Vilniuje, Tado Kosciuškos gatvėje, yra japoniško stiliaus „Tyros širdies“ sodas; Klaipėdoje, Debreceno gatvėje, – Pedagoginės psichologinės tarnybos sodas. Abu suprojektavo kraštovaizdžio architektė Laura Popkytė-Fukumoto. Po studijų Lietuvoje netikėtai gavusi pasiūlymą pasipraktikuoti Japonijoje, Laura išvyko į Kiotą. Tada ir prasidėjo jau daugiau kaip dešimtmetį trunkanti jos bičiulystė su japonišku sodu, leidusi iš arti pamatyti ir pasimatuoti japonų gyvenimo būdą ir kultūrą.
„Sakurų sniegas... Sunku parinkti žodžius, kurie tiksliai apibūdintų pojūčius, kylančius sningant žiedams Japonijos soduose, parkuose, kituose žaliuose plotuose. Tradiciškai tai – žmonių susibūrimo, bendravimo metas: šeimos, draugai, darbo kolektyvai renkasi po sakuromis, mėgaujasi jomis, vaišinasi susineštais gėrimais, valgiais ir smagiai leidžia laiką.
Sutemus soduose galima grožėtis šviesos ir sakurų instaliacijomis klausantis muzikos. Stulbinamas ir trumpalaikis žydėjimas išsibarsto baltais, rožiniais sakurų žiedais ant žemės, taip simbolizuodamas gyvenimo trumpalaikiškumą... Sakurų žydėjimo metu Japonijos soduose iki pandemijos būdavo begalė žmonių, netrūko šurmulio, tačiau apskritai japoniškas sodas – vieta, skirta susikoncentruoti į gamtą, pajusti ryšį su ja, pažvelgti į savo vidinį aš. Tokiame sode nėra įmantrumo, ryškių spalvų, dominuoja raminantys žali atspalviai...
Tas paprastumas teikia galimybę pabūti su savimi, pajusti vidinę ramybę, nes niekas neblaško, nedirgina. Kai įrengiau japonišką sodą Klaipėdoje, įstrigo vienos moters pasakyti žodžiai: „Aš čia išsigryninu ir nusinulinu.“ Pastebėjau, kad japonai būtent to ir siekia. Sodas – vieta, kur jie atsikrato įtampos, atranda ramybę būdami čia ir dabar.
Japonijoje praktikavau tradicinių japoniškų sodų, ikebanų komponavimą, arbatos ruošimo ir gėrimo meną. Jie glaudžiai tarpusavyje susiję, atspindi žmogaus ir gamtos ryšį visatoje. Šiuo metu gyvenu Peru, mano vyro, turinčio japoniškų šaknų, gimtinėje. Sodų čia neprojektuoju (šią veiklą vykdau Lietuvoje), tačiau kuriu ikebanas. Jos, kaip ir sodai, puikiai įkūnija wellness idėją. Dėlioju ikebaną tyloje, visiškai atsiribojusi nuo išorinių trukdžių: telefono, televizoriaus...
Kokią valandą būnu tik su augalais ir savimi, pasitenkinimą gaunu iš proceso ir jį vainikuojančio rezultato. Ruošdama žaliosios arbatos gėrimą mačią namų sąlygomis neatlieku visos Japonijoje išmoktos ceremonijos, bet mėgaujuosi ruošimo etapais ir niekada neskubu, susitelkiu tik į tai, ką darau. Rezultatas – vos keli gėrimo gurkšniai, bet ši pertrauka kasdienybėje suteikia naujų minčių ir jėgų. Gamindama kavą ar vaistažolių arbatą taip pat koncentruoju dėmesį į buvimo su savimi momentą.