Kai kurie interviu nesensta. Pokalbis su Egle Gabrėnaite žurnale „Legendos“ publikuotas 2014-ųjų rudenį. Kai dar Vilniaus senasis teatras vadinosi Rusų dramos, kai dar nežinojome, kurią – šviesos ar tamsos – pusę pasirinks kadaise aktorės pažinoti kolegos, kai dar kai kurie jų buvo gyvi... Tačiau apie jaunystės laikus, asmeninę patirtį, tuomet nutikusias dramas, ko gero, ir šiandien ji pasakotų panašiai. Nes tai buvo jos gyvenimas – vienintelis, kokį turi.
Kviečiame atiduoti savo balsą už šią legendinę asmenybę bei kitus nominantus „Mylimiausios Legendos“ rinkimuose ČIA.
„Ryte man gera. Oras, rodos, net aidi nuo nežinios ir stebuklo laukimo... Paskui dieną, žiūrėk, atsitinka visokių mažų stebukliukų, o būna, kad ir nieko neįvyksta... Nesvarbu. Ryte vis tiek galvoji: „Va, šiandien tai tikrai įvyks...“ – tikras malonumas klausytis teatro ir kino aktorės Eglės GABRĖNAITĖS. Visas jos gyvenimas – tarsi stebuklų laukimas: buvo neįtikėtinų dienų, buvo ir neprašvitusių rytų, bet vieną dieną tas stebuklas dar būtinai įvyks...
Aktorė kviečia susitikti prie arkos – įėjimo į Vilniaus mažąjį teatrą. Veda pro tarnybinį, slaptais laiptais pro užkulisius, į lankytojams dar uždarytą teatro kavinę, ten įsitaisome dviese kaip namuose.
Čia – jūsų teatras? Jūsų antrieji namai, kaip mėgsta sakyti aktoriai?
Ne, neturiu aš savo teatro. Einu pro Nacionalinį dramos teatrą – nieko nejaučiu, čia – irgi viskas kažkaip ne mano... Tikriausiai mano teatras yra Basanavičiaus gatvėje, kur dabartinis Rusų dramos teatras, nes ten praėjo mano patys gražiausi – jaunystės – metai. Apskritai daugybėje scenų per gyvenimą esu stovėjusi, daug kur vaidinusi, tačiau to teatro scena – idealiausia. Ji – šimtąkart jaukesnė už Nacionalinio dramos teatro sceną, didesnė – už Mažojo teatro... Gal man didybės manija, kad norisi vaidinti didelėje scenoje? Turiu tokią knygą ir kartais ryte atsiverčiu kurį papuola puslapį – perskaitau tos dienos sentenciją. Pamenu, tądien, kai buvo numatytas iškilmingas Mažojo teatro atidarymas, atsiverčiau ir perskaičiau: „Namas pastatytas. Gyvenimas baigėsi.“ Teisingiau nepasakytum...
O kaip saldu vien prisiminus, kaip kūrėsi mūsų Mažasis teatras... Kokie būdavo pasisėdėjimai pas ką nors virtuvėje: alkoholis, bulvių ir dešrelių kepimas, pokalbiai iki ryto. Ir būtinai tema: „Na, apie ką geriam šiandien?“ Mūsų kartos brendas toks – nelaimingo tragiko veidas, paskendęs cigaretės dūmuose ir vyno garuose... O aš vieną dieną pajutau, kad man tai tapo nebeįdomu: ir cisterna jau išgerta, ir paskutinis pakelis surūkytas, ir tie pokalbiai virtuvėje nebevilioja. Ir jau nebėra daugybės žmonių, su kuriais mes kūrėme teatrą.
Aš tokio įsiutusio tėvo gyvenime nebuvau mačiusi: jis taip metė šakutę į duris, kad ji įsmigusi dar pusę valandos virpėjo. „Kad tuoj pat atsiimtum dokumentus“, – pareiškė be diskusijų.
Vieni išėjo kaip šviesaus atminimo Vytautas Šapranauskas, kiti pakeitė darbus kaip Sigitas Račkys ar Andrius Žebrauskas, labai retai čia bevaidina Arvydas Dapšys. Ir aš – vis mažiau. Pati kartą susimąsčiau: kodėl tiek nedaug yra aktorių, kuriems per penkiasdešimt? Todėl, kad... todėl. Su metais vis sunkiau tą aktoriaus energetiką išlaikyti. Ir dėl to tik dar labiau įvertini, koks malonumas vaidinti su Vladu Bagdonu ar Valentinu Masalskiu, kurie turi ir energijos, ir patirties. Scenoje jie daro stebuklus.
Teatre dabar karaliauja jaunimas. Ir ačiū Dievui! Jie turi savo temas, savo tikslus. Yra ir tikrai gabių žmonių. Patikėkite, labai greitai teatre bus pakilimas, nes auga nauja karta. Pavydžiu jiems drąsos, nes mes kur kas labiau kompleksuoti buvome. Aš iki šiol prieš kiekvieną spektaklį nesuvaldau virpulio: „Dieve Dieve... ir ko tie žiūrovai čia renkasi... ir ką naujo aš galiu jiems parodyti...“ Kol savo burbėjimų maldelės neatšneku, spektaklis neprasideda. Net pravardę teatre turiu „Dieve Dieve, Dieve tu mano“.
O kas jus dar laiko teatre?
Geras klausimas... Tik atsakymo nežinau. Gal neturiu kur eiti? O gal padeda tai, kad leidžiu sau rinktis, ką vaidinti ir kokiame spektaklyje. Visi mano, kad rinktis sau leidžiu, nes pinigų milijoną turiu. Tikrai ne. Ir kai kiti aktoriai ima guostis, kad po serialus ir televizijas laksto, nes duonytės ir sviestuko reikia, man baisu klausytis. Pamenu, vienas Dailės akademijos profesorius pasakojo, kad turėjo du labai gabius studentus, kurie aiškino: „Mes biški biški natiurmortų į turgų patapysime, nes neturime kur gyventi. Butuką nusipirksime, o tada jau menu užsiimsime...
