Yra toks primityvus kaip bato aulas anekdotas. Vaikinas, norintis kavinėje pavaišinti savo merginą, peržvelgęs meniu padavėjos klausinėja, ar kavinė turinti šio, to ir ano – visko, ko nėra išvardyta meniu. Padavėjai atsakius, kad nei šio, nei to, nei ano jie neturį, vaikinas išsiveda merginą iš kavinės, mat joje „nėra nieko valgomo“. Tiesa ta, kad ne kavinė neturi, kuo pamaitinti savo lankytojų, – tiesiog vaikinas neturi pinigų. Prisipažinti gėda, nejauku, tad lengviau visą šitą negerumą kaip kokią karštą bulvę numesti kitam.
Anekdotas banalus, nes panašios situacijos yra tokios dažnos ir įprastos, kad anekdotai realybės tema darosi nebejuokingi. Jei paklaustumėte kurio nors iš brangesnių prekių pardavėjo, apipiltų jus istorijomis, viena už kitą išradingesnėmis. Netinka automobilio spalva? Užsakysime, kokią tik norite iš paletės. Komplektacija? Sukomplektuosime. Norite bandomojo važiavimo? Prašom. Teks ilgai laukti? Na, taip, teks. Kas per salonas, kuris neturi jo didenybei mano skoniui sukomplektuoto mano mėgstamos spalvos automobilio savo sandėlyje?!
Kaip šiandien pamenu vieną poną, kuris ketino pirkti namą arba butą Vilniuje. Kadangi jis Lietuvoje seniai nebegyveno, paprašė manęs pagalbos. Sukėliau ant kojų pusę sostinės nekilnojamojo turto agentų, apžiūrėjome šimtus objektų! O jam vis netiko ir netiko: tai tas negerai, tai anas. Ir vienas agentas man sako: „Rūta, ko tu vargsti, negi nesupranti, kad jis nepirks!“ Tada net pyktelėjau – ponas labai rimtas, jis tikrai ketina pirkti! Bet tas ponas sugaišino marias laiko, mėgindamas pasirodyti daug galintis ir daug žinantis, greičiausiai dėl to, kad tik padarytų įspūdį!
Finansinė arogancija beveik nebeturi ribų. Jos apsėstas žmogus savo puikumu nori įtikinti vis daugiau aplinkinių.
Finansinė arogancija beveik nebeturi ribų. Jos apsėstas žmogus savo puikumu nori įtikinti vis daugiau aplinkinių. Bendravimas su draugais ir pažįstamais kartais įgauna pačią bjauriausią formą – panieką kito, finansiškai pajėgesnio, žmogaus skoniui, jo pasirinkimui. Tu naudoji šią brangią kosmetiką? Juk joje tiek konservantų, man tai ji kelia alergiją. Žiedas su safyru? Ką tu, man žymiai gražiau gelsvas – mėlynas jau tiek nusibodęs. Ir tu eini į šį sporto klubą? Bet juk ten – vien snobai ir fyfos...
Įdomu, kad užsienyje daug dažniau girdime žodžius: „Tai man per brangu, aš nenorėčiau šiam dalykui skirti tiek lėšų, gal galėtumėte pasiūlyti ką nors panašaus, tik pigiau.“ Bendraujant su pažįstamais panieką pakeičia nuoširdus džiaugsmas: „Kaip tau gerai, kad galėjai įsigyti alpakų vilnos paltą, aš dar to negaliu.“ Jaučiate skirtumą? Skirtumas tas, kad pašnekovas yra pastatomas ne į gynybinę, ne į žemesniojo, o į pagalbininko ar bent jau supratingo draugo poziciją. Šis santykis yra ir nuoširdesnis, ir toliaregiškesnis visais atžvilgiais.
Kaip ir bet kuri kita arogancija, finansinė ilgainiui pasidaro labai pastebima ir atgrasi. Ir kai neapsikentęs klausytojas nori atsitraukti nuo tokio arogantiško pašnekovo, kyla klausimas, iš kur toji arogancija? Ar mūsuose finansinės arogancijos tiek daug, nes yra itin didelė prabangos paklausa? Draugai nori draugauti tik su pačiais pačiausiais draugais, o pardavėjai laukia tik pačių mokiausių klientų? Ir jei toks nesi, turi bent jau apsimesti, save šiek tiek kilstelėti, o finansinė arogancija ir yra tas lengviausiai prieinamas liftas.
Bet gal visgi yra priešingai? Gal tiek daug arogancijos kyla iš nevisavertiškumo, iš noro turėti viską čia ir dabar, greitai ir daug? Kaip ten bebūtų, milžiniška arogancijos pasiūla visiškai numušė jos kainą ir tokį elgesį jau atpažįsta ne tik draugai ir pažįstami, bet ir pirmą kartą arogantą matanti eilinė pardavėja.
Finansinės arogancijos ydą reikia rauti dar ir dėl to, kad ji yra viena iš melo rūšių. Žinoma, visų melų skalėje ji priklauso nedidelio melo kategorijai. Greičiausiai 99 procentų mūsų esame kurioje nors gyvenimo atkarpoje bent kartą buvę ir truputį arogantiški. Bet jei tą atvejį prisimename, jei situaciją atpažinome tada, kai ji įvyko, vadinasi, didžioji finansinė arogancija mums negresia. Nes, be to, kad ji trumpomis kojomis kaip tas melas, ji būna dar ir akla – savęs nebemato!