Rutiną į nesibaigiančias keliones iškeitusi žurnalistė: „Skrydžių palydovės darbą vieni idealizuoja, kiti – laiko nerimtu“

Fausta, tavo gyvenimas pastaraisiais metais apsivertė aukštyn kojomis. Baigusi žurnalistikos studijas ir dirbusi komunikacijos srityje staiga viską metei ir išvykai į Aziją, kur pradėjai naują savo gyvenimo etapą kaip skrydžio palydovė. Kodėl nusprendei žengti tokį drastišką žingsnį?

Iš tiesų, per pastaruosius metus įvyko daug pokyčių. Baigiau studijas, išmėginau darbą televizijoje, bandžiau save realizuoti viešųjų ryšių bei komunikacijos srityje, tačiau niekas kažkaip „nelipo“. Nesimėgavau tuo, ką darau, o nuolatinis darbas prie kompiuterio atrodė pernelyg nuobodus. Žurnalistiką apskritai pasirinkau dėl to, jog svajojau tapti kelionių žurnaliste, keliauti po tolimus kraštus ir pasakoti istorijas. Supratau, kad tas noras niekur nedingo, o paprasčiausias būdas tai įgyvendinti atrodė darbas turizmo srityje.

Atsitiktinai pamačiau „Small Planet Airlines“ skelbimą, tuo metu kaip tik ieškojau darbo, tad pagalvojau: „O kodėl ne? Bus gera pertrauka nuo rutinos ir įdomus nuotykis“. Kol kas panašu, kad šis nuotykis greitai nesibaigs, labai tuo džiaugiuosi.

Azija – tik viena iš krypčių, kuriose pavyko apsistoti ilgesniam laikui, tačiau daugiausia dirbu ir skraidau iš Lietuvos, lietuviškoje užsakomųjų skrydžių aviakompanijoje. Žiemos sezonas yra tas laikas, kai galime rinktis įvairius projektus ir ilgiau pasisvečiuoti įvairiuose kraštuose.

Su kokiomis ekspektacijomis išvykai ir kaip tave pasitiko naujos patirtys?

Prieš vykstant į Indiją nelabai žinojau, ko tikėtis. Kadangi nebuvau ten buvusi anksčiau, remtis galėjau tik matytais filmais, girdėtais pasakojimais ir „Instagram“ nuotraukomis. Vis dėlto, žinojau, kad tai labai savotiška šalis, kurioje nerasime išblizgintų gatvių, prašmatnių restoranų ar kitų mums pažįstamų patogumų.

Labai ir nesuklydau. Indijoje pamačiau tiek skurdo ir purvo, kad buvo sunku suvokti, jog žmonės tokiomis sąlygomis apskritai gali išgyventi. Kita vertus, patys indai man pasirodė be galo laimingi žmonės, labai draugiški ir norintys bendrauti. Darbas vietinėje aviacijoje taip pat pateikė savotiškų staigmenų – ten dirbome su indų oro linijomis „Indigo“, visur galiojo visiškai kitokia tvarka nei Europoje, kitos kultūrinės normos, kitas supratimas apie skrydžių palydovą ir jo darbą.

Nors šalis, atrodytų, skurdi, keleiviai ten – reiklūs, o žmonės iš aukštesnių ekonominių klasių – itin išsilavinę, protingi, matę daug pasaulio ir reikalaujantys aukščiausios kokybės net ir mažų sąnaudų avialinijų skrydžiuose. Beje, kontrastai Indijai itin būdingi – nesuvokiamą skurdą ir tviskančią prabangą gali skirti vos keli žingsniai: gatve važiuoja arklių traukiamas vežimas su namų neturinčiais bastūnais, o šalia – naujausias „Rolls–Royce“ automobilis tamsintais langais.

