Samanta Tina: „Jei gavau tokią dovaną, vadinasi, Dievas norėjo, kad būčiau kitokia“

2014-aisiais jau esi dalyvavusi lietuviškame projekte „Lietuvos balsas“. Dabar – „Žvaigždžių duetai“. Sakyk, kaip mūsų muzikos pasaulis sutiko tokią stiprią konkurentę?

Tiesą sakant, truputį bijojau... Projekte „Lietuvos balsas“ irgi buvau vienintelė ne iš Lietuvos. Mačiau, kad kiti dalyviai nenori su manimi bendrauti, net neprieina, gal ko nors pavydi... Tarsi daugiau pasiekęs ar turėdamas didesnį talentą tampi blogesnis už kitus!

O „Duetuose“ visai kitaip: nejaučiu pikto pavydo. Turiu nuostabų partnerį, jis nuolat manimi rūpinasi, kad tik neliūdėčiau viena, kad laiku pavalgyčiau, net sureguliuoja, kada laikas eiti į grimerinę, į sceną... Jau susipažinau su Tado žmona Liucina, jų draugais – nuostabūs žmonės.

Žmona nepavydi Tado? Juk jis – vienas gražiausių mūsų pramogų pasaulio vyrų.

Nesiginčiju, Tadas – tikrai labai gražus, puikios formos vyras. Apskritai jiedu su žmona – labai graži pora. Tado žmonai nėra jokio pagrindo pavyduliauti, nes aš nedariau ir nedarysiu nieko, kad jiems pakenkčiau.

„Duetų“ komisija tave giria už nuostabų balsą, bet ne mažiau kritikuoja, kad esi ambicinga, manieringa.

Žinote, Biblijoje parašyta: tuos, kam daugiau duota, labiau ir muša... Jeigu tu ne toks kaip visi, nestandartinis, vadinasi, kažkas su tavimi ne taip. O aš manau, kad jei gavau tokią dovaną – stiprų, galingą balsą, vadinasi, Dievas norėjo, kad būčiau kitokia. Mama pasakojo, kad pirma pradėjau dainuoti ir tik paskui – kalbėti. Kai namuose skambėdavo muzika, aš dar visai mažutė atsistodavau lovytėje ir be garso judindavau lūpas.

Tik iš išorės atrodau nepalaužiama, kieta, galinti pramušti visas sienas. Bet neįsivaizduojate, kaip manyje viskas dreba ir verčiasi.

Nuo vaikystės buvau kitokia. Man nepatiko žiūrėti animacinių filmukų, neįdomu buvo lauke žaisti su vaikais. Aš net draugų turėjau vos kelis. Daugiau laiko praleisdavau viena: tiesiog vaikščiodavau gatvėmis ir ieškodavau įdomių akmenų. Paskui juos bandydavau perskelti, kad pamatyčiau, kas yra viduje.

Žinote, jeigu apie mane kalba, vadinasi, esu gyva. Aišku, kartais skauda... Apie save esu daug ko girdėjusi: „Ji tokia, šiokia... Pasipūtusi. Pasikėlusi...“ Bet kaip nesuprantate, kad tai – tik mano siena nuo visų apkalbų ir puolimų?! Aš juk irgi žmogus: iš patirties bijau, kad muš, todėl natūralu, jog ginuosi. Kitas gal ginsis kumščiais, o aš – šaltumu, pasipūtimu. Tik iš išorės atrodau nepalaužiama, kieta, galinti pramušti visas sienas. Bet net neįsivaizduojate, kaip manyje viskas dreba ir verčiasi. „Kodėl jūs su manimi taip? Kodėl?!“ – pyksta ir verkia mano viduje maža susigūžusi mergaitė.

Kada supratai, kad esi talentinga?

Čia tas pat, kaip atsakyti į klausimą, kada pajutai, kad nori būti gydytoja ar stomatologė. Mamai dar vaikų darželio auklėtojos sakė, kad turiu gerą balsą. Mane nuvedė į ansamblį: siaubingai nenorėjau dainuoti su kažkokiais žmonėmis, verkiau, bet pamažu pripratau, patiko ir dvylika metų ten dainavau.

