S.Siparis – apie biografinę knygą „Fortūna, kekše!“: meilės keturkampis, išardęs pirmą santuoką

„Šią Šekspyro frazę Saulius ištarė gal jau per pirmą mūsų pokalbį, o susitikus kitą sykį jam pasakiau žinanti knygos pavadinimą, – prisimena knygos autorė žurnalistė Jurgita Lieponė. – Saulius tąkart nutylėjo, tačiau dar per kitą mūsų susitikimą patvirtino, kad tinka. Pavadinimas labai taiklus, nes jis nuolat mini Fortūną, jos laukimą ir kalba apie tai, kad eidamas ne kartą nusibalnoji kojas, parkrenti, bet atsikeli ir vėl eini.“

„Tai ir yra mano gyvenimas, – pritaria Saulius. – Kai pradėjau pasakoti Jurgitai apie save, ėmiau knistis tame, kas buvo nugyventa, kas tik prabėgta. Juk niekada nesustodavai ir nepagalvodavai, kodėl taip nutiko, o ką galėjai padaryti kitaip. Tik dabar supratau, kokia svarbi Fortūna. Kaip svarbu, jog Fortūna, ta kekšė, nors kartais atsuktų veidą.“

Jurgitos Lieponės knygą „Saulius Siparis. Fortūna, kekše!“ išleido „Balto“ leidybos namai.

Pokalbyje su Sauliumi Sipariu ir Jurgita Liepone – apie bendrą darbą, sunkias akimirkas ir Fortūną.

– Sauliau, kaip subrendote tokiai išpažinčiai?

Saulius: Nežinau, ar tai buvo noras, greičiau pribrendo reikalas. Ne kartą sulaukiau paraginimų parašyti knygą, nes įdomiai pasakoju. Iš pradžių į tokias kalbas žiūrėjau su humoru: memuarai atrodė lyg pabaigos pradžia, ženklas, kad viskas baigėsi, telieka pagraudenimai – o kaip viskas buvo...

Ilgainiui mintis apie knygą ėmė atrodyti kur kas patrauklesnė. Netgi pabandžiau parašinėti – pasivaikščioti po savo praeitį. Tačiau kai po kiek laiko perskaitydavau, viskas taip banalu pasirodydavo. Supratau, kad nesu rašytojas ir nereikia užsiiminėti tuo, ko negaliu. Tad kai sulaukiau skambučio su knygos pasiūlymu, pagalvojau – tai Apvaizdos darbas, aš iš tiesų labai tikiu Fortūna, tikiu, kad mano Angelai Sargai išgirdo mano norą ir atsiuntė Jurgitą. Vos susitikus supratau, kad galime susikalbėti. Čia kaip su partneriu scenoje: pajunti, kad jis tave girdi, jaučia ir supranta.

– Jurgita, greitai radote bendrą kalbą?

Jurgita: Sakyčiau, taip. Vienu metu priėjome prie to, kad pokalbiai buvo ne tik apie jį, bet ir apie mane, – kalbėjomės, tarsi tai būtų ne interviu, o paprastas dviejų žmonių pasikalbėjimas. Turbūt tokiame darbe labai svarbu jausti žmogų, tam tikra prasme mylėti jį ir jo gyvenimą. Nes be jausmo nieko nebus. Nieko nebus, jei tave vargins kito žmogaus pasakojimas ar jis pats.

Per metus – tiek laiko truko mūsų susitikimai – nugyvenau kito žmogaus gyvenimą. Nugyventi iš naujo gyvenimą teko ir jam. Gimti, augti, kentėti, palaidoti mamą... Sauliau, kaip jausdavaisi po mūsų pokalbių?

Saulius: Baisiai. Kol kalbėdavau, to nesuprasdavau. Bet Jūratė, mano brangiausioji, sakydavo, kad grįžusi vakare namo randa mane pasikeitusį. Kažkoks lyg pasimetęs. Kažkoks lyg plaukiojantis prisiminimuose.

Iš pradžių atrodė, kad lengva pasakoti – prisiminimai tiesiog liejosi, iš vieno išplaukdavo kitas. Bet ilgainiui supratau, koks tai sunkus procesas: grįžti į praeitį, atgimsta jausmai, pojūčiai, viduje kyla įtampa. Tai lyg ekshumuoti lavoną – praeitį ar atkelti kokį dangti ir nežinia, ką ten pamatysime. Juk buvo gražių dalykų, buvo ir negražių. Ir nori ar ne, bet viską teko išgyventi iš naujo. Ir dar pradedi svarstyti, kodėl nutiko taip, o gal galėjo viskas susiklostyti kitaip.

Jurgita: Tas Saulius, kurį sutikau atvažiavusi į pirmą interviu, ir tas, su kuriuo atsisveikinau baigusi mūsų pokalbius, man atrodė kaip du skirtingi žmonės. Pirmasis – šiek tiek arogantiškas, kalbantis tarsi vaidintų. Taip, kaip per televizorių. O tas, kurį vėliau pažinau geriau, – jautrus ir paprastas žmogus.