Vieni vakarieniauja aukštos klasės restorane, o kiti už lango glaudžiasi ant vienintelio turimo kilimo ir čia pat praeiviams valo ausis, taip bandydami užsidirbti. Apžvelgus visą patirtį, Indija paliko didžiulį įspūdį, sukrėtė ir sužavėjo tuo pat metu, tačiau tai tikrai nebūtų pirmoji šalis mano mėgstamiausiųjų sąraše. Važiuoti ten reikia ne ilsėtis ar poilsiauti, o pažinti, atrasti, mokytis ir auginti save.

Daugiau nei mėnesį gyvenai Naujajame Delyje. Tinklaraštyje rašei, jog sunku priprasti prie milijoninio miesto ritmo…

Naujajame Delyje jaučiausi kaip skruzdėlyne – nebuvo metro, kuriame nebūtum apsuptas kitų žmonių. Gatvės pilnos spūsčių, automobiliai be paliovos pypia, žmonės zuja aplink nešdami krovinius, kur ne kur pasirodo ir karvė, nes indams tai – šventas gyvūnas ir pilnateisis eismo narys.

Prie viso to dar prisideda didžiulė nešvara ir smogas. Pabuvus lauke bent penkiolika minučių be kaukės, ima graužti gerklę. Iš pradžių buvo įdomu, po to pradėjo norėtis pabėgti kur ramiau arba tiesiog pabūti viešbutyje. Manau, kad tas visa apimantis triukšmas būdingas tik sostinei, kadangi populiacija Delyje siekia beveik 22 milijonų gyventojų.

Turėjau progą aplankyti miestelį Himalajų papėdėje – čia ritmas buvo visiškai kitas: grynas oras ir įspūdinga gamta tarsi ramina atvykusius turistus, net ir pats laikas ten, atrodo, eina lėčiau. Nors viešėdama Indijoje supratau, kad man vakarų kultūra artimesnė, šią šalį pamatyti bent kartą gyvenime tiesiog būtina – tai puiki patirtis, leidžianti suvokti kiek daug kasdienių dalykų nuvertiname, kiek daug turime ir kiek daug kartais bereikalingai skundžiamės.

Išvykusi pradėjai kurti savo kelionių, gyvenimo būdo, maisto tinklaraštį www.faustara.com. Rašai jį anglų ir lietuvių kalbomis, tačiau dažniau istorijas pasakoji vaizdais, nei žodžiais. Ar šalies savitumą paprasčiau atskleisti vizualu?

Iš tiesų, neseniai nusprendžiau atsisakyti lietuviškų tekstų, kadangi žinau, jog didžioji mano auditorijos dalis skaito angliškai, o kiti į puslapį ateina tik pažiūrėti nuotraukų. Manau, kad vaizdai gali geriausiai nupasakoti istoriją, perteikti jausmą. Gerai nuotraukai nereikia paaiškinimų ar ilgų tekstų, ji pati neša žinutę. Esu visiška fotografijos mėgėja, tačiau stengiuosi tobulėti, seku daug fotografų ir tinklaraštininkų, kurių darbai mane įkvepia, itin mėgstu „krapštytis“ su nuotraukų redagavimo programomis.

Kaip dabar atrodo tavo darbo savaitė? Juk ore praleidi daugiau laiko nei ant žemės.

Kiekviena savaitė kitokia, todėl sunku ir nupasakoti! Bet paprastai savaitėje turiu bent kelis skrydžius atostogų kryptimis – žiemą lietuvių mėgstamiausios yra Egiptas, Kanarų salos, Jungtiniai Arabų Emyratai, vasaros metu – Turkija, Graikija, Bulgarija. Kitomis dienomis ilsiuosi, laiką leidžiu su šeima ar draugais, užsiimu paprastais reikalais. Tiesa, savaitgalis man neteko prasmės, nes labai dažnai laisvos dienos išpuola šiokiadieniais, kartais net pamiršti, kokia savaitės diena yra šiandien.