Aha, butą jau turime, bet dar neturime su kuo važinėti. Va, dar truputį į turgų natiurmortų papiešime, mažytę mažytę mašinytę nusipirksime... Ir tada jau meną kursime!“ Po šiai dienai jie tuos natiurmortus turguje tapo... Žinokite, pasirinkęs menininko profesiją ir toliau kaskart turėsi rinktis, nes visko turėti neįmanoma. Aš visada linkiu savo studentams – būsimiems aktoriams: „Išlaukite, nepradėkite savęs apgaudinėti: „Aš čia truputį baisiame seriale pasifilmuosiu, nes man reikia duonytės... O paskui suvaidinsiu Hamletą!“
Ne, nesuvaidinsi! Deja, nebesuvaidinsi. Lietuvoje mes neturime nei agentų, nei protingų vadybininkų, kurie reguliuotų aktoriaus darbus. Todėl svarbu rinktis taip, kad bent nesusipurvintum... Ir mano klysta, eita filmuotis per jėgą... Dabar netyčia save televizoriuje kokiame seriale pamatau – net karšta iš gėdos pasidaro... Todėl, kai man priekaištauja „Oi, išsivaizdini, todėl ir į serialus vaidinti neeini“, ar kai studentai stebisi „Dėstytoja, jūs tą kartelę labai jau aukštai užkėlusi“, atsakau trumpai: man yra šešiasdešimt ketveri – aš negaliu tos kartelės nuleisti! Kitaip į save negalėsiu žiūrėti...
Labai jau jūs čia kritiškai ir pesimistiškai...
Aš ir esu totali pesimistė. Vienas mano mokinių – dabar garsus režisierius Maskvoje Mindaugas Karbauskis – mėgsta sakyti: „Eikite pas Eglę, ji sugebės jus nuo teatro atkalbėti.“ Absoliuti tiesa. Nuvažiavusi gastrolių į Kauną ar Panevėžį, iki šiol vis gaunu dėžę saldainių su laiškeliu: „Ačiū, kad atkalbėjote nuo teatro.“
O jūsų savo laiku niekas nuo teatro neatkalbėjo?
Kad tėvai šia tema su manimi apskritai nesikalbėjo. Bet kokie pokalbiai ar diskusijos apie teatrą vykdavo tik už uždarų durų virtuvėje. Abu būdami aktoriai, jie slėpė nuo manęs teatrą. Vaikystėje man patiko lengvos Kauno muzikinio teatro operetės, miuziklai. Vėliau Kaunas ūžė nuo Modrio Tenisono teatro, pantomimos, nuo Romo Kalantos skleidžiamų laisvės idėjų, populiarūs buvo sėdėjimai vienų pas kitus butuose, slapti Marinos Cvetajevos, Anos Achmatovos ir Boriso Pasternako poezijos skaitymai... O dramos teatras man buvo neįdomus – naftalinu kvepėjo... Apskritai aš ruošiausi tapti rašytoja ir į aktorinį stojau tik dėl to, kad reikėjo prastumti vienus metus.
Stojau į tuometinį Rusijos teatro meno institutą (GITIS) Maskvoje, į teatrologiją, bet man pritrūko amžiaus: į teatro kritikų studijas iškart po mokyklos suolo nepriimdavo, privalėjai būti gyvenimo bent truputį ragavęs. Aš tada perėjau visus konkursus ir paskutiniame pokalbyje atsiskleidė, kad man nė aštuoniolikos nėra. Apraudojau svajonę ir grįžau namo į Kauną. Tėvai kaip tik buvo išvažiavę į gastroles. Užbėgo pas mane draugė ir mes išvažiavome į Vilnių gražių lakinių diržų pirkti. Kaip tyčia ėjome pro dabartinę Muzikos akademiją ir užkliuvo akys už lapuko, kad papildomai priima studentus į aktorinį. Nubėgu pas draugę Dalią Saukaitytę, sakau: „Duok kokį savo eilėraštį, nes ten reikės kažką skaityti.“ „Pasiklydo pienių jūroj milžinai...“ – šitas eilėraštis dar net nebuvo niekur spausdintas.
Net šlapia porą kartų esu pabudusi nuo košmaro, kaip stoviu prieš kunigą ir turiu tarti žodžius: „Ir džiaugsme, ir varge...“ Nebuvo tokio žmogaus, dėl kurio būčiau drąsiai ištarusi tuos žodžius.
Ir po perklausos mane priima į aktorinį! Betgi tėvams dar kažkaip reikia pasakyti... Aš tokio įsiutusio tėvo gyvenime nebuvau mačiusi: jis taip metė šakutę į duris, kad ji įsmigusi dar pusę valandos virpėjo. „Kad tuoj pat atsiimtum dokumentus“, – pareiškė be diskusijų. Paskui jie užsidarė su mama balkone, ir aš išgirdau tėvo žodžius: „Ji gi negabi...“ Man taip užvirė: „Nu, pažiūrėsim...“ Bet aš vis tiek kaip liepta nuėjau atsiimti dokumentų. „Prašau, mes nieko nelaikome. Va, matėte, kiek koridoriuje laukiančių ir maldaujančių? – pareiškė profesorė akademijoje. – Ko apskritai stojote, jeigu nenorėjote? Prisimenu, stovėjote pikta kaip širšė... Nenorėjote stoti?“ „Ne“, – atsakiau atvirai ir jau laiminga pasukau link durų... „Stokite. Tėvai? Jie liepė atsiimti dokumentus? – dar kartą paklausė. – Tai perduokite tėvams, kad pusę metų pabandysite pasimokyti.“
Tie pusė metų nekokie buvo... Nelabai aš ir vaikščiojau į studijas. Daug rašiau, ruošiausi vėl stoti į Maskvą. Nežinau, kas mane ten taip traukė: gal kad gimusi ten esu, gal kad gyvenimas Maskvoje man atrodė šurmuliuojantis, nerealus, be galo įdomus... O paskui kažkaip užsisukau tame aktoriniame, užsikabinau, žiūriu, kad nebėra kur ir dingti. Baigusi dar bandžiau stoti į teatrologiją Maskvoje, bet tada neakivaizdinių studijų nebebuvo ir teatro kritike aš netapau.
