Sandra Bullock atvirai: „Turbūt tai turėjo nutikti, kad iki galo suvokčiau, ką reiškia šeima“
Sandra BULLOCK (54) vaidino komedijose, veiksmo filmuose, buvo namų šeimininkė, verslo moteris, prašanti vyro rankos, astronautė. O nusprendusi iki gyvenimo galo išmėginti visus žanrus, pasirodė siaubo trileryje „Bird Box“ („Paukščių narvelis“).
Žodžiai apie gyvenimo galą ir žanrus – jos pačios pasakyti retame interviu filmo premjeros proga („...vien tam, kad galėčiau pasakyti, jog aš taip padariau“, – priduria aktorė). Išties kritikai vertina ambicingą „Netflix“ projektą, kainavusį beveik 20 milijonų JAV dolerių, įvairiai. Dažniausiai pagiria gerą aktorių vaidybą (be Bullock, jame vaidina senokai matytas Johnas Malkovichus ir „Mėnesienos“ žvaigždė Trevante’as Rhodesas) ir papriekaištauja garsiai danų režisierei Susanne Bier už iki galo neišnaudotas komandos galimybes ir aiškią nuostatą kurti tęsinį.
Kad ir kokia būtų kritikų nuomonė, filmas plačiai aptariamas ir sulaukė didžiulio populiarumo – tapo daugiausia kartų per pirmąją išleidimo savaitę peržiūrėta „Netflix“ juosta. Maža to, sukėlė ir netikėtą socialinį atsaką – mėgdžiodami juostos herojus nutrūktgalviai rizikos mėgėjai bando atlikti įvairius veiksmus (net vairuoti!) užrištomis akimis. Tik „Paukščių narvelyje“ žmonės šitaip gelbėjosi nuo mirties ir beprotybės, o imituotojus veda mirtinai pavojinga aštrių pojūčių paieška. „Netflix“ netgi teko socialiniuose tinkluose paprašyti sustabdyti šį pavojingą iššūkį!
Bullock nematėme nuo 2018-ųjų vasaros – tai yra nuo „Oušeno 8“. Naujos juostos premjeros proga ji pademonstravo keletą puikių suknelių: liepsnų spalvos „Martin Grant“ – Niujorke, žalsvą „Alberta Ferretti“ – Berlyne, juodą „Vivienne Westwood“ – Los Andžele, o viešėdama „Comic-Con“ festivalyje San Paule – dievišką „Akris“ kostiumą. Be to, kalbėjosi su žurnalistais – kas beveik šventė turint galvoje aktorės uždarumą.
Taigi dabar gerbėjai žino, kad Sandrai ir jos vaikams – sūnui Louisui (9) ir dukrai Lailai (6) – sekasi puikiai. Ir kad jos draugas garsenybių fotografas Bryanas Randallas (52) – vis dar su ja, nors formaliai aktorė – vieniša motina, todėl vaidinamos herojės Melorės baimės ir sunkumai jai gerai žinomi.
Pagal „Paukščių narvelio“ siužetą keista jėga verčia žmones žudytis – išvydę savo didžiausias baimes, tapusias realybe, jie nepakelia reginio. Sandra pasakoja, kad Louisas, išgirdęs šią istoriją, vaikščiojo po filmavimo aikštelę ir visų klausinėjo, ko jie labiausiai biją. Žmonės bandė nuleisti klausimą juokais, bet vaikas nenusileido. O ko labiausiai bijo mama, jis ir taip žinojo: didžiausia Sandros baimė – kad kas nors atsitiks jos vaikams. Kartais šis nerimas tiesiog užvaldo. „Gali nuskambėti keistai, tačiau motinystė padarė mane bailesnę“, – sako ji.
Aktorė prisipažįsta, kad jei jos motina Helga (1942–2000), operos dainininkė ir vokalo mokytoja, nebūtų buvusi tokia griežta, ji būtų pagimdžiusi jau septyniolikos ir susilaukusi pulko vaikų. Bet iš tikrųjų mama Sandra tapo tik keturiasdešimt šešerių. Ir tai per plauką: įvaikinimo procesą 2006 metais pradėjo dar būdama ištekėjusi moteris, laiminga išskirtinių motociklų kūrėjo, televizijos laidų vedėjo Jesse’io Jameso (49) žmona. O baigė 2010-aisiais jau kaip vieniša motina. Tais metais ji gavo „Oskarą“ už vaidmenį dramoje „Avarija“ ir tapo sutuoktinio apgaulės auka – kelios moterys viešai pareiškė, kad Jamesas miegojo su jomis.
Šis galiausiai prisipažino esąs kaltas ir nusipelnęs viso blogo, kuris jo laukia. Bet spauda vis tiek plovė kaulus abiem. Bullock kreipėsi dėl skyrybų, tačiau įvaikinimo proceso nenutraukė. Taip atsirado Louisas, vėliau ir Laila.
„Mano gyvenimas pasuko ne itin malonia vaga, – ramiai komentuoja ji. – Bet turbūt tai turėjo nutikti, kad iki galo suvokčiau, ką reiškia šeima.“
Aktorė prisipažįsta, jog pradžioje buvo neramu, kad jos gyvenimas neatitinka tipiško šeimos modelio. „Visuomenė konservatyvi. Net šiandien, kai nebevaržo prietarai, esama nerašytų taisyklių, kaip reikia gyventi. Yra vyras ir moteris, jie susilaukia vaiko ir tai – šeima. Mano galvoje sukosi mintis: aš – vieniša mama. Su vaiku. Kaip išgyventi? Tada jaučiausi menkesnė, atrodė, kad mums kažko trūksta. O paskui supratau: mūsų namai – pilni. Šiandien mano pašaukimas – pasakyti tai kitiems.“
Vis dėlto ji atvirai sako, kad nors gyvenimas susiklostė ne taip, kaip įsivaizdavo septyniolikos, nekeistų nieko. „Viskas buvo taip, kaip turėjo būti. Kartais tereikia atverti širdį bei protą ir laukti. Sakau tai, nes dabar galiu žvelgti iš perspektyvos, o kai pats esi įvykių sūkuryje, pradedi nekantrauti – „Kada gi, kada gi aš turėsiu šeimą?“ Pati tai patyriau. Ateina laikas, kai beveik išsižadi šios minties. Ir staiga visata pasikrutina ir duoda tai, ko taip troškai. Ir supranti, kad gavai kur kas gražesnę dovaną, nei galėjai įsivaizduoti.“