Šakutė – nepadorus įrankis?
Nors šiandien peilis ir šakutė neišskiriama stalo pora, tačiau šakutė atsirado gerokai vėliau, o ir naudotis ja buvo galima ne visada.
Pirmoji šakutė, anot tyrinėtojų, panaudota tuo pat metu kaip ir strėlės. Tiesa, anuomet ji tebuvo išsišakojusi medelio šaka.
Nusmailintas dvišakes medžio šakeles ar perskeltą pagaliuką 1023 m. darydavosi Monta Kasino vienuoliai. Tačiau šiais įrankiais tik ištraukdavo mėsą iš didelio puodo ir valgydavo peiliu bei rankomis. Na, šakutė dar tikdavo dantims parakinėti...
Šakute tik ištraukdavo mėsą iš didelio puodo ir valgydavo peiliu bei rankomis. Na, šakutė dar tikdavo dantims parakinėti...
Asirijoje ir senovės Egipte šakutę daugiausiai naudojo virtuvėje, ruošiant valgius. Senovės Graikijoje ir Romoje šakutė taip pat žinota, bet šis stalo įrankis buvo pamirštas žlugus Romos imperijai. Praėjus visam amžiui ji buvo prisiminta Bizantijoje. Po kelių šimtmečių vėl atkeliavo į Europą. Tačiau iš pradžių valgyti jomis buvo laikoma gėdingu dalyku.
Plačiau šakutės paplito tik XVI a., nuo XIII a. vis dažniau minima Europos monarchų ir turtuolių namų apyvokos daiktų sąrašuose. Nors pagamintos iš sidabro ir aukso, kartais dramblio kaulo ir net kalnų krištolo, naudotos daugiausiai vaisiams pasmeigti, o kitas valgis ir toliau imamas rankomis. Dar ilgai šakutė laikyta prabangos dalyku, lepūnų išmone, iš ją naudojančių šaipytasi, nes šakutės buvo nelenktos ir nuo tiesių aštrių smaigalių dažnas gabalėlis nuslysdavo nenukeliavęs iki burnos.
Pradžioje buvo dvišakės, vėliau trišakės, XVIII–XIX a. Vokietijoje šakutes imta gaminti keturšakes ir lenktas, kad būtų patogiau imti maistą.
- XI a. Europoje šakutės buvo uždraustos, nes Dievo duotas maistas turi būti valgomas Dievo duotais pirštais, be to, šis stalo įrankis neva priminė velnio šakes.
- XIX a. Britanijos karališkojo laivyno jūreiviams ir karininkams buvo griežtai draudžiama naudotis dvišakėmis šakutėmis, nes jų dantukai buvo labai panašūs į nepadoriai apnuogintas damų kojas.
- Į Lietuvą šakutės, kaip tvirtina istorikai, atkeliavo iš Lenkijos dar viduramžiais. Archeologai jų randa visose Jogailaičių valdymo laikų iškasenose, jos minimos ir karalienės Jadvygos laikais.
Apie puodelį ir ne tik
Pasaulyje pagaliukais naudojasi dvigubai daugiau žmonių nei peiliu ir šakute. Daugiausia jie gaminami iš bambuko ir juodmedžio, rečiau iš dramblio kaulo. Kinų gydytojai teigia, kad valgant lazdelėmis nepaimsi daugiau, nei gali gerai sukramtyti, todėl negresia nutukimas. Be to, naudojantis lazdelėmis, masažuojami apie 40 gyvybiškai svarbių rankoje esančių taškų. Japonai antrina, sakydami, kad vaikai, besinaudojantys lazdelėmis, vystosi kur kas greičiau už tuos, kurie valgo šaukštais.
Keturkojis stalas atsirado senovės Egipte ir buvo naudojamas daiktams pasidėti. Kinijoje keturkojai stalai buvo skirti piešti ir rašyti. Graikai pirmieji pradėjo valgyti prie stalo, tiesa, jų staliukai buvo visai žemučiai, nes kirsdavo gulomis. Tokį stalą su kėdėmis, už kurio sėdėdami ir šiandien valgome, sumanė romėnai.
Senovės Romoje pradėtos naudoti ir staltiesės. Jos demonstravo šeimininko turtus. Krikščionybės laikais susiformavo tradicija staltiesę ant stalo tiesti nelaidytą. Nuo lankstymo likusios susikertančios statmenos linijos priminė kryžių ir saugojo valgančius nuo velniškų pagundų (pavyzdžiui, persivalgymo).
Medžiaginę servetėlę burnai apsišluostyti sukūrė taip pat romėnai. Tais laikais kai dar valgydavo gulėdami, kvadratino metro dydžio servetėlės saugodavo drabužius nuo dėmių. Mums įprastų išmatavimų servetėlės ir mada dailiai lankstytomis puošti stalą atsirado Liudviko XIV dvare. Įrankius į servetėles vyniodavo taip pat Prancūzijoje, siekiant apsaugoti nuo užnuodijimo.
Iki XV a. Europos didikai valgė iš metalinių arba medinių dubenėlių, o neturtingi – iš duonos minkštimo lėkščių (kurias po valgio taip pat sukirsdavo). Seniausia metalinė lėkštė pagaminta 1525 m. Italijoje, o keramikinės pradėtos gaminti tik XVII a. Prancūzijoje.
Seniausiam puodeliui apie 12 tūkst. metų. Jį iš dramblio kaulo išskaptavo kinai. Molinio gimtinė Graikijoje, jam 7 tūkst. metų. Tiesa, graikiško puodelio sienelės labai storos, todėl gerdavo veikiausiai ne pridėję lūpų, o tiesiog užvertę galvą ir pildami iš puodelio į burną. Plonasieniai puodeliai pradėti gaminti taip pat Kinijoje, maždaug 600 m. prieš mūsų erą. Ilgą laiką puodeliai buvo be ąselės. Tik 1710 m. Vokietijoje pagaminti pirmieji patogūs laikyti puodeliai.