Pinigėlius, kurių mama duodavo pietums mokykloje, taupydavau, kad galėčiau nusipirkti pėdkelnes ar sijoną, tinkamą pasirodymams. Eidavau į dėvėtų drabužių parduotuves ir ieškodavau įdomių, gražių rūbų.

Būdama dvylikos pajutau, kad noriu ir galiu dainuoti viena. Viename konkurse laimėjau „Grand Prix“, kitame – pirmąją vietą, trečiame vėl buvau pirma... Nuo to laiko ir kovoju dėl vietos po saule.

Iš kokios tu šeimos?

Turiu šešeriais metais vyresnę seserį. Kaip ir tėtis, ji dirba Tukumo miestelio, kur gyvena mano šeima, policijoje. Sesuo pasekė tėvo pėdomis: baigė Policijos akademiją ir tapo detektyve. Mama – rusų ir latvių kalbų mokytoja. Kaip suprantate, augau šeimoje, kur viskas turėjo būti labai teisinga, nes visi pažinojo ir gerbė mano tėvą, jo prisibijojo.

Mes su seserimi privalėjome būti klusnios dukros. Bet aš tam priešinausi, anksti tapau savarankiška, žinojau, ko noriu gyvenime. Iškart po mokyklos, 2010-aisiais, patekau į Latvijos muzikinį realybės šou „O!Kartes akadēmija“, panašų į lietuvišką „X Faktorių“, ir laimėjau.

Tėvai palaikė tavo pasirinkimą dėl muzikos?

Buvo toks laikas, kai tėvas sakė, kad niekada nieko gyvenime nepasieksiu. Kad dainavimas – tik tuščias laiko ir pinigų švaistymas. Man labai skaudėjo... Juk namuose ant lentynos tuo metu jau buvo keliolika konkursuose mano laimėtų taurių, diplomų, apdovanojimų. O jis vis tiek netikėjo ir, man atrodo, iki šiol netiki manimi.

Nepykstu ant jo, nes jeigu nebūtų buvęs toks, aš dabar nebūčiau ten, kur esu. Gal dirbčiau kokia pardavėja savo Tukume... Kai tave muša tokiais skaudžiais žodžiais, tai virsta skatinimu daryti viską ir įrodyti, kad žmogus klydo. O mama visą laiką išgyvena dėl manęs: kai vyksta šou ar TV projektai, kuriuose dalyvauju, net negali žiūrėti iš jaudulio.

Su šeima dabar nedažnai matausi. Aš jau daug metų gyvenu Rygoje, ji – Tukume. Atstumas lyg ir nedidelis – apie 70 kilometrų, bet ten man – tarsi visai kitas pasaulis, susijęs su žodžiu „ne“ ir jėgomis, kurių įgijau norėdama įveikti tą „ne“. Myliu savo šeimą, bet kai esu ten, vienos valandos man lyg ir maža, o dviejų – per daug...

Esu dėkinga tėvams, kad išmokė, jog turiu būti nepriklausoma, pati viską pasiekti, įgyti, užsitarnauti. Išmokė svetimiems nerodyti jausmų, net jeigu labai sunku ir bloga. Pamenu, po realybės šou ištisas savaites su koncertais reikėjo važinėti po visą Latviją ir kartą pasiguodžiau mamai, kad daugiau negaliu. „Niekada gyvenime niekam nerodyk ašarų. Nerodyk, kad esi silpna. Laikykis!“ – ištarė ji pro sukąstus dantis.

Griežti tėvai turbūt nedžiūgavo ir kai fotografavaisi latviško bei lietuviško erotinio žurnalo „Playboy“ viršeliams.

Žinau, jog tėtis net susimušė dėl to, kad kažkas pakomentavo, kokia seksuali ir karšta jo dukra... Yra dalykų, kurių dabar nedaryčiau, bet kalbu tikrai ne apie fotosesiją „Playboy“: buvo kitų erotinių nuotraukų, kurios pateko į internetą nepaisant mano noro ir valios. Apskritai mane labai erzina žmonės, kurie davatkiškai piktinasi tokiomis fotografijomis. O ką jūs padarėte, kad atsirastumėte šito pasaulinio žurnalo viršelyje? Jeigu mane pakvietė fotografuotis – man tik garbė.

