Vargiai rastume žmogų, kuris buvo Florencijoje, bet nematė Sandro BOTTICELLI (1445–1510) paveikslų. Jo kūryba patinka visiems, pradedant vaikais, baigiant meno ekspertais, vis dar neturintiems atsakymų, kaip dailininkas gyveno ir kokios mintys sukosi jo galvoje.
NEREIKALINGAS. 1502-aisiais meno mecenatė Isabella d’Este panoro papildyti paveikslų kolekciją ir nusiuntė į Florenciją savo agentą. Šis parašė: „Perugino išvykęs, prie Filippino Lippi – eilė, o Botticelli – laisvas, nutapys viską, ko pageidausite.“ Ponia nutarė, kad palauks geresnių kandidatų... Botticelli ne visada žavėtasi. Po mirties dailininkas išvis buvo pamirštas. O prisikėlė tik atėjus romantikų metui.
KUKLUS. Raphaelis vaikštinėjo po Florenciją kaip nekarūnuotas princas, lydimas gaujos fanatikų. Michelangelo riejosi su darbdaviais ir rodė bjaurų charakterį. Leonardo da Vinci buvo laukiamas garbingiausiuose Florencijos namuose. O Botticelli, gal net artimesnis už kolegas Medici klanui, buvo tylus, paslaugus, nepastebimas. Tiesa, jo pameistriai ir kaimynai nebūtų tapytojo pavadinę mielu žmogumi, bet juk turėjo vyrukas kur nors nuleisti garą.