„Autografų gatvėse dažnai nedalijame, prašymų nusifotografuoti sulaukiame nebent po rungtynių prie aikštės. Vilnius – didelis miestas, turintis nemažą pramogų pasiūlą, todėl mes, krepšininkai, galime ramiai vaikštinėti ir daug dėmesio tikrai nesulaukiame. Minios gerbėjų paskui nelaksto“, – šypsosi sostinės krepšinio klubo „Rytas“ vienas lyderių Gytis RADZEVIČIUS (29).
Gyti, papasakosi, kaip Lietuvoje tampama krepšininku – kokia yra tavo istorija?
Kiekvieno kelias skirtingas, nėra sėkmės formulės, tinkančios absoliučiai visiems. Norint tapti profesionaliu krepšininku, reikia daug dirbti. Tai svarbiausia. Vėliau jau galime dairytis į talentą. Žinoma, kartais tikrai gali dirbti, kiek nori, bet jei nebūsi talentingas, neturėsi tinkamų fizinių duomenų, bus sunku. Nepamenu savo pirmojo prisilietimo prie kamuolio, tačiau atmintyje įstrigo pirmoji krepšinio treniruotė Šarūno Marčiulionio akademijoje, kai buvau antrokas. Niekada nepamiršiu to jaudulio, kuris net purtė kūną. Anksčiau buvau tik kieme ant asfalto mėtęs į krepšį, o ten – trys didelės salės. Tai priminė krepšinio transliacijas, matytas per televiziją. Tėvai manęs niekada nespaudė lankyti treniruočių, tik džiaugdavosi, kad po pamokų nesitrinu gatvėse ir kiemuose, išsikraunu salėje.
Bet iš Naujosios Vilnios pasiekti akademiją užtrukdavo?
Iki šiol pamenu – 44 autobusas ten važiuodavo (juokiasi). Nuo keturiolikos mokiausi mieste, todėl po pamokų keliaudavau tiesiai į akademiją, tik paskui namo. Vaikystėje kažkaip net nesureikšmindavau tų ilgų kelionių, visada tai priimdavau kaip normalų dalyką. Nesukdavau dėl to galvos.