Sandros ir Nigelo West-Macaulay meilės istorija: taip būna ne tik pasakose

Tradicinė šiuolaikinė pora – pagalvotum stebėdamas gražuolę blondinę ir jai asistuojantį išvaizdų užsienietį, tarp jų straksintį baltapūkį berniuką ir po kojomis besipinančius du mažus šuniukus.

„Mes labai paprasti“, – vis kartoja Sandra, bet ant rankos blyksintys sužadėtuvių ir vestuvių žiedai su deimantais, prašmatnūs automobiliai, vieni už kitus erdvesni namai prie Šiaulių ir netoli Vienos išduoda, kad turėti jie gali beveik viską. Net tie linksmi šuniukai, su kuriais jauna moteris niekuomet nesiskiria, – ne bet kokie: tai miniatiūriniai Pomeranijos špicai Mozė ir Juta, kurių ji laukė trejus metus.

Verslą valdo telefonu

Išskirtinėmis dovanomis mylimą moterį lepina Nigelas, kelių Londono medicinos klinikų savininkas. Plepėdama Sandra prasitaria, kad jos vyras – multimilijonierius.

„Ar tikrai jūs toks turtingas?“ – bandau ir aš suskaičiuoti svetimus pinigus. „Yra turtingesnių už mane, yra ir vargingesnių. Ilsėdamasis Sen Tropeze supratau, kad visada atsiras žmogus, kuris turės už tave didesnį laivą“, – nelinkęs garsiai girtis Nigelas.

Prestižiniame Londono Brunelo universitete baigęs inžinerijos mokslus jis daug keliavo po pasaulį, o šiandien yra verslininkas ir jam nėra didelio skirtumo, ką parduoti: medicinos paslaugas ar lietuviškos vilnos gaminius. „Viso biznio ta pati sistema. Nereikia būti mokslininku, kad tai suprastum“, – šypteli.

Nigelas sako, kad viską, ką turi, pasiekė pats. Dabar jo verslai sėkmingai sukasi, o jis juos stebi ir valdo telefonu, kompiuteriu.

„Augdamas norėjau darbo, kad viską galėčiau tvarkyti kompiuteriu, o dar geriau – telefonu. Svajonė išsipildė, – juokiasi. – Viską, ką naujo kuriu, darau su mintimi, kad galėsiu prižiūrėti nors ir iš paplūdimio. Juk neperki šuns, kad lotum pats. Man reikia savo verslus stebėti, bet nereikia dirbti. Gyvename dėl gyvenimo, o ne dėl darbo. Jei profesinė veikla kertasi su šeima, jei dėl to negali matyti vaikų, prarandi savaitgalius – tuomet jau geriau mesti alinantį darbą ir gyventi palapinėje. Beje, vaikams tai tikrai patiks!“

Britų aristokratas

Nigelas juokiasi, kad turtingi britai skiriasi nuo pasiturinčių europiečių ir ypač rusų.

„Didžiojoje Britanijoje visai kitaip įsivaizduojamas turtingumas, kilmingumas. Jei nežinotum, kad tas žmogus gyvena didžiuliuose gražiuose namuose, kuriuos rodo per televizorių, kartais galėtum pamanyti, kad yra benamis“, – krizena.

Gal mėlynas kraujas teka ir jo gyslomis? Apie tai pasakoti jam juokinga.

Taip, jis turi aristokratų kraujo ir net karališkųjų rūmų kvietimą įšventinti į serus. Tačiau tuo kol kas nepasinaudojo.

Mudu nesutariame tik dėl keleto dalykų, visada šnekamės ramiu tonu ir sakinį baigiame fraze: „Aš tave myliu“.

„Niekada nesijaučiau ir nesijaučiu ypatingas“, – pabrėžia, nors jo tėvo giminės šaknys pinasi su septynioliktame amžiuje Angliją valdžiusio Jokūbo I gimine. Pasak Nigelo, ten veda ir dabartinės Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II genealoginio medžio šakos.

„Jei mano vyras būtų lordas, po vestuvių su juo būčiau gavusi ledi titulą“, – juokdamasi svajoja Sandra. Ir dar sykį abu pabrėžia, kad yra labai paprasti žmonės. Nors namus Austrijoje ir Lietuvoje prižiūrėti padeda tai išmanantys žmonės, Sandra mielai kasdien pati sukasi virtuvėje ir šeimai gamina valgį. Tai iki šiol žavi ir stebina visai nepraktišką jos vyrą.

„Mudu esame geriausi draugai. Gerbiame vienas kitą“, – sako Nigelas. „Ir niekada nesipykstame“, – jį papildo Sandra.

„Vis dar esame labai įsimylėję, nors kitus tai erzina, net vimdo“, – juokiasi abu. „Mudu nesutariame tik dėl keleto dalykų, visada šnekamės ramiu tonu ir sakinį baigiame fraze: „Aš tave myliu“, – atvirai pasakoja britas. – Man žiauriai sunku, kai kuris nors turi išvažiuoti. Nekenčiu to. Kai išsiskiriame, numetu pusę svaro svorio – ir dėl to, kad tada žmona man negamina, ir todėl, kad iš ilgesio prarandu apetitą.“

Žiedus sumainė Las Vegase

„Kiek mudu pažįstami?“ – Sandra ir Nigelas kelis kartus perklausia vienas kito ir skaičiuoja, kad susitiko maždaug prieš pustrečių metų. „Labai seniai“, – sutaria abu, prasidėjo ta aistringa meilės istorija.

