Rūtai Mikelkevičiūtei Kinija tapo itin artima – išleido dukrą į mokslus

Šešiolikmetė Dominyka laimėjo stipendiją ir paskutinius mokyklos metus – 11 ir 12 klases – baigs ne Lietuvoje, apsupta mylinčių tėvų ir mažojo broliuko Jono Antano, o visiškai nepažįstamoje ir smarkiai nuo Lietuvos besiskiriančioje Kinijoje.

Rūta prisipažįsta – išleisti dukrą nėra lengva: „Žinoma, labai neramu, bet aš sau uždaviau klausimą: jeigu man būtų tiek metų, kiek jai, ir aš turėčiau tokią galimybę – važiuočiau.“ Tad Rūtai su vyru neliko nieko kito, tik susikrauti lagaminus ir palydėti Dominyką. Visgi norėjosi apsižiūrėti, kaip atrodys būsima mokykla ir namai, kuriuose dukra gyvens be tėvų, kaip įsikurs naujoje vietoje, – reikėjo įsitikinti, kad viskas bus gerai. Na, o sukorus beveik aštuonis tūkstančius kilometrų būtų buvę gaila nieko nepamatyti, todėl Rūta ir Rolandas leidosi į dešimties dienų kelionę po Kiniją.

„Nusprendėme savomis akimis pamatyti tolimąją Kiniją, apie kurią tiek daug ir taip įvairiai kalbama, – sako Rūta. – Aš šeimoje esu ta varlė keliauninkė, kuri visus nuolat tempia judėti. Manęs vyras vis klausia, kada gi galėsime namuose bent kiek pabūti, o aš negaliu sėdėti vietoje. Nors artimiausiuose planuose Kinijos tikrai nebuvo, bet atsiradus progai pagalvojome, kodėl gi ne.“ 

Didžiausias Kinijoje ir septintas pagal dydį pasaulyje Šanchajaus miestas keliautojus pasitiko griausmingai: didžiule vėtra ir nesibaigiančia liūtimi. Rugpjūtį kepino 35–40 laipsnių karštis. Net stipriai lyjant ir šėlstant gūsingiems vėjams laikydavosi 28 laipsnių temperatūra. „Rugpjūčio mėnesį į Kiniją geriau nekelti kojos, juolab jei, kaip ir aš, sunkiai pakeliate karštį. Jautiesi it uždarytas šiltnamyje“, – pasakoja Rūta. Koks jausmas atsidurti protu sunkiai suvokiamo dydžio mieste? „Jūs tik įsivaizduokite, kaip jaučiasi žmogus iš šalies, kurioje nėra trijų milijonų, patekęs į miestą, kuriame gyvena daugiau nei 24 milijonai žmonių... Įspūdinga. Natūralu, kad spūstys čia – milžiniškos“, – pasakoja laidų vedėja.

Daugelio mūsų nuomonę apie Kiniją yra suformavę filmai bei knygos, gajūs ir stereotipai – vien ryžių laukai, šiukšlynai, kepami skėriai, valgomi šunys, o žmonės su šiaudinėmis skrybėlėmis. Rūta sako, kad pamačius architektūros šedevrais spindintį Šanchajaus verslo centrą teko išsižioti – pastatų aukštis gali siekti ir 500 metrų.

Šioje kelionėje Rūtai rūpėjo sužinoti, kaip gyvena vietiniai žmonės, todėl daug bendravo su lydinčiais gidais. Pirmiausia jos dėmesį atkreipė moterys, nešiojančios medicinines kaukes. „Visada maniau, kad tai dėl didžiulės taršos ar smogo. Tačiau jokio smogo nemačiau. Pasirodo, tai apsauga nuo saulės. Kinijos moterys dievina baltą porcelianinę odą. Dažna jų, nepaisydama sekinančio karščio, dėvi drabužius ilgomis ar pačių prailgintomis rankovėmis, skrybėles ir didžiulius akinius, dengiančius pusę veido, slepiasi ir po skėčiais. Aš taip pat nusipirkau skėtį – puiki priemonė pasislėpti nuo deginančios saulės, tačiau su kauke ir ilgomis rankovėmis jau būčiau mirusi, – juokiasi ji. – Tad jeigu manote, kad įdegusi oda yra madinga, labai klystate – Kinijos gražuolės pasakys, kad esate prasčiokė, nes dirbate sunkų fizinį darbą lauke.“ 

Dar vienas dalykas, itin kritęs į akis, – kad lankantis milžiniškame mieste yra galybė Kinijoje gamintų automobilių, kurie iš pirmo žvilgsnio labai panašūs į riedančius Europos keliais. „Mes su vyru vis žiūrėdavome į tuos automobilius ir spėliodavome, koks važiuoja. Va, matau, važiuoja lyg „Volvo“, o ten labai panašus į „Mitsubishi“ – na, tikrai, priekis labai panašus, bet galas jau kažkoks kitoks. Arba važiuoja „Range Rover“, tačiau geriau įsižiūrėjęs pamatai, kad visgi parašyta „Range Wing“. Bravo, kinai, bravo“, – juokiasi Rūta. Nors automobilių čia netrūksta, ją gerąja prasme nustebino elektrinių motorolerių ir motociklų gausa. Kinai itin susirūpinę aplinkosauga ir stengiasi, kad išmetamųjų dujų būtų kuo mažiau.

