Rūta Vainienė. Geriau graužk morką, ne save
„Aš esu išsipildęs žmogus, – sakydavo pažįstamas užsienietis verslininkas. – Apsigyniau mokslinį darbą. Užsiėmiau verslu ir sukūriau nemažą verslo imperiją. Norėjau, kad mano šalyje žmonės gautų geresnį išsimokslinimą, – įsteigiau privatų universitetą. Buvau ir valdžioje, įgyvendinau net kelias svarbias reformas.“ Taip jis matė save – visiškai teigiamu aspektu.
Artimiau pažįstantys šį žmogų puikiai žinojo, kad jo gyvenimo kelias iki išsipildymo buvo painus ir vingiuotas. Teko įveikti gausybę nesėkmių ir nusivylimų, palikti vieną šalį ir viską pradėti nuo nulio kitoje, užbaigti vienus verslus ir imtis kitų. Jo nemėgo ir jam kenkė daugybė politinių oponentų, jį nuvylė krūva verslo partnerių. Visiškai pašalinis asmuo galbūt tokį žmogų būtų apibūdinęs dar kitaip: neranda sau vietos, blaškosi. Metasi į mokslą, verslą, politiką. Nerimsta ir neapsisprendžia. Tačiau pats žmogus, nepaisydamas nieko, jautėsi išsipildęs ir dėl nieko nesigraužė.
Kai galime į nesėkmes pažvelgti kaip į klounus, kurie neatvyko į gimtadienį, lengviau suvirškinti nesėkmę.
Yra ir tokių, kurie niekaip negali susitaikyti su praeities nesėkmėmis ir nuoskaudomis. Labai dažnai taip jaučiasi žmonės, ilgą laiką dirbę viename darbe – nesvarbu, vadovaujamose pozicijose ar ne. Kai ateina metas pokyčiams, kitaip tariant – kai juos atleidžia, jie ilgai mena, kaip neteisingai su jais buvo pasielgta. „Aš visą save, tiek savo darbo metų atidaviau, o jie man štai kaip atsidėkojo“, – skamba maždaug tokio pobūdžio skundai. Vienas direktorius, kuriam teko vadovauti permainų laiku ir atleisti daug įmonės senbuvių, vartojo atvirkščią teiginį. Nuoširdžiai palaikydamas atleidžiamus žmones, jis jiems sakydavo: „O gal ne tu aukojaisi įmonei, bet įmonė tau tiek metų davė darbo ir mokėjo algą?“ Pasirodo, toks požiūrio apvertimas kai kuriems žmonėms padėdavo greičiau įveikti pyktį ir graužatį. Juk iš tiesų daug kas priklauso nuo požiūrio kampo, ir tų kampų visada yra daugiau nei vienas.
Neseniai buvau vieno Lietuvos estrados artisto koncerte vienoje iš Lietuvos arenų. Salė nebuvo pilna, tikrai buvo apstu tuščių kėdžių. Tai pastebėjau ir tyliai pagalvojau, kad artisto savijauta negali būti pati geriausia – jis juk tikėjosi „surinkti areną“. Ore tvyrojo laukimas, kaip jis suvaldys ir kiek parodys savo nusivylimą, kiek tai akcentuos jo paklausyti susirinkusiems gerbėjams. Visiems žiūrovams per akis būtų pakakę vieno karto – juk tie, kurie atėjo, norėjo paklausyti dainų, o ne nuoskaudų. Trys kartai buvo per daug, nors visa kita buvo puiku!
Rinkodaros guru, bestselerių autorius Sethas Godinas taip aprašo panašius nesėkmės atvejus: „Štai jūsų gimtadienio vakarėlyje turėjo būti klounas, o jis nepasirodė. Jums, žinoma, šokas! Bet visa kita yra gerai: draugai susirinko, saulė šviečia, tortas skanus, tuoj visi žais kokį nors smagų žaidimą. Klausimas yra tik toks: kiek laiko jūs gedėsite neatvykusio klouno? Kiek dar savo gimtadienio šventės sugadinsite apgailestaudami dėl šios nesėkmės?“ Anot S. Godino, tokį patį klausimą galima užduoti visiems: ir profesionaliam golfo žaidėjui, ir buhalteriui, ir pardavėjui, ir lektoriui, padariusiems neištaisomą klaidą. Kam graužtis, jei nieko neįmanoma pakeisti? Kai galime į nesėkmes pažvelgti kaip į klounus, kurie neatvyko į gimtadienį, kaip į laikinus trikdžius, – lengviau suvirškinti nesėkmę.
Sakysite, graužaties trukmė labai priklauso nuo nesėkmės dydžio. Bepigu nesigraužti, jei tai – tik klounas, kuris neatvyko į eilinį gimtadienį. O jei tai – jubiliejus? Jei tai – viso gyvenimo šventė, pavyzdžiui, vestuvės? O jei – darbo netekimas? Ar verslo bankrotas? Vis dėlto yra žmonių, kurie linkę graužtis labiau, ir tokių, kurie mažiau, nepriklausomai nuo nesėkmės dydžio. Vieni labiau nei kiti graužiasi ir dėl nereikšmingų nesėkmių, tokie labiau graužiasi ir dėl didelių nesėkmių. Vienas autoritetingas, ilgą gyvenimo kelią nuėjęs žmogus yra pastebėjęs, kad savigrauža – beveik nacionalinis lietuvių bruožas. Visoje gražiai sumūrytų plytų sienoje matyti tik tą vienintelę, kuri padėta kreivai, – prasta ir neatsiperkanti strategija.
Per didelė savigrauža itin trukdo tvarkyti piniginius reikalus. Per pigiai pardaviau, per patį kainų kritimą. Per brangiai pirkau, nesulaukiau nuolaidų. Ne toje vietoje biuras. Ateina naujas konkurentas. Darbe nepagyrė. Progų graužtis yra daugiau nei žvaigždžių danguje. Bet, kaip sako mano draugas iš už Atlanto, įkritai į finansinę balą – nebesivoliok joje, o kelkis ir eik. Geriau graužk morką, ne save. Ir skaniau, ir sveikiau.