„Vaikystėje svajojau būti krepšininku. Man pavyko. Iki šiol svajoju būti krepšininku. Juo esu. Niekuo kitu savęs kol kas neįsivaizduoju, todėl laikau savo svajonę apkabinęs ir neketinu paleisti“, – nuoširdžiai sako traumą besigydantis Vilniaus „Ryto“ gynėjas Martynas PALIUKĖNAS (32).
Martynai, jau kurį laiką dėl traumos savo komandos draugus stebi nuo atsarginių žaidėjų suolo. Pameni dieną, kai ją patyrei?
Labai tiksliai, visas veiksmas buvo tarsi sulėtintas. Petys iškrito iš savo vietos, žmonės sakė, kad atrodė šlykščiai. Rungtynes arenoje stebėjo ir mano močiutė, tad negalėjau panikuoti – iškart pats įstačiau jį į vietą (juokiasi).
Pirmas tris savaites bandžiau reabilituotis, bet per kontaktinę treniruotę pajutau, kad petys nesilaiko. Supratau: teks gultis ant operacinio stalo. Kadangi negalėjau judinti peties, penkias savaites buvau su įtvaru.
Tuomet stiprinau kojas, nugarą – į aikštę norėjau grįžti sutvirtėjęs. Neseniai prasidėjo reabilitacija – kiekvieną dieną jaučiuosi vis geriau. Manau, iki grįžimo liko mėnuo. Nėra lengva komandos draugus stebėti nuo suolo, nes negaliu jiems padėti. Bet stengiuosi išlikti pozityvus, palaikyti komandą, dalyti patarimus. Žiauriai pasiilgau krepšinio, laukiu, kada užsidegs žalia šviesa ir vėl galėsiu žaisti.
Kol nežaidi, galime pasikalbėti ir apie kitus smagius dalykus – vasarą atšokai vestuves! Papasakosi, kaip susipažinote su Berta?
Susipažinome, kai
.