Keista, jog jūsų tėvai – garsūs Kauno aktoriai Antanas Gabrėnas ir Genovaitė Talkutė-Gabrėnienė – nenorėjo, kad sektumėte jų pėdomis, kad pratęstumėte aktorių dinastiją.
O kodėl aš savo sūnų slėpiau nuo teatro? Todėl, kad tai – labai sudėtingas gyvenimo kelias. Kai man jaunos aktorės ima kalbėti, kad suderinti tris vaikus ir karjerą – vienas juokas, sakau: nesuderinsite, niekaip nesuderinsite... Aš labai anksti tai supratau. Ir mano kolega Valentinas Masalskis teisus: geriausia vienuoliu būti, jeigu nori mene ko nors pasiekti. „Baseinas, gražus vyriškis kokteilį paduoda, prie kojų prigludę dalmatinai... penki garbanoti vaikučiai smagiai aplinkui laksto... o už durų neramiai laukia Stevenas Spielbergas ir Peteris Brookas – sutiks Gabrėnaitė pas juos vaidinti ar ne...“ Kažko iš šito gražaus paveikslėlio tikrai nebus. Gal vaikučių garbanotų, gal baseino arba Spielbergo už durų... Nes visko turėti neįmanoma.
Na, būtumėte gimusi Holivude, gal ir tas paveikslėlis būtų pilnesnis...
Nenorėčiau! Amerikoje aš tikrai gyventi negalėčiau. Beje, mane yra kvietę dirbti į Maskvą: aš tada dar tik kelerius metus teatre tedirbau, buvome gastrolių Maskvoje. Po spektaklio mane susirado režisierius Markas Zacharovas ir pakvietė į tuomet labai populiarų „Lenkom“ teatrą, kur žvaigždėmis tapo Nikolajus Karačencovas, Olegas Jankovskis, Ina Čiurikova... Bet aš net nesiklausiau, nes mano vyro Romualdo Ramanausko neėmė, tik mane vieną kvietė. Pagalvojau: kaip aš čia dabar su trejų metukų sūneliu Roku... viena Maskvoje... Atsisakiau. Zacharovas amo neteko. Kitą dieną jo asistentė dar kartą pas mane atėjo: „Ar jūs proto turite tokios galimybės atsisakyti?!“ Bet aš neįsivaizdavau, kad galėčiau kur nors kitur gyventi. Ir, žinokite, niekada nesigailėjau dėl to sprendimo. Vis tiek ką nors turi paaukoti – negali turėti visko.
Bet jūsų tėvai kažkaip sugebėjo suderinti ir teatrą, ir šeimą. Kodėl jums tai atrodo neįmanoma?
Todėl, kad mačiau, kaip jiems buvo sunku. Mačiau, kaip mama, būdama aktorė – gera aktorė, pasiaukojo: ji atsisakė daugybės vaidmenų, kad galėtų rūpintis mumis su broliu ir mūsų tėvu, kuris nuo keturiasdešimties metų pradėjo labai daug filmuotis visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Iš vaikystės prisimenu, kad labai retai jį matydavau namuose, beveik visą laiką būdavome tik su mama. Ji niekada nesiskundė, nesiguodė, bet mačiau, kaip jai skaudu.
Tėvai susitiko 1947-aisiais, kai buvo renkamas pirmas ir vienintelis aktorių kursas, kuris turėjo mokytis A. Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje: jį baigė Regina Varnaitė, Kęstutis Genys, Laimonas Noreika, Antanas Gabrėnas, Genovaitė Tolkutė... Mama jau iki tol buvo tikra Kauno Jaunojo žiūrovo teatro primadona, žvaigždė.
Tėvams studijuojant Maskvoje, gimiau aš. Jie vėliau pasakojo, kaip pasikeisdami saugojo mane ir bėgiojo į paskaitas. Galiausiai įsikišo mano močiutė iš Tytuvėnų. Ji buvo labai bajava, eidavo – žemė drebėdavo. Tada ji pirmą kartą gyvenime sėdo į traukinį, atvažiavo į Maskvą ir pareiškė, kad vaiko ruskiams nepaliks, ir parsivežė mane į Lietuvą. Augau pas ją iki septynerių metų. O kai tėvai gavo bendrabutį netoli soboro Kaune, mane pasiėmė. Jau buvo gimęs mano jaunesnis brolis.
Tėvui, kuris taip nenorėjo, kad taptumėte aktore, galiausiai įrodėte esanti gabi?
Jis man to niekada nesakė... Tik kartą, mama pasakojo, grįžęs namo po kažkokio susitikimo pasakė: „Kaip keista, manęs šiandien paklausė: „Ar jūs – ne Gabrėnaitės tėtis?“ Supratau, kad jam tai padarė įspūdį. Bet tėvas labai mažai mane teatre matęs. Meno temomis su juo beveik niekada nesame kalbėjęsi. Niekada nesame drauge stovėję nei teatro scenoje, nei prieš kino kameras. Kai keliskart dar mano jaunystės laikais drauge buvome Maskvoje, mačiau, kaip šimtai moteriškių apipuldavo jį prašydamos autografų. Mane tai kažkodėl labai erzino... Tėtis man ir liko toks tolimas, išmintingas, gražus – nepasiekiamo vyro idealas.
Jis išėjo gana anksti, vos 62-ejų būdamas. Ir turiu pasakyti, kad aš jo taip ir nepažinau. Be to, sau atleisti negaliu, kad kai septyniolikos būdama išvažiavau iš namų studijuoti į Vilnių, paskui labai retai parvažiuodavau. Atitolau nuo mamos, nuo brolio. Kol mano sūnus buvo mažas, mama labai daug padėjo, Rokas ten augo, bet paskui vis rečiau nuvažiuodavau į Kauną, vis mažiau su mama pasikalbėdavome netgi telefonu. Suprantu, kad šitų dalykų nebeatpirksiu ir nesugrąžinsiu, kaltės jausmas yra baisus dalykas.