– Kas Sauliaus pasakojime labiausiai pribloškė?

Jurgita: Senelių ir tėvų istorijų klausiausi tarsi filmo. Saulius moka pasakoti emocingai, ir jo kalba tikrai spalvinga. Man sunku suprasti, ką turėjo išgyventi jo mama, kurią karas atskyrė nuo tėvų. Ką – teta, kuri būdama paauglė karo metais pėsčiomis išėjo į Rusiją ieškoti sesers. Taip pat ir Sauliau babytė, kuri keletą metų nežinojo, kur yra jos dukros. Tokios istorijos!

Dar labai įsiminė pasakojimai apie vaikystę. Apie tai, kokie vakarai būdavo Sauliaus vaikystės namuose, kokie žmonės ten lankydavosi. Nuoširdžiai krizenau iš jo mokyklos metų ir istorijos, kai draugo Romkos tėvas važiavo pas ministrą egzaminų užduočių. Labai įdomi Sibiro istorija, susidūrimai su saugumiečiais. O juokingiausia buvo klausytis istorijos apie tai, kaip jis kepė... bandeles ir griovė Aklųjų kombinato sieną. Rašydama garsiai juokiausi ir net skambinau Sauliui.

– Kaip jūs griovėte tą sieną?

Saulius: Kai prasidėjo laukinis kapitalizmas, žmonės pamiršo teatrą, salės ištuštėjo. Aš išėjau iš teatro. Gimė antras vaikas. Kartą praeinu pro ką tik atsiradusį vieną iš kioskų, matau – parduoda bananus, tuomet dar deficitą, ir suprantu, kad negaliu jo nupirkti savo vaikui. Neturiu už ką. Man pasidarė taip graudu.

Kaip tik pamačiau skelbimą – matyt, pasisuko Fortūna: rusų įmonė parduoda kepimo įrangą. Nežinau, kaip užkabino ta idėja, bet užsisakiau įrangą, susiradau laisvas patalpas Aklųjų kombinate. Kai fūra atvežė krosnis, supratau, kad pro duris į mano išsinuomotas patalpas neįnešime.

Stoviu kieme – atrodžiau kaip tikras to meto verslininkas, buvau nusipirkęs žalią švarką su auksiniais guzikais – ir nežinau, ką toliau daryti. Pasiėmiau šnapso, nuėjau pas kombinato direktorių ir susitariau, kad tamsoje išgriausime sieną ir kažkaip sunešime įrangą. Iki ryto spėjome ir sumūryti.

Gerai tos bandelės ėjo. Pasisamdžiau moteris, kurios nemokėjo bandelių kepti. Neiškildavo, sukrisdavo ir likdavo blynas. Iš pradžių pats ir vežiojau su žiguliuku tas bandeles. „Ką čia atvežei?“ – vos pamatę sakydavo. O aš ką? Visiems prekybininkams tvirtinau, kad bandelės iškeptos pagal prancūzišką receptą – tokia jau karščiausia mada. Pasakojau, kaip bandelės kepamos iškyla, tada reikia nustatyti specialią temperatūrą ir palaukti, kol jos palengva sukris.

Ir ką? Paimdavo iš manęs tas bandeles parduoti. Dar juokingiau, kad vėliau, kai susiradau geras kepėjas ir bandelės iškildavo taip, kaip priklauso, manęs klausdavo: „O kur tos prancūziškosios?“

– Kokia tema buvo sunkiausia kalbėti?

Jurgita: Turbūt apie mamą. Saulius anksti jos neteko – jam buvo 30, mamai garsiai aktorei Marijai Rasteikaitei – 58-eri. Aš tik paskui pagalvojau, kad juk jam reikėjo viską išgyventi iš naujo. Prisiminti jos ligą, savo tikėjimą, kad ji pasveiks ir kad bus stipresnė už ligą. Labai sunkus buvo pasakojimas apie tai, kaip kitą dieną po mamos laidotuvių Sauliui teko vaidinti tuomečio Akademinio dramos teatro scenoje ir vaidinimo metu pastebėjo nenuvalytas vaško žymes.

Nes čia, toje pat scenoje, vakar buvo pašarvota mama. Kai ji mirė, Sauliui atrodė, kad sustojo ir jo pasaulis. Jis iki šiol ant kaklo nešiojasi jos mokyklos baigimo sidabrinį medalį. Niekada jo nenusiima.

Sunki tema buvo ir apie jo paties emocinę savijautą tarsi konvejeriu vaidinant spektaklius „Domino“ teatre, pašlijusią sveikatą ir išsekimo ribą. „Galėjau baigti kaip Vycka Šapranauskas“, – sakė. Paskui įvyko stebuklas – kitaip turbūt negalėčiau pavadinti to, kaip į jo gyvenimą po maždaug keturiasdešimties metų sugrįžo mokyklos laikų meilė Jūratė.