Ką pavadintum sunkiausiu laiku savo gyvenime?

Dieną, kai man diagnozavo... vėžį. Dabar žinau, kad visos ligos prasideda nuo galvos: viskas, ką išgyveni, dėl ko kankiniesi, sukelia onkologines ligas. Prieš trejetą metų po skausmingo ir skandalingo išsiskyrimo su prodiuseriu, kuriuo labai pasitikėjau, prasidėjo siaubinga depresija, galėdavau keturias valandas pragulėti žiūrėdama į lubas... Kasdien nuo pat ryto jausdavausi blogai, blogai, blogai... Vos pasidariusi tyrimus išgirdau negailestingą diagnozę: gimdos kaklelio vėžys, pirma stadija.

Vos pasidariusi tyrimus išgirdau negailestingą diagnozę: gimdos kaklelio vėžys, pirma stadija.

Dabar jau suvokiu, kad taip man buvo leista suprasti: „Alio, ką tu darai su savo gyvenimu? Nepulk į prarajas! Laikykis!“ Jeigu pats nesuvoksi, kad turi sustoti, apvalyti mintis ir nusiraminti, iš viršaus tikrai sulauksi labai skaudžių ženklų.

Laimei, liga buvo pastebėta pačiu laiku, užteko vaistų jai įveikti. Nors pamenu, kaip rytais būdavo sunku, visą kūną mausdavo, jausdavausi visiškai bejėgė... Tada turėjau draugą, beje, liga labai aiškiai parodė, kad tai buvo visiškai ne mano žmogus. Jam mano būsena pasirodė tarsi kokia lengva sloga. Jis nesuprato, ko čia jaudintis ir nerimauti... Nors ir gydžiausi, vis tiek nemažai koncertavau.

Būdavo, sėdžiu užkulisiuose, laukiu, kada reikės pasirodyti, žiūriu į sceną ir ašaros rieda veidu: „Štai keli mėnesiai ir viso to galiu netekti! Manęs gali tiesiog nebelikti!“ Ieškojau atsakymo į klausimą, kokia mano gyvenimo prasmė. Kai suvokiau, kad tai – scena, muzika, dainavimas, tarsi kas ranka nubraukė visą depresiją, juodžiausias mintis, pyktį, įniršį, kad mane taip išdavė. Suvokiau, kad visa tai neverta mano emocijų. Juk aš noriu būti scenoje! Aš noriu gyventi!

Tau sunku patikėti, kai žmogus sako, kad myli tave?

Sunkiai prisileidžiu žmones artyn. Aišku, puikiai žinau, kad mano charakteris – ne cukrus. Ir tas žmogus, kuris nori būti su manimi, turi suprasti, kad muzika man – ne hobis, ne pramoga, o gyvenimas. Buvo vaikinų, kurie iš pradžių sutikdavo su visomis mano sąlygomis, bet paskui jiems imdavo kas nors nebepatikti. Aš – be galo emocionali, greitai įsimyliu.

Kartais iškart pajuntu, kad nieko nepavyks, bet esu linkusi neardyti santykių, laukiu, kol patys išsisems ir pasibaigs. Nemėgstu skaudinti žmonių, kurie į mano gyvenimą bent vienai dienai atnešė pozityvių emocijų. Tegu skyrybos įvyksta, kai tas žmogus supras, kad mums nebe pakeliui. „Tu nepakenčiama“, – sako man vaikinas. „Taip, žinau. Buvo malonu. Ačiū, viso geriausio“, – atsakau.

Pavargstu kasdien nešti kovos kalaviją ir savisaugos šarvus. Pavargstu visą laiką būti stipri. Norisi, kad, peržengusi namų slenkstį, tuos šarvus ir kalavijus galėtum palikti už durų. Aš – tokia pat kaip visos: noriu meilės, švelnumo, globos ir romantikos. Yra vyrų, kuriems patinka, kad aš tokia kovinga, ambicinga, bet kai pamato mane silpną, pavargusią, tampu jiems nebeįdomi. Kartais sunku suprasti, ką vyras myli: Samantą Tiną ar tiesiog Samantą? Bjauru, kai pamatai, kad žmogus su tavimi buvo tik dėl to, kad tu – žymi. Dėl to skauda... baisiai skauda.

