Rūta Vainienė. Dvejonės ir dejonės

Kiekvieną dieną susiduriame su pasirinkimų gausa, ir absoliuti jų dauguma yra susijusi su pinigais. Juk visada norisi juos išleisti kuo išmintingiau. Maža to, dauguma sprendimų yra nukreipti į ateitį. Jie nevienadieniai, ir pasekmės bus ilgalaikės. Štai ir dabar turime pasirinkti, kaupti ar nekaupti pensijų fondo antroje pakopoje, tačiau netgi apytiksliai nežinome, kiek pinigų jame sukaupsime. Juk per dvidešimt ar trisdešimt metų mūsų pajamos gali augti, gali mažėti. Gali apskritai atsitikti taip, kad pajamų nebus ir reikės verstis iš santaupų. Mes nežinome, į kokius prekybos karus įsivels Trumpo JAV ir kokių padarinių tai turės akcijų rinkoms, kuriose dirba ir pensijų fondų pinigai.

Iš esmės finansinius sprendimus mes priimame ne itin daug žinodami apie ateitį. Na, gal apie šiuos metus galime ir ką daugiau pasakyti, bet štai apie kitus – jau žymiai mažiau. O jei kalbėtume apie ilgesnio laikotarpio prognozes ir perspektyvas – realiai nieko nežinome, kaip bus „iš tikrųjų“. Kažkiek galima prognozuoti – pavyzdžiui, „Sodros“ padėtį pagal demografines tendencijas. Nes, ko gera, tik demografija ir yra tai, kas kinta gana prognozuojamai. O visa kita iš esmės – ypač ekonomikoje – įmanoma tik spėti.

Ir tai – ne visada. Ekonominė istorija ir geografija pilna pavyzdžių, kaip išradimas, atradimas ar inovacija pakeičia ištisų regionų gyvenimą. Štai dideliame Čilės regione buvo plėtojamas verslas, nes ten buvo išgaunami nitratai – pagrindinės ir kone vienintelės tuo metu žinomos trąšos. Ir tada – opa, naujiena: Vokietijoje sukuriama trąšų sintetinimo technologija. Chemija pakeičia žaliavos gavybą milžinišku greičiu. Ar tai galėjo numatyti investuotojai Čilėje? Staiga kritus pardavimui, jie spruko tiesiogine to žodžio prasme, palikdami viską: techniką, mašinas?

Ateities neapibrėžtumas yra esminis ekonomikos terminas. Neapibrėžtos ateities aplinkoje priimami visi be išimties sprendimai. Štai esame mes čia ir dabar, su savo gyvenimo lagaminais, su savo istorijomis, ir renkamės. Renkamės pagal dabartinius poreikius ir galimybes. Ne „kas būtų, jeigu būtų“, o kas yra. Kai konkreti ateitis – tokia miglota, rimtai pasverti galima ir reikia rizikas, kurios priimant finansinius sprendimus būna gana neblogai žinomos.

Tada ant svarstyklių dedamos būtent rizikos ir svarstoma, ar žmonės labiau linkę jas prisiimti, ar atmesti. Žmonės labai skiriasi rizikos toleravimo atžvilgiu, amplitudės galuose yra labai mėgstantys rizikuoti ir visiškai netoleruojantys jokios rizikos. Tad net esant identiškoms galimybėms ir rizikoms žmonės rinksis skirtingai. Čia ir yra visų sprendimų esmė – juos kiekvienas priima pats. Net jei tavo pinigus valdys samdomas profesionalus investuotojas, jo pasirinkimas – asmeninis. Galvoti neišvengiamai reikia savo galva.

Ne veltui sakoma, kad abejoti yra protingo žmogaus ženklas. Normalu ir dvejoti, ir apsirikti, ir po kurio laiko pamatyti savo klaidas, ir pasidžiaugti, kad buvo labai gerų, tiesiog puikių sprendimų. Bet jeigu tokios dvejonės apninka labai dažnai, tuomet kiekvienas, net mažiausias, finansinis sprendimas tampa našta. Ir dvejonės tampa nebe dvejonėmis, o paprasčiausiomis dejonėmis. Dejonėmis dėl visiškai nereikšmingų dalykų, dėl smulkių laimėjimų ar praradimų. Jie iš esmės nelemia žmogaus gerovės, tačiau atima daug laiko ir nervų ląstelių.

Kaip išlaikyti sveiką pusiausvyrą, kad normalios dvejonės netaptų nesveikomis dejonėmis? Į pagalbą čia gali ateiti reikšmingumo kriterijus. Dvejokite į sveikatą ir atsargiai priimkite finansiškai svarius, reikšmingus sprendimus. Ir būkite drąsūs ir laisvi savo pasiryžimuose, kurie jūsų kišenei didelio skausmo nepadarys.