O jus erzindavo, kai gerbėjos apipuldavo jūsų nuosavą vyrą – gražuolį aktorių Romualdą Ramanauską?
Kad tuo metu manęs šalia jau nebuvo. Kol dar buvome dviese, man geriau sekėsi: aš turėjau daug darbo teatre, nemažai filmavausi. Tada buvo vienas ryškiausių mano filmų „Kelionė į rojų“... Mačiau, kaip Romas sunkiai išgyveno tą laiką... Todėl galiu pasakyti, kad artistų šeimos – beveik neįmanomas reiškinys, nes reta išlaiko įtampos ir pavydo laiką: vieną kviečia filmuotis, o kito ne, vienas turi darbo, o kitas dar laukia savo valandos... Ypač jaunystėje tai juntama labai aštriai.
Kada pagalvojote: būtumėte buvusi nuolankesnė žmona, galbūt būtumėte išsaugojusi šeimą?
Nebuvo šalia manęs tokio vyro, kad būčiau pasakiusi: taip, aš renkuosi tave. Nebuvo tokio žmogaus, paskui kurį būčiau ėjusi net į pasaulio kraštą. Kad ir kaip gerbiu Romą, dėl jo nebuvo verta to daryti. Ta mūsų meilė ir santuoka tebuvo jaunystės reikalas.
Na, trylika metų trukusi santuoka – ne tokia jau trumpa jaunystės klaida.
Aš netgi tekėti niekada nenorėjau! Man nėra nieko baisiau, nei tuoktis. Net šlapia porą kartų esu pabudusi nuo košmaro, kaip stoviu prieš kunigą ir turiu tarti žodžius: „Ir džiaugsme, ir varge...“ Nebuvo tokio žmogaus, dėl kurio būčiau drąsiai ištarusi tuos žodžius. Ir su Romu į zaksą ėjau be didelio noro: tiesiog taip privalu buvo, turėjai gyventi padoriai, nors aš tada nei vaiko laukiausi, nei koks reikalas tuoktis buvo... Čia gal irgi buvo savotiškas bėgimas nuo tėvų, protestas... Ištekėjau vos devyniolikos, dar po metų Rokas gimė.
Man pačiai iki šiol klaustukas: kaip aš taip ilgai išgyvenau toje santuokoje. Gal todėl, kad išauklėti buvome taip: skirtis tais laikais buvo negražu... Romas – geras žmogus, aš apie jį tik labai gražiai galiu kalbėti. Mus iš tiesų jungia didžiulis laiko tarpas. Bet dabar galiu prisipažinti, kad to begaliniai didelio jausmo aš jam ir nejaučiau...
Savo sūnaus Roko nuo teatro irgi nenusaugojote...
Bjaurybė, jis gi padarė man nieko net nesakęs! Baigė filosofiją, atrodė, normaliai dirbs, gyvens... O vieną dieną sėdime su kolegėmis teatro bufete ir kažkas man sako: „Kaip tavo Rokui režisūroje sekasi?“ „Kur?! Kas?!“ – nesupratau. „Taigi jis įstojo į režisūrą“, – savo ausimis nepatikėjau. Rokas juk nebuvo teatro užkulisių vaikas, nei aš jį į teatrą vedžiojausi, nei jis mėgo spektaklius, o galiausiai ėmė ir nusprendė tapti režisieriumi... Man tik atrodo, kad jis labai daug galėjo kine nuveikti. Tačiau Roko kartai teko sunkūs ir permainingi 1990-ieji – tikra politinių vėtrų pagairė.
Gal todėl keturiasdešimtmečių kartos mene beveik nėra. Jie yra versle, turguje ar užsienyje, o mene – stygius. Esu tikra, kad mene pereinamumas būtinas: būtina vaidinti scenoje su vyresniais aktoriais, nes tai – geriausia mokykla. Man dar teko laimė dirbti šalia Monikos Mironaitės, Henriko Kurausko, Stepo Juknos – tėvą vaidindamas jis taip paimdavo man už rankos, kad, rodos, 220 voltų energijos pliūpsnį gaudavau. Tai iš jų aš sužinojau, kas yra teatras.
Užtat dabar sūnus Rokas yra pagrindinis mano patarėjas. Galbūt mes su juo nesipasakojame intymiausių dalykų, bet pasikalbame apie meną, literatūrą, man labai įdomi jo nuomonė. Kartais pasitariu, ką daryti su savo studentais. Mes gi dažnai būname su juo vienu du namuose, o aš galiu netikėtai imti ir paklausti: „Kaip tu gyveni?“ Jis tada labai gražiai atsako: „Gerai.“ Skaudžių dalykų stengiasi nepasakoti, gražiais – pasidalija. Aš kartais susimąstau: o ką mano tėvai apie mane žinojo?
Gal su mama ryšys vienu metu buvo kiek glaudesnis: ji man moteriškai labai daug padėjo tuo metu, kai skyriausi... Bet juk kai myli, artimus žmones saugai nuo blogų naujienų, skaudžių dalykų. Įvairiausių periodų mūsų su Roku gyvenime yra buvę – ir sudėtingų, ir smagių... Jis taip gerai mane pažįsta, kad kartais užtenka vienos frazės: „O, vaikščiojanti tragedija... Kas gi dabar nutiko?“ Ir akimirksniu visus mano sopulius nuima... Arba užtenka jam pasakyti: „Mama, baik minti pelkę“, ir man aišku, ką aš ne taip darau. Rokas man – geriausias psichologas.
Jūsų tėvai – aktoriai, jūs – aktorė, sūnus – teatro režisierius. Vadinasi, talentas gali būti paveldimas?