Vyras, kuris su tavimi dabar, – kitoks?

Mes kartu jau dvejus metus. Susipažinome įdomiai: tada teisiausi su savo prodiuseriu, o jis – Valstybinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjas Nauris Liepiņš – man padėjo kaip teisininkas. Pasirodė be galo gražus vyras, bet iškart pamačiau ant rankos žiedą – viskas aišku, pamiršk... Paskui paaiškėjo, kad jis išsiskyręs, o žiedą nešiojo, kad aplinkiniams kiltų mažiau klausimų.

Pamažu ėmėme bendrauti ne tik kaip klientė ir teisininkas. Jis ir dabar man daug padeda dėl dokumentų, savaitgaliais, kai tik gali, drauge važiuoja į koncertus, atneša vandens per repeticijas, globoja, rūpinasi. Kartais tai būna kone vienintelis laikas, kai galime pabūti kartu. Labai vertinu jį už tai.

Myli jį?

Myliu. Man patinka, kad Nauris – ne iš muzikos pasaulio. Manau, šeimoje ar poroje turi būti skirtingos stichijos: jei aš – Ugnis, kitas žmogus turi būti Žemė. Kartais tiesiai šviesiai pasakau: „Išskrendu“, ir jis žino, kad noriu pabūti su savimi. Bet jis moka mane laiku ir į žemę parsikviesti. Turėjau draugą – vienos pasaulinės grupės muzikantą. Bet tuos santykius atsimenu be jokio džiaugsmo.

„Labas, aš šiandien Milane!“, „Labas, aš – Majamyje...“ – nuolat girdėdavau, vos prisijungusi prie skaipo. Su koncertais jis važinėjo beveik ištisus metus. „Nenoriu, kad susitikinėtum su kitais“, – sakydavo jis man. Bet prisijungdavau prie feisbuko ir matydavau jį besifotografuojantį su fanėmis, apkabinusį gražias merginas... Po šitų santykių tiksliai žinau, kad draugo muzikanto nenoriu. Parėjusi namo nenoriu ir toliau gyventi muzika, koncertais, pasirodymais, kalbėtis tik apie šou, interviu, planus... Patikėkite, nuo to labai „važiuoja stogas“.

Kas tau yra pripažinimas?

Reikia suprasti, kad mūsų žmonės – gana šalti. Jeigu tampi įžymybe, čia į tave pradeda žiūrėti kreivai, nustoja žavėtis, netgi ima menkinti. Amerikoje savo muzikos dievaičius gerbėjai myli, kone krinta ant kelių juos išvydę. Jeigu kas nors panašaus nutinka pas mus, net nežinai, kaip elgtis tokioje situacijoje.

Pavyzdžiui, praėjusią savaitę turėjau koncertą ir viena mergaitė atbėgo į užkulisius tiesiog verkdama, drebėdama iš jaudulio: „Aš negaliu patikėti, kad matau tave! O Dieve, Dieve... Ar galiu tave apkabinti?!“ Net nežinojau, kaip į tai reaguoti, nes nesu pratusi prie tokio jausmų demonstravimo!

Aš pasiekiau tai, kad mane vertina Latvijoje, vadina Latvijos perlu, savo gimtinės vardą garbingai pristatau tarptautiniuose konkursuose. Manau, tai – nemažas pasiekimas ir pripažinimas. Bet aš niekada nemiegosiu ant senų laurų, nes kiekviena pergalė tėra laiptelis aukštyn – nieko daugiau. Aišku, būna akimirkų, kai apsižiūriu, kad draugų neliko, nes per koncertus ir darbus neturėjau jiems laiko. Pasidaro liūdna suvokus, kad nelabai turiu kam paskambinti. Mamai, gal sesei... Bet toks tas mano trokštamas gyvenimas. Ir tokia yra jo kaina.