, kad gerai. „Lietuvos talentai“ – tik šou. Mes neieškome perspektyvių talentų, kurie tuojau po laidos pradėtų daryti karjerą. Teisėjavimas irgi – tik emocija.
– Ar kada po filmavimo prieini prie tų, kuriems ištarei skaudžių kritikos žodžių?
– Tai lyg mano pareiga, kuri dažnai visada nuvilia. Noriu pasakyti žmogui, kad niekas nenori jo įžeisti, pažeminti ar sumenkinti, tačiau būna tik blogiau: tu čia atėjai ir dar aiškinsi? Suvarei mane, kodėl dabar turėčiau klausytis?! Tada galvoju, ko čia teisinuosi? Kritikos nemokantys priimti žmonės visada žiūri niekinamai – kam dabar įdomi tavo nuomonė? Jei nesupranti, kaip gerai pasirodžiau, vadinasi, pati nieko nesugebi.
– Įdomu, kaip tu pati jų amžiuje tą kritiką priimdavai?
– Aš jos iki šiol gaunu. Vienas skirtumas – jei jau einu į konkursą, tai nepurkštauju ir nesakau, kad turėjau laimėti „Euroviziją“, bet nelaimėjau, nes tas ir tas nepadarė to ir to. Kam tai įdomu?
O dėl nepelnytos kritikos man skauda širdį.
– Girdėjau gandą: Rūta ieško vokiečių kalbos mokytojo. Ar tai reiškia, kad, kalbą išmokusi, rengiesi išvykti iš Lietuvos?
– Aš neieškau vokiečių kalbos mokytojo ir niekur nesirengiu važiuoti. Tikrai, neturiu tokio plano, per anksti kalbėti. Nors mano charakteris toks, kad gera ten, kur mylimas žmogus.
– Vis dėlto turbūt pasvarstai, kad norėtum susitvarkyti gyvenimą – viskas aišku, stabilu...
– Turiu labai mažai laiko svarstymams, o štai pasvajoti mėgstu. Nenorėčiau labai atvirauti, bet dabar jaučiuosi kabanti tarp dangaus ir žemės. Negaliu pasakyti, kas bus po dvejų metų. Tai nuo daug ko priklauso, daug kas turi išsispręsti. Būčiau studentė, o ne mama – lėkčiau į bet kurį pasaulio kraštą, gyvenčiau bendrabutyje, palėpėje. Bet negaliu. Nemeluoju: nežinau, kokia bus mano ateitis.
– Tai gal tiesiog verta mėgautis situacija?
– Mėgautis? Ne, taip nesakyčiau. Greičiau – susitaikyti. Prisimenu pirmąsias reakcijas, kai prisipažinau, jog turiu rimtus santykius. Ką čia sugalvojai?! Juk mylėti toli gyvenantį žmogų sunku. Bet juk nesirinkau įsimylėti žmogaus, esančio toli nuo manęs. Juk nesugalvojau vieną dieną: įsimylėsiu užsienietį ir pasisunkinsiu sau gyvenimą. Nes man labai patinka ilgai nesimatyti su mylimu žmogumi!
Kiekvienam svarbu turėti atramą. Tai, kiek nori pasilikti sau, o kiek dalytis su kitu, tėra techniniai klausimai, bet esmė nesikeičia. Užtat žmonės ir kuria šeimas. Man šiuo klausimu labai nepasisekė, bet šeimos troškimo aš nesu praradusi. Man visada jos norėjosi – buities darbai nėra sunkūs, kai norisi pasirūpinti kitu. Mėgstu valgį gaminti, skalbti, lyginti, svarbu, kad būtų kam. Gal todėl ir skyrybas išgyvenu stipriau, nei jas išgyventų žmogus, mėgstantis vienatvę.
– Ar jūs su Elvinu svarstote apie bendrą ateitį?
– Pas mus – labai didelė meilė. Tiesiog yra dalykų, kurių negalime padaryti taip, kaip norime.
– Nes vienam tektų aukotis? Keisti savo gyvenimą iš esmės?
– Nė nežinau, ar tinka žodis – aukotis? Aukotis tik tam, kad sėdėtum pašonėje? Kai sueina du žmonės, kuria du gyvenimus. Nebūna, kad vienas įsidėjo kitą į rankinuką ir nešiojasi. Mūsų atveju dar yra vaikas. Kalbame ne apie aukas, o apie tai, kaip sukurti tokį gyvenimą, kokio norime.
– Kai kurioms moterims visiškai aišku – vyras ten, vadinasi, ir aš – ten.
– Nuostabu! Jei tik yra tokia galimybė, pavyzdžiui, jei turi vieną, kitą milijoną.
– Ar galėtum nieko neveikti, būti tik namų šeimininke?
– Negalvoju apie tai, nes man to nereikia. Rutinos nebijau, buitis manęs neslegia, bet esu muzikantė ir to niekaip neužgniauši.
– Nejau dainos negimsta plaunant indus ar kepant blynus?
– Tikriausiai gali gimti ir taip. Mes su Elvinu esame muzikantai, nei jis, nei aš neleisime vienas kitam aukoti savo laimės. Taip yra, net neverta diskutuoti.
– Duetas – ne išeitis?
– Ne, tikrai ne! Esame per daug skirtingi. Man smagu būti jo muzikos fane, o jam – mano. Savininkiškumo jausmo neturime, atvirkščiai – džiaugiamės, kad kiekvienas turime savo gyvenimą ir pomėgių. Ar būtinai reikia dalytis viena antklode, kad jaustumeisi artimesnis?
– Atrodo, šita situacija į tavo darbo knygelę tiesiog neįrašyta. O gal tu išvis neplanuoji savo gyvenimo?
– Aš taip norėčiau nieko neplanuoti! Gyvenčiau sau kaip laisva menininkė... Tik negaliu tokios prabangos leisti. Aš planuoju kiekvieną minutę – nuvažiuot, padaryt, nupirkt, parepetuot, įrašyt. Paskaitos, Adomą į darželį nuvežti, pasiimti, įrašai. Aš viena auginu vaiką ir tai – labai didelis darbas. Kada paskutinį kartą mane matėte vakarėlyje?
– Vasario pabaigoje pasirodys naujas tavo albumas? Jau baigi įrašus?
– Sudėjau į jį dainas, kurias surankiojau per devynerius metus. Labai išlauktas, išlaikytas albumas. Gal dabar romantiškai nuskambės, bet sudėjau į jį tai, ko niekam nepapasakojau savo interviu. Negalėčiau to ir į knygą surašyti – tai susiję su daugybe kitų žmonių, pasakoti apie juos viską būtų nesąžininga. Lygiai taip pat, kaip ir viską nutylėti būtų nesąžininga, taigi knyga niekada neatsiras. O štai dainos... Kiekviena jų – atskira istorija. Svarbi mano gyvenimo, mano išgyvenimų dalelė.
– Ar dabar turi žmogų, kuris padeda organizuoti koncertus, rūpinasi įrašais?
– Viską darau pati. Nežinau, kuris variantas sunkesnis – kai padeda ar kai ne. Juk vienas vienaip viską įsivaizduoja, kitas – kitaip, o išeina – trečiaip. Jaučiu, kad šitas mano gyvenimo etapas netrukus baigsis. Kartu su albumu ir Muzikos akademijos diplomu. Yra daugybė dalykų, kuriais galėčiau džiaugtis, bet maksimalistė manyje sako: tu galėtum daugiau!