Merginoms orlaivių palydovės darbas gali atrodyti kaip pasaka – nesibaigiančios kelionės, naujos šalys, draugai… Ar viskas iš tiesų yra tik gražu?

Skrydžių palydovės darbas turi tam tikrą aurą. Dažnai jis arba idealizuojamas, romantizuojamas ir laikomas kažkokiu nerealiu, tik mažai žmonių grupei prieinamu darbu, arba atvirkščiai – nuvertinamas ir laikomas bereikšmiu. Manau, kad nėra nei taip, nei taip.

Šiame darbe tikrai yra daug privalumų, kurie neprieinami kituose darbuose – kelionės, kurios dažnai yra brangus malonumas, nuolat besiplečiantis draugų ir pažinčių ratas, kadangi kolegų turime įvairiose šalyse, be to, niekada nėra rutinos, o atlyginimas už atliekamą darbą yra pakankamai geras. Kita vertus, nuolatinis buvimas toli nuo namų kai kuriems gali tapti ne malonumu, o priešingai – minusu, darbo ritmas taip pat kartais vargina, kadangi keltis tenka ir ketvirtą, ir trečią ryto. Vis dėlto, manau, kad mūsų darbe daugiau privalumų nei trūkumų. Tik nereikia pamiršti, kad su visais privalumais ateina ir didžiulė atsakomybė, kadangi priešingai nei kai kurie galvoja, skrydžių palydovės atsakingos ne tik už aptarnavimą, tačiau visų pirmiausia – už keleivių saugumą ir pagalbą nelaimės atveju.

Ką tau reiškia kelionės? Ar pastebi, kaip jos tave keičia?

Kelionės man reiškia laisvę. Laisvę nuo rutinos, blogo oro ir namų tvarkymo. Taip pat laisvę pažinti kitas kultūras ir pažiūras, taip praplečiant ir savąsias. Turbūt nėra žmogaus, kuris nemėgtų keliauti, tačiau man kelionės – ne tik pogulis prie baseino, man tai – proga pamatyti, paragauti, susipažinti, sužinoti. Mėgstamiausias suvenyras iš svetur – išgirsta istorija iš vietinio žmogaus ar užmegzta pažintis.

Galbūt turi patarimų, kuriais galėtum pasidalyti su žmonėmis, planuojančiais keliones į Azijos šalis?

Būkite atviri kitai kultūrai, požiūriams, nusiteikite netikėtumams, nes jų tikrai bus! Būtinai pabendraukite su vietiniais, paragaukite kuo daugiau netradicinių patiekalų. Pasistenkite bent minimaliai suplanuoti savo kelionę, nes atstumai tikrai dideli, o vertų pamatyti vietų – labai daug. Ką nors planuodami pasilikite laiko „atsargai“, kadangi Azijoje reikalai vyksta kiek lėčiau. Su savimi turėkite vaistų netikėtiems atvejams ir tik nesugalvokite gerti vandens iš krano!

Ar įsivaizduoji savo gyvenimą maišant oro kelius? O gal tai – tik laikina stotelė? Kokios ateities svajonės sukasi galvoje?

Atėjau į šį darbą neplanuodama ilgai pasilikti. Maniau, pabandysiu, paskraidysiu ir praeis, reikės grįžti prie ko nors „žemiškesnio“. Tačiau tik pradėjus ši veikla man prigijo, nesijaučiu pavargusi ar abejinga savo darbui, niekada negyvenu rutinoje, kiekvienas mėnuo pateikia vis kitų nuotykių, be to, galiu pasigirti labai draugišku kolektyvu.

Negana to, praėjau atranką ir tapau instruktore įmonės viduje – naujai ateinantiems žmonėms vedu mokymus apie įvaizdžio, grožio ir elgesio standartus kompanijoje. Sunku žadėti, kad liksiu tame pačiame kelyje, nes gyvenimas nuolat pateikia naujų galimybių ir iššūkių, tačiau kol kas jaučiuosi atradusi savo vietą.