Aš manau, kad gyvenimo būdas persiduoda iš kartos į kartą, o ne talentas. Apskritai talentas – tokia paslaptis, toks stebuklas... Vienas studentas manęs prisispyręs vis klausė: „Dėstytoja, juk yra kažkokia formulė. Tik jūs mums jos nesakote...“ Nėra jokios formulės! Ir išmokti to – tikrai negalima. Daug daugiau lemia atsitiktinumai ir laimė reikiamu laiku atsidurti reikiamoje vietoje. Na, pavyzdžiui, ar aš kada nors būčiau bent svajonėse susiplanavusi tokią gyvenimo patirtį: tris mėnesius filmuotis negyvenamoje saloje Kaspijos jūros vidury!
Azerbaidžaniečių filmo „Pasivaikščiojimas užmiestyje“ režisierius vėliau man papasakojo, kad jie niekaip nerado aktorės pagrindiniam vaidmeniui. O vieną dieną baisus skersvėjis jo namuose Baku atlapojo spintą ir iš jos pabiro žurnalai. Viename „Sovetskij ekran“ viršelyje buvo mano nuotrauka. „O! Štai, ko ir reikėjo! Lietuvaitė... Kam skambinti? Juozui Budraičiui! “ – akimirksniu sumojo režisierius. Rado mane Palangos poilsio namuose „Linas“. Ir, tiesą sakant, jeigu ne Laimonas Noreika, tikrai nebūčiau važiavusi filmuotis į kitą pasaulio galą... O Laimonas tada tėviškai čiupo mane: „Greitai važiuojame į paštą! Duosi telegramą, kad atskrendi.“
Man iki šiol teatras, kinas, apskritai aktorystė – visiška paslaptis, ant stebuklo ribos. Žiūrėk, koks nors labai gabus žmogus – taip ir „neįvyksta“, o kokiam vidutiniokui kelias kilimais nuklotas... Ir apie save pagalvoju: labai bloga aktore aš savęs nelaikau, bet ir kad išskirtinių gabumų turėčiau – abejoju. Paprasčiausiai daug kur reikia tiesiog išlaukti savo laiko. O kaip žinoti, kada tas laikas ateis? O jeigu neateis visai? Daugiau klausimų nei atsakymų...
Kada pajutote, kad jūsų laikas atėjo?
Jis ėjo su labai dideliais tarpais: likimas man dozavo profesinę ir šeimyninę laimę. Netgi septyneri metai be darbo buvo... Ir dar turi gebėti oriai tą tuštumą pakelti. Daug per tą laiką išmoksti... na, paskui tik skrandžio opos atsiveria, o šiaip – viskas į naudą.
Bent jau profesijoje Dievulis manęs tikrai nenuskriaudė: jaunystė dovanojo nuostabų Antigonės vaidmenį. Paskui buvo skyrybų metas, trisdešimtmečio aistros – o man dovanojo spektaklį „Akis į akį su visais“, kur vaidino Regimantas Adomaitis. Trys su puse valandos scenoje dviese su tokiu asu kaip Regimantas, dešimt metų – patys tikriausi anšlagai... Va, čia tai buvo mokykla! O kai baigėsi mano žalioji jaunystė ir atėjo keturiasdešimtmetis, likimas ir režisierius Rimas Tuminas man padovanojo „Vyšnių sodą“. Ten kaip tik skamba žodžiai „Sudie, jaunyste, sudie gyvenime...“
Galiausiai, kai aš jau iš tikrųjų esu tinkamo amžiaus, jaunas režisierius Kirilas Glušajevas man duoda Motinos vaidmenį spektaklyje „Motina“. Žinokite, nieko nėra baisiau, nei atlikti vaidmenį ne pagal amžių arba visam gyvenimui likti „žibute“... Aš skirstau aktores į žibutes, snieguoles, tulpes, chrizantemas... Ir neduok Dieve būti žibute: taip gražu, taip gražu, bet iki namų nespėji parnešti – ji jau nugeibusi... Matau tarp jaunų aktorių, va, tokių žibučių, kurios trumpo sužydėjimo metu patiki savo grožiu, neprilygstamumu, genialumu. Patiki, kad yra įžymybė ir visi ploja ją pamatę... O, žiūrėk, ir baigėsi viskas... Moters aktorės amžius scenoje – kur kas trumpesnis nei vyro. Jeigu iki trisdešimties neūgtelėjai iš tos žibutės statuso, tai jau geriau eik vaikų gimdyti ir pamiršk teatrą...
Aš ir sau higienos vakarėlių kartais pasidarau: atsisėdu į kampą ir užduodu sau tokių klausimų, kad net ausys dega... Oi, kaip greitai po tokių valymų dingsta didybės manija, nustoju savo studentams mėtyti frazę: „Vaikeli, aš geriau žinau...“ Ką tu ten geriau žinai?! Pamenu, nuvažiavome į Telšius vaidinti „Madagaskaro“: visi aktoriai – jauni, aš tarp jų – vyriausia. Įsikūrėme viešbutuke, o naktį jaunimas įsišėlo... Staiga randu save su flaneline pižama stovinčią vidury koridoriaus ir šaukiančią: „Ar jūs baigsite ten ūžti?! Nustokite pagaliau!..“ Viskas nutilo, lakstymai baigėsi... „O Dieve! Eik tik greičiau į savo kambariuką, pasiimk migdomųjų ir tyliai pūsk į akį...“ – susigėdau tą pačią akimirką ir tyliai smukau vidun. „Nepykite, kažkas man vakar trenkė į galvą...“ – ryte visų atsiprašiau. Todėl dabar kaskart, kai tik keliuosi sakyti „gal aš geriau žinau...“, tuoj pat pasodinu save į vietą ir liepiu geriau to jauno žmogaus pasiklausyti: gal ko naujo išmoksiu.
Sakėte, kad aktorystės mokėtės vangiai. O kada šita profesija ėmė iš tiesų patikti?
Kai suvokiau, kokią galybę įdomių žmonių sutinku, kiek daug patiriu per savo profesiją: iš krosnies trauktų bandų valgymas kino režisieriaus Arūno Žebriūno ir operatoriaus Jono Griciaus kompanijoje kažkur Šilutės kaime... vakariniai pokalbiai su režisieriumi Vytautu Žalakevičiumi visai prieš pat jo mirtį... pasauliniai kino festivaliai, kuriuose vakarai leisti su Vasilijumi Šukšinu, Rolanu Bykovu, Nikita Michalkovu... ojei, o kokių nuotykių su Nona Mordiukova būta... Tai yra tokia galybė žmonių, kurių dirbdama teatro kritike niekada nebūčiau pažinusi iš taip arti. Gyvenimas man buvo dosnus žmonių, šalia kurių aš augau, mokiausi, kurie man buvo tikri autoritetai.
Daugumą lietuvių aktorių žmonės labiau pažįsta ir pamilsta iš jų kino vaidmenų. Kine filmavotės ne taip jau mažai, bet vis tiek jus išgarsino teatras. Kaip manote, kodėl?
Aš apskritai manai, kad kinas taip ir neįvyko mano gyvenime. Visai neįvyko. Gal nebuvo tokio vaidmens, kuris man būtų labai tikęs arba aš jam. Todėl nė vieno savo vaidmens kine nelaikau ypatingu. Mes su Tania Liutajeva labai daug šnekėdavomės apie tai. Ji vis sakydavo: „Teatras – ne man. Bet atsistoju prieš kino kamerą ir jaučiu, kaip gyventi imu...“ O man ta geležinė akis... Aš net prašydavau darbininkų apstoti kamerą, kad galėčiau bent kokį akių kontaktą su žmogumi turėti. Aš tarsi kokį nepilnavertiškumo kompleksą kine jaučiu.
Jūs net neįsivaizduojate, kiek dabar gaunu pasiūlymų vaidinti kine – ir lietuvių, ir rusų! Ir net įsivaizduoti negalite, su kokiu malonumu aš jų atsisakau! Lyg keršyčiau. Ir būtinai nepamirštu šlykščios amerikoniškos frazės: „Ne, manęs tai nedomina.“ Paskui padėjusi telefono ragelį labai ilgai juokiuosi... Bet man iš tikrųjų neįdomu kine. Baisiai myliu jauną režisierių Simą Aškelavičių – vaidinau jo diplominiame spektaklyje ir dabar neseniai nusifilmavau kažkokioje jo komedijoje. Bet sakiau: viskas, paskutinį kartą ir tai – tik dėl to, kad pas Simą. Koks čia menas?! Stovi kažkur pievoje, šalta, su bliuska plonyte... galvoje klausimas: „O ką aš čia darau?“ Ir dar tie tempai: „Kada filmavimai prasideda? Rytoj?! Oi, ne, mano laikais kinui pusę metų ruošdavomės, paskui dar metus filmuodavome...“
Apskritai kinas man susijęs su žmonėmis, o ne su vaidmenimis. Pavyzdžiui, po pirmo mano vaidmens Arūno Žebriūno filme „Naktibalda“ mus su Gediminu Girdvainiu, kaip jaunus perspektyvius artistus, nusiuntė į kino festivalį Baku. O ten: Viačeslavas Tichonovas, Nona Mordiukova, Olegas Jankovskis – visas „Mosfilmo“ žvaigždynas... Prisimenu, mes su Girdvainiu netgi šokome tvistą, mus filmavo, gyrė, akcentavo: va, kokie šaunūs jaunieji Pribaltikos artistai. Kaip tik tuo metu Mordiukova gavo SSRS liaudies artistės vardą, aišku, ta proga – furšetas. Pakvietė ir mus su Girdvainiu. Atsisėdome kažkur stalo gale, bet mačiau, kad Mordiukova mane stebi, vis pagaudavau jos žvilgsnį, kažkas net pasakė, kad mes – panašios.
Ir staiga pačiame baliaus įkarštyje ji pakelia taurę, visi milžiniškoje salėje nutyla, ir Mordiukova sako: „Aš noriu pakelti taurę už va tą mergaitę languotu sijonėliu...“ Ir rodo į mane. Galvojau – numirsiu vietoje... Šią vasarą dar radau iš Baku tada tėtei rašytą atviruką: „Tėti, Nona Mordiukova už mane tostą kėlė!“ Nebepamenu pažodžiui, ką ji tada kalbėjo, bet kažką apie tai, kad: „Tu man primeni mane jaunystėje... Bet, mergyte, nemanyk, kad gražios kojytės ir akytės – tai viskas. Aš tau linkiu išlaikyti savo „aš“. Ir nedaryti daug ko, ką aš dariau gyvenime...“ Man nuo emocijų pradėjo ašaros byrėti.
Girdvainis, grynas žemaitis, gal ne viską suprato rusiškai, gal nelabai klausėsi, staiga susigriebė: „Ką ta ruskė tau pasakė? Įžeidė tave Mordiukova? Lietuvius muša!“ Girdvainis pakyla ir eina prie Mordiukovos... salė vis labiau rimsta... Girdvainis prieina, įsiremia į stalą priešais solenizantę ir sako: „Uvezu tebia ja v tundru („Išsivešiu tave į tundrą“).“ Nutilo visi... O Mordiukova atsikelia nuo kėdės – stipriai aukštesnė, didesnė už Girdvainį – ir sako: „Oi, mėlynaki lietuvaiti, sėsk šalia manęs...“ Draugystė didžiausia užsimezgė! Mirsiu neužmiršiu šito nuotykio.
Na, neįsivaizduočiau didesnio nuotykio aktoriui, nei tris mėnesius filmuotis negyvenamoje saloje...
Va todėl, kai man priekaištauja, kad kaprizinuosi ir nenoriu filmuotis, aš sakau: „Kas mane dar galėtų kine nustebinti po to, kai aš tris mėnesius filmavausi negyvenamoje saloje? Po to, kai operatorius nuostabia pavarde Kunigaikštis kiekvieną vakarą mums pristatydavo šviežios žuvies? Po to, kai toje saloje teko laimė dalyvauti scenos žvaigždės Muslimo Magomajevo šventėje?“
Saloje mūsų buvo kokia dvidešimt žmonių. Iš jų – tik dvi moterys: aš ir mano kolegė azerbaidžanietė. Geriamo vandens mums atplukdydavo iš kitos salos, maisto – iš žemyno. Tik kartais helikopteriu parskrisdavome arba laiveliu parplaukdavome į žemyną: mes – į viešbutį vonioje nusiprausti, vyrai – konjako ir degtinės prisipirkti, kad saulei leidžiantis būtų ką gurkšnoti saloje...
Turbūt karštakraujų gerbėjų atsiginti negalėjote...
Va ir ne. Niekas nedrįso prie mūsų net prieiti. Kartą vieno asistento paprašiau, kad man kavos iš Baku atvežtų. Kaip prašytas, jis atnešė... ir kitą dieną buvo atleistas! Pasirodo, neatsiklausęs režisieriaus įėjo į mano vagonėlį palikti pirkinio. Apskritai, kol aš supratau visus elgesio niuansus... Pamenu, vos atplaukėme į salą, aš – švyst suknelę ir su maudymosi kostiumėliu į jūrą maudytis. Pasirodo, reikėjo nueiti toliau, kad niekas nematytų...
Pavyzdžiui, man galima buvo rūkyti, o mano partnerei azerbaidžanietei – ne. Aš buvau pakviesta į dainininko Muslimo Magomajevo gimtadienį, o mano kolegė – ne. „Neisiu“, – pareiškiau. Man tada santūriai buvo paaiškinta: „Būk gera, nedaryk savo tvarkos. Lietuvoje darysi...“ Aš buvau pasodinta garbingiausioje vietoje šalia Magomajevo, o ta mano kolegė, kuriai vis dėlto galiausiai irgi leista ateiti, sėdėjo stalo gale prie virėjų ir nervinosi: „Ką jūs padarėte, dabar manęs visi nekęs...“
Juokingiausia, kad paauglystėje aš buvau klaikiai įsimylėjusi Magomajevą. Ir pagalvokite, ką išdarinėjau: kai jis turėjo koncertuoti Kauno sporto halėje, mes su drauge nusipirkome bilietus pirmoje eilėje, sukišome baisinius pinigus ir... vidury koncerto atsistojome ir išėjome. Kodėl? Na, gal taip jis labiau įsimins mus...
Tik dėl to žmogaus mes gal penkiolika kartų ėjome į kino teatrą žiūrėti filmo, kuriame jis vaidina. Sulaukiam momento filme, kai jis padainuoja, ir einam lauk. Arba rašydavome jam laiškus, kad ne toks jau jis gražuolis, kad ir be jo gyventi galime, o į voką pripildavome pipirų, aliejaus, kad smirdėtų... Ir staiga po daug daug metų aš sėdžiu negyvenamoje saloje ir atplaukia... mano jaunystės dievas! Pasirodo, jie su mūsų kuriamo filmo režisieriumi Eldaru Kulijevu buvo vaikystės draugai, ir Magomajevas atplaukė į salą švęsti savo gimtadienio, o aš tapau garbingiausia šventės viešnia.
Niekada neslėpėte, kad jūsų gyvenime būta romanų... Nebijote būti atvira?
Aišku, būta! Ir labai gražių, su įdomiais žmonėmis... Kadangi daugiausia bendraudavau su menininkais, natūralu, kad mano gerbėjai buvo dailininkai, kompozitoriai... Tik su aktoriais nemezgiau romanų: kažkaip šitos profesijos vyrai man neatrodo nei vyriški, nei herojiški. Be to, per daug aiškiai mačiau jų vaidybinį elgesį ir niekada nepasitikėjau. Apskritai labiausiai mėgau platoniškus romanus: visada norėjau, kad mane ilgai atsimintų...
Žinote, man pačios laimingiausios dienos būdavo, kai išsiskirdavau su vyrais. Pačios laimingiausios! Nedaug jų buvo, bet porą kartų tikrai taip jaučiausi. Aišku, jauna būdama aš kaip visos desperatiškai blaškiausi, ieškojau... Bet visos istorijos baigėsi tragiškai. Buvo išbandyta ir viena didžiausių blogybių „tegu myli mane, o aš leisiuosi mylima“... Buvo ir žmogus, daug jaunesnis už mane... Mes buvome kartu trejus metus. Vien dėl šito stebuklo vertėjo gyventi. Aš bent jau žinau, kas yra meilė. Ir, ačiū Dievui, man užteko proto su tuo žmogumi atsisveikinti. Labai sunkiai, bet atsiplėšiau nuo jo. Paskui kažkokioje protingoje knygoje perskaičiau žodžius tiesiog apie save: „Dvi nuodėmes esu gyvenime padariusi – neiškastravau savo kačių, kad mažiau kankintųsi, ir palikau meilę.“ Didžiulė nuodėmė išsižadėti meilės. Bet kad kitaip nebuvo galima, nes aiškiai suvokiau, kad tie santykiai neturės jokios ateities.
O kaip teorija – gyvenk šia diena ir džiaukis?
Šituo atveju ji visiškai netiko. Aš dar turėjau lašelį blaivaus proto, be to, aplinkui mačiau nekaip pasibaigusių panašių pavyzdžių... Čia tau ne trejų ir ne ketverių metų skirtumas, kad nieko nereikštų...
Aktorė Tatjana Liutajeva už jūsų sūnų Roką irgi šešeriais metais vyresnė, bet jie drauge buvo ne vienus metus, susilaukė sūnaus. Kodėl jūs išsigandote būti laiminga?
Taniai kartą prikaišiojau, kad Rokas – jaunesnis... O ji man atsakė: „Tegu, bet aš paskraidysiu... Tegu metus, tegu penkerius... Bet paskaidysiu!“ Matyt, aš neturėjau tiek drąsos. Kita vertus, tie mano treji metai irgi buvo pilni ir paskraidymų, ir rizikos iki saldumo... Tačiau protas paėmė viršų.
Apskritai santykiuose aš nesu linkusi skraidyti. Gal tą vienintelį kartą ir teskraidžiau... Bet galva kaipmat įsijungia. Kiek kartų esu bėgusi į pasimatymą ir... apsigręžusi. Kiek kartų esu save už pakarpos pasodinusi į taksi – namo! Nes aš jau žinojau, kaip brangiai man kainuoja meilė... Galėjau gyventi Romoje, galėjau gyventi Kanadoje... Vienas įsimylėjęs kanadietis net buvo atsivijęs mane į Lietuvą, gražiai bendravome, ir aš pas jį buvau nuvažiavusi, pasisvečiavau. Bet supratau, kad negalėčiau likusį gyvenimą rožių sode karpyti...
Man sunku buvo iki kokios keturiasdešimties metų, kai dar valdė beprotiškas noras turėti mylimą žmogų, tikėjimas, kad vienas žmogus būti negali, jog tam ir gyveni, kad būtum kažkam reikalingas... Man labai reikėjo, kad mane suprastų, priimtų su visu mano pasauliu... Turėjau jaunystėje net vaizdinį susikūrusi – kaip mano gyvenime pasirodo vyras, kuris mane supranta: jis pasiima mane iš baisios kompanijos ir neša ant rankų... Kartą išgirdęs šitą viziją vienas geras draugas iš kaimo man atskleidė visą tiesą: „Egle, tave knygutės sugadino...“
Tiesiog jūs ieškojote herojaus...
Taip, ne princo ant balto žirgo, o herojaus. Bet tai – tas pats, kaip ieškoti adatos šieno kupetoje. Todėl daugiau niekada nenorėčiau būti nei trisdešimties, nei dar jaunesnė. Amžinai išsigandusi, amžinai nežinanti, kaip gyveni, amžinai kažko trokštanti... Oi, ne ne ne...
Tik kai sustabdžiau save nuo desperatiškų ieškojimų, kai ėmiau galvoti, kad geriau jau būti vienai, jeigu šalia nėra to, kurį įsivaizduoju, man gyvenimas ėmė šviesėti. Po keturiasdešimties tapo lengviau ir su savimi susitaikyti, susitarti. Tada pagaliau aiškiai susidėliojau prioritetus ir svarbiausia savo gyvenime pripažinau savo laisvę. Aš labai brangiai nusipirkau savo laisvę. Į vienatvės kampą manęs niekas neįstūmė – pati jos norėjau, pati ją pasirinkau. Pamenu, kai reikėdavo grįžti iš gastrolių, visi stebėdavosi: „Tu vienintelė nori namo... Kas tavęs ten laukia? Katė?“ Taip, katė ir mano vienatvė. Aš atsirakinsiu duris ir pateksiu į savo erdvę, kur man nereikia meluoti, kalbėti, vaidinti... Pabūti vienai su savimi man yra laisvė, o ne kančia. O Dieve, kai pagalvoju, kad reikėtų kam nors skambinti, duoti ataskaitas „grįšiu – negrįšiu“...
Buvo ir žmogus, daug jaunesnis už mane... Mes buvome kartu trejus metus. Vien dėl šito stebuklo vertėjo gyventi. Aš bent jau žinau, kas yra meilė.
Nepatikėsiu, kad rakinti tuščių namų duris būdavo laimė...
Visaip būdavo... Viena mano draugė kadaise buvo nuvažiavusi pas būrėją Vangą į Bulgariją. Ši ją priėmė, kažką kalbėjo, ir kai mano draugė jau pakilo eiti, Vanga sustabdė ją: „Aš tau vis dėlto pasakysiu. Tu neturi antros pusės. Netikėk, kai sako, kad visada yra antra pusė. Būna, kad ir po vieną...“ Matyt, man irgi šeimyninės laimės nebuvo duota.
Apskritai manau, kad vyras ir moteris – nesuderinama, o norėdami gyventi šeimoje jie privalo susitarti dėl tam tikrų žaidimo taisyklių. Man taip neišėjo. Ir daug kam neišeina. Nedaug mačiau šeimų, kuriose bent jau gerbia vienas kitą. Nesutikau nė vienos, kuriai pavydėčiau baltu pavydu. Matydama laimingomis apsimetinėjančias šeimas, aš džiaugiuosi, kad grįžtu į tuščius namus, – bent jau gyvenu sąžiningai.
Kai kartą nusipirkusi varškės (nes niekam daugiau pinigų nebuvo) slidinėdama per šlapdribą bėgau per savo Naujininkus, staiga sustojau priblokšta minties: „Ir čia jau viskas?!“ „Kur tu gyveni? Senamiestyje, kaip svajojai? – toliau klausiau savęs ir pati atsakiau. – Ne, užsidirbai tik dviejų kambarių butukui Naujininkuose...“ „Užtat aš niekam nieko neskolinga“, – atkirtau pati sau ir suvokiau, kaip man tai svarbu. Neturiu rūmų, fabrikų ir lėktuvų, užtat niekam niekada nereikėjo dėkoti ir atsilyginti už kokius nors gėrius ar dovanas. „Būk gera – turėsi viską“, – kartą man pasakė vienas žmogus. „Viso gero“, – buvo mano atsakymas. Nebūsiu aš tik gera. Visokia būsiu. Ir ne piktas gyvenimas mane įvarė į kampą. Aš pati taip nusprendžiau, taip pasirinkau.
Žinote, tik visai neseniai supratau prasmę to, ką mes su Henriku Kurausku kadaise vaidinome „Antigonėje“. Jis vis sakydavo: „Gyvenimas yra suolelis, ant kurio tu sėdi vakarui atėjus... vaikas, žaidžiantis tau po kojomis... ir atversta gera knyga.“ „Ne!“ – prieštaraudavau aš tada. Bet dabar suprantu, kad tai – iš tiesų gražiausi ir svarbiausi dalykai gyvenime.
