Sandrai Daukšaitei-Petrulėnei vaidmuo „Laisvės kaina. Disidentai“ juostoje atsiėjo nemažai raukšlių

TV filmą režisavo Alvydas Šlepikas, o pagrindiniais jo aktoriais tapo Saulius Bareikis, Arnoldas Jalianiauskas, Sandra Daukšaitė-Petrulėnė, Giedrius Arlauskas bei kiti. Po ilgo laiko išvysime ir aktorių Arūną Sakalauską.

„Prisimenu, kai rankose atsidūrė „Laisvės kaina. Disidentai“ scenarijus. Visiškai paprastai ir be įkalbinėjimų ėmiausi vaidmens, nes režisierius Alvydas Šlepikas – senas kolega. Galima sakyti, jog tik dėl jo be jokių dvejonių sutikau.“ – portalui Žmonės.lt sakė Arūnas Sakalauskas.

Sausio 3 dieną visa kūrybinė komanda kartu su kviestiniais svečiais susirinko įvertinti pirmojo epizodo. Iš viso jų bus dvylika.

Nuo filmo „Laisvės kaina. Partizanai“ pradžios į kūrybinį procesą įsitraukusi Sandra Daukšaitė-Petrulėnė pasakoja, kad šį kartą besifilmuojant tęsinyje jai teko įveikti nemažai vidinių baimių.

Sandra, jūsų vaidinama rusų agentė Alė Slovaitė filmo tęsinyje jau gerokai vyresnė. Kas jos gyvenime pasikeitė?

Mano vaidinama Alė – vyresnė už mane pačią ir turi dukrą, kuri yra vyresnė už mano tikrą dukrą. Neslėpsiu, tai iš pradžių man buvo keista. Pirmą kartą turėjau įsijausti į vyresnės moters vaidmenį. Buvo įdomu kas kartą išėjus iš grimerės kambario matyti kitokį savo veidą. Tai emociškai labai paveiku. Dar nesu vaidinusi tokio amžiaus herojės.

Alė savo karjerą pradėjo „partizanuose“ ir jos gyvenimas tęsiasi. Iš KGB agentės ji tampa ūkio pirmininke. Alė gyvena dar vieną slaptą gyvenimą, tačiau kol kas visų detalių atskleisti aš nenoriu.

Šis sezonas iš jūsų reikalavo „maksimumo“ pastangų, o gal po „Laisvės kaina. Partizanai“ filmavimų viskas atrodė paprasčiau?

Kiekvieną dieną susidurdavome su iššūkiais. Ne tik aš, bet ir visa komanda. Sunkiausia ir atsakingiausia užduotimi visiems tapo atsekti tą laikmetį. Filmo režisierius daug dirbo prie scenarijaus, aktoriai plėtė savo istorinių žinių bagažą. Visa komanda vieningai troško, kad tie žmonės, amžininkai, kurie visko matė, nenusiviltų, ekranuose matytų tų dienų realybę. Nenorėčiau, kad jie manytų, jog „žaidžiame, nežinodami, ką.“

Filme jūs puikiai valdote šautuvą, peilį, rodote fizinę ištvermę. Toms scenoms tikriausiai reikėjo didžiulio pasiruošimo?

Tikrai taip. Man net juokinga, kad per „Laisvės kaina. Disidentai“ aš visur bėgiojau, lipau, šokau. Lyg būčiau kitas žmogus. Iš tiesų, seniai buvau kankinama aukščio baimės, kurią filmavimo aikštelėje ne kartą bandžiau nugalėti, anksčiau ir šaudyti visai nemokėjau, bet niekas už mane triukų neatlikinėjo. Teko ir profesionaliai šaudyti mokytis, ir rankomis lango stiklą išiminėti. Žinoma, laikau tai darbo su šiuo projektu privalumais, nes nevisuomet esi priverstas įveikti savo vidinius nuogąstavimus. O nugalėti baimes – nėra blogai.

Su filmo komanda tikriausiai artimai susibendravote?

Visi jie – nuostabūs. Patirtis, kurią įgijau dirbdama kartu, yra tiesiog neįkainojama. Šiandien į pirmojo epizodo peržiūrą aš atvykau su didžiuliu jauduliu, nes labai tikiuosi, jog tai, ką darėme, ir dėl ko šitiek stengėmės, įvertins ir žiūrovai. Su aktoriais ir visais kūrusiais daugiaserijinį filmą mes dirbome per šaltį, per alinantį karštį. Daugelyje situacijų gelbėjo profesionalumas bei patirtis. Tie žmonės buvo ir yra nepakartojami!