Tuo metu Sandra vertėsi prekyba šinšilų kailiais, iš jų kūrė drabužius. Į Angliją nuskrido susitikti su bičiuliu – ekstravagantišku meno kolekcionieriumi Jimmy Lahoud. Pats dievinantis šių žvėrelių kailius – juos tiesiantis net prie durų, jis jaunajai verslininkei žadėjo padėti įsitvirtinti Londone. Kartu pakvietė aplankyti Oksforde surengtą Andy Warholo darbų parodą. Ten Sandra ir sutiko Nigelą.

Jis man pasirodė labai juokingas. Apžiūrinėjo paveikslus ir garsiai komentavo. Vos susipažinusi pajutau, kad tas vyriškis yra kažkas ypatingo, ir pasakiau jam tai.

„Jis man pasirodė labai juokingas, – prisimena pirmą įspūdį. – Apžiūrinėjo paveikslus ir garsiai komentavo. Vos susipažinusi pajutau, kad tas vyriškis yra kažkas ypatingo, ir pasakiau jam tai.“ Penkerių Titą Juozapą auginanti Sandra tuo metu buvo vieniša, išsiskyręs buvo ir tokio pat amžiaus sūnų Harrisoną Thomą turintis Nigelas. Vystytis jų simpatijai nebuvo jokių kliūčių!

Po savaitės jis jau skrido su patikusia moterimi susitikti į Palangą. Ten jiedu praleido savaitgalį ir nebesiskyrė. Praėjusių metų lapkritį Nigelas mylimajai pasipiršo, o šių metų pradžioje jie planavo Lietuvoje surengti elegantiškas vestuves. Tačiau pasirodė paprasčiau dviese nuskristi sumainyti žiedų į Las Vegasą.

Ant Sandros rankos žvilgantis baltojo aukso žiedas, inkrustuotas dvidešimt keturiais juodaisiais deimantais, liudija, kad kovo pabaigoje jie taip ir padarė. Nigelas iš Amerikos grįžo mūvėdamas klasikinį vestuvinį baltojo aukso žiedą. „Deimantai ant mano keistų pirštų netinka. Norėjau ko nors praktiškesnio“, – juokiasi. Jiedu iki šiol kvatodami prisimena, kad vestuvių išvyka ir šiaip daug keliaujančiai porai buvo dar vienas linksmas nuotykis.

Gardu būdavo ir virtas kiaušinis

Sandra neslepia: sutikus šį vyrą jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Svarsto, gal to buvo nusipelniusi, nes nuo mažų dienų patyrė daug skausmo. Iš Rusijos į Šiaulius po tarnybos sovietų armijoje atvažiavęs gyventi jos tėvas Nikolajus Grafininas buvo suvirintojas. Dukrai mama sakė, kad jis buvo geriausias tuo metu taip pat suvirintoju dirbusio Viktoro Uspaskich draugas.

Deja, tėtį Sandrai primena tik nuotraukos: vyriškį skolininkai nužudė, kai jai buvo vieni metai ir septyni mėnesiai. Mama liko su trimis mergaitėmis: dvi, iš ankstesnės santuokos, – už Sandrą gerokai vyresnės. Vaikystė buvo labai paprasta, bet jai to užteko. „Turėjau pliušinį Karlsoną, tris formeles žaisti su smėliu ir jaučiausi laiminga“, – prisimena.

Jai buvo gal tik treji, kai kartais mama nerasdama, kas galėtų prižiūrėti dukrą, namuose palikdavo vieną. „Išvirdavo kiaušinį, užtepdavo sviestu porą riekių batono ir išeidavo į darbą. Nenuobodžiaudavau: išlipdavau per langą ir eidavau žaisti su vaikais“, – juokiasi prisimindama, bet neįsivaizduoja, kad bent akimirkai vieną namuose galėtų palikti savo Titą.

Dešimties ji su mama pradėjo skraidyti į Ameriką – ten mama kelis mėnesius dirbdavo, o pasibaigus turistinės vizos laikui grįždavo į Lietuvą. Už Atlanto Sandra išmoko angliškai. Šiandien geriau ar prasčiau šneka septyniomis kalbomis: anglų, vokiečių, italų, prancūzų, rusų, lietuvių ir hebrajų. „O aš tik angliškai ir prancūziškai moku“, – sako Nigelas, kol kas visai nesuprantantis ir lietuviškai.

Sandra puikiai žaidžia šachmatais, yra baigusi dailės ir muzikos mokyklas. Džiaugiasi, kad dabar gali pamokyti pianinu groti sūnų. Šiaulių universitete su pertraukomis baigė logopedijos studijas.

Tikriausiai dangus man davė gerus fizinius duomenis: šešiolikos dalyvavau Šiauliuose surengtame gražiausių kojų konkurse, o paskui pradėjau dirbti modeliu.

„Tikriausiai dangus man davė gerus fizinius duomenis: šešiolikos, paskatinta mamos, dalyvavau Šiauliuose surengtame gražiausių kojų konkurse, o paskui pradėjau dirbti modeliu Italijoje, Prancūzijoje, Austrijoje“, – pasakoja, bet pabrėžia, kad tas darbas tikrai nebuvo aukso gysla: per savaitę jai pavykdavo uždirbti apie du šimtus eurų. Sandra save vadina menininke.

Prisimena, kad pozuojant prieš fotoobjektyvą įdomