„Dėmesio, dėl karantino esame priversti atšaukti spektaklius“, – sunku ir įsivaizduoti, koks neįprastas jums turėtų būti toks kreipimasis į žiūrovus. Juk per tuos dvidešimt OKT teatro gyvavimo metų iki šiol niekas nebuvo jūsų sustabdęs.
Kartais iš tiesų pasijuntu įspraustas į kampą. „Pažvelk, juk visas pasaulis sustojo“, – ramina aplinkiniai, bet man dėl to netampa ramiau. Iki karantino statėme spektaklį „Otelas“: procesas buvo labai įdomus, kiekvieną akimirką jaučiau, kad gimsta kai kas neįtikėtinai gražaus – ir lygiai taip pat jaučiau, kad tai bet kada nutrūks. Spalį Šiauliuose man taip jau nutiko su „Remyga“: pastatėme puikų spektaklį, įvyko generalinė repeticija – tiems, kas ją matė, patiko. Kitą vakarą turėjo vykti premjera: aktoriai jau grimavosi grimo kambariuose, širdimi jau buvo scenoje... Ir staiga kažkas pranešė, kad pagrindinis aktorius turi izoliuotis. Viskas, premjera neįvyko.