Šanchajus nepasirodė pigus miestas, kai kurios prekės, palyginti su mūsiškėmis, – daug brangesnės. Nors Kinijoje – komunistų partija ir socializmas, gidė žinomai šeimai pasakojo, kad norintys įsikurti apartamentuose pačiame centre ant upės kranto už kvadratinį metrą turės sumokėti apie 18 tūkstančių eurų. Automobilio numeris kainuos apie 11 tūkstančių. Kokia nepamatuota prabanga, sakysite. Tačiau Rūtai pasidomėjus, kas gi tiek sau gali leisti socialistinėje valstybėje, gidė tik šyptelėjo ir pasakė, kad tai „socializmas su kapitalizmo veidu“.

Rūta domėjosi, kokia dabartinė situacija su anksčiau privaloma buvusia vieno vaiko politika. „Dabar, pasak gidės, galioja dviejų vaikų politika. Tačiau ir anksčiau gimusiam pirmam vaikui būdavo sutvarkomi dokumentai, o kiti paliekami niekur neregistruoti – dokumentus susitvarkydavo tapę pilnamečiais. Nenuostabu, kad šiuo metu Kinijoje labai trūksta moterų, – tai vieno vaiko politikos pasekmė. Taip greičiausiai nutiko todėl, kad jei anksčiau besilaukianti moteris sužinodavo, jog gims mergaitė – negimdydavo. Kalbama, kad po kelerių metų čia bus net 30 milijonų viengungių, taigi lietuvėms, besibarančioms, kad lietuviai vyrai yra prasti, atsiveria puiki vedybų rinka“, – juokiasi Rūta.

Visos kelionės metu šeima valgė kinų virtuvės maistą ir tikina, kad jis visiškai kitoks, nei esame įpratę Lietuvoje. Mūsų šalyje ši virtuvė labai adaptuota ir yra gerokai skanesnė už tikrąją. Tiesa, matyt, ne dėl gerųjų dalykų, o dėl to, kad čia negailima įvairiausių skonio stipriklių.

Visgi didžiausia bėda – susikalbėjimas! Tie, kurie keliaudami į Kiniją mano, kad išsivers su anglų kalba, – labai klysta. Rūta pasakoja, kad net ir didžiausiuose viešbučiuose dirbantys kinai neretai nesupranta nė vieno žodžio angliškai arba moka vos kelis. Net ir vandens paprašyti buvo sunku: „Mus labai gelbėjo telefono programėlė, kurioje įvestą norimą žodį anglų kalba parodo hieroglifais. Beveik visur teko kalbėti gestais.“ Tiesa, kinai labai paslaugūs ir draugiški. Porai pasiklydus geležinkelio stotyje, vietinė mergina nuvedė iki pat traukinio.

„Kartą, galima sakyti, likau be pietų būtent dėl kalbos, nes nesugebėjome paaiškinti, ko norime. Teko valgyti ryžius be druskos ir kitų prieskonių, tik su žaliais burokų lapais. Pasijutau it laikydamasi itin griežtos dietos“, – pasakoja Rūta. Ir juokdamasi priduria, kad moterys, norinčios sulieknėti ir įsisprausti į dydžiu mažesnę suknelę, turėtų įprasti maistą valgyti lazdelėmis – jo kiekiai tikrai skiriasi. Dabar ji puikiai valdo lazdelėmis ir jomis jau kelionės metu galėjo valgyti ne tik ryžius, bet ir riešutus. Tai nebuvo sunku, nes kai kuriuose šeimos aplankytuose restoranuose paprasčiausiai nėra nei šaukštų, nei šakučių.

Pabuvoję Šanchajuje, keliautojai leidosi apžiūrėti istorinių vietų. Vienas įdomiausių ir, ko gero, lankomiausių objektų visoje Kinijoje – terakotinė pirmojo Kinijos imperatoriaus armija, esanti Siane. Tai įspūdingos žmogaus ūgio (aukštis svyruoja nuo 185 iki 195 centimetrų) molinės figūros, vaizduojančios karius, karietas bei arklius. „Jų čia apie 8000 ir vis randama naujų, dar nematytų. Jos visos savitos, skirtingais veidais. Šis vaizdas tiesiog užbūrė, – tikina Rūta. – Manoma, kad armija atsirado apie 200 metų prieš Kristų, ji buvo lipdoma maždaug 40 metų. Tikslas – apsaugoti imperatorių po mirties.“

Kelionę Rūta su vyru baigė lankydamiesi vienoje garsiausių budizmo šventyklų ir kovos menų lopšyje – Šaolino vienuolyne Songšano kalnuose. Jame yra ir kung fu kovos menų mokykla. „Gražu matyti daugybę berniukų, kurie čia priimami nuo ketverių. Dalyvavome ir mokyklos auklėtinių pasirodyme – lieki be žado, kai vaikinai ar vyrai vienu rankos judesiu skaldo medines lenteles ar atsigula ant aštrių daiktų. Kūne jokių žaizdų ir atrodo, kad net nejaučia skausmo, – pasakoja Rūta. – Čia išgirdome ir vertingų patarimų – „Pavalgęs nueik šimtą žingsnių – gyvensi šimtą metų“ arba kitą – „Nepriprask prie gero“.“

Lankydamasi Kinijoje Rūta norėjo nueiti ir į nuotakų turgų, kuris, teko skaityti, veikia iki pat šių dienų. „Gidė mums pasakojo, kad į turgų ateina mamos, ieškančios savo dukroms vyrų. Seniau beveik visada antrąsias puses išrinkdavo tėvai. O jaunieji savo būsimą mylimąjį ar mylimąją pamatydavo tik vestuvių dieną. Europoje įprasta, kad pirmiausia atsiranda aistra ir meilė, kuri po santuokos baigiasi, o Kinijoje atvirkščiai – santuoka yra meilės pradžia“, – prisimena laidų vedėja. Žinoma, dabar viskas jau kitaip.