Kai pradėjau kalbėtis su Sauliumi, nė nenutuokiau, kad vieno žmogaus gyvenime gali tilpti tiek daug – įvykių, žmonių, istorijų. Kaskart po pokalbio grįžtant namo prireikdavo laiko išeiti iš Sauliaus gyvenimo – iš išgirsto pasakojimo, žodžių, prisiminimų. Išeiti iš jo akių, juoko, ramybės, iš jo vidinio triukšmo ar tylos.

Sykį paklausiau, apie ką pagalvojo, kai vieną dieną atgavo sąmonę greitosios pagalbos automobilyje – Saulių iš teatro išvežė medikai. „Apsidžiaugiau, kad nereikia vaidinti“, – išgirdau.

Kartais į klausimus atsakydavo taip, kad iš nuostabos norėjosi atsilošti – kito žmogaus tiesa, pasirodo, būna daug paprastesnė, nei apie ją galvoji.

– Koks jums, Sauliau, buvo tas laikotarpis, kai patekote į medikų rankas?

Saulius: Viskas susidėjo į krūvą. Buvo kalbų, kad tąkart buvau gatavas. Netiesa. Taip, aš gyvenau bohemiškai, gražiai ir plačiai. Ir to nesigailiu. Dabar nevartoju alkoholio jau pusantrų metų ir man jo nereikia. O tada pagalvojau – kaip gerai, kad nereikia vaidinti, maivytis, darytis šou...

– Apie ką pasakoti buvo sudėtingiausia?

Saulius: Kaip Jurgita ir minėjo – apie mamą. Ji labai mylėjo gyvenimą. Medikai jai davė pusmetį, mama nugyveno dar ketverius metus. Aš būčiau pasidavęs. Ir medikai sakė, kad stebuklas. Aš šalia būdavau vykstant į ligonines, vėl grįžtant namo, vėl... Ir taip gerai prisimenu jos paskutinę frazę: „Aš labai pavargau.“ Tik dabar suvokiau šiuos žodžius.

– Fortūna dažniau jums atsukdavo veidą ar nusisukdavo?

Saulius: Fortūna atsisuko tik dabar. Aš tikrai nekoketuoju ir nesimaivau. Manau, esu save realizavęs dvidešimt penkis ar trisdešimt procentų. Toks jau aktorių likimas – esi priklausomas nuo visko, turi palankiai sukristi aplinkybės. Juk aktorius yra kaip koks grybas: jį turi pamatyti, įdėti į krepšį ir išnešti į mugę parduoti. Man viso to stigo.

Tikrai buvo akimirkų, kai Fortūna atsukdavo veidą – keli vaidmenys teatre ar kine man labai brangūs. O visa kita – juk tiek visko prigrajinta – lyg išsitaškymas. Pamenu, vaidinu komedijoje, salė juokiasi, iš scenos išlydi plojimais, nueinu į grimo kambarį ir verkiu. Verkia ir kolega. Dviese. Ir nesuprantu kodėl. Kažko trūksta.

Nors galų gale Fortūna, ta kekšė, man atsuko veidą. Ne karjeroje, o mano gyvenimo teatre. Dabar gyvenu šimtu procentu, nes šalia brangus žmogus. Dabar gyvenu juo. Tai toks gėris.

Jurgita Lieponė „Saulius Siparis. Fortūna, kekše!”

Kino ir teatro aktoriaus Sauliaus Sipario gyvenimas primena amerikietiškuosius kalnelius. Jame – daug stačių įkalnių ir svaigių nuokalnių. Atradimų ir praradimų. Džiaugsmo ir skausmo. Koks yra tikrasis Saulius Siparis?

Saulius Siparis apie savo gyvenimą pasakoja atvirai, nevengdamas autoironijos ir neslėpdamas jausmų. Apie neįtikėtinas savo protėvių istorijas ir artistų dinastijos legendas. Apie tai, kaip teko vaidinti kitą dieną po mamos laidotuvių, o nuo scenos, kur ji buvo pašarvota, grindų niekas taip ir nenuvalė žvakių vaško. Apie senojo teatro bohemą, kurios dvasią dar spėjo pajusti, ir pokalbius su teatro mohikanais.

Apie nuotykius Lietuvos kaimuose ir dieną, kai teko atsidurti Sibiro kalėjime. Apie pirmaisiais nepriklausomybės metais ištuštėjusias teatro sales, kai scena nebemaitino ir teko... kepti bandeles. Apie Lietuvą užplūdusius pigios darbo jėgos ieškančius kino kūrėjus, kai prieš kameras pats atliko triukus ir šaudė, o vėliau net skrido į Holivudą, tik po kelių dienų grįžo nieko nepešęs.

O moterys? Lakios fantazijos dramaturgo vertas meilės keturkampis, išardęs pirmąją santuoką, skaudžios antrosios skyrybos ir... pirmoji meilė, vėl įsižiebusi po keturiasdešimties metų.

Jis visą gyvenimą laukė savo Fortūnos. Ir vieną dieną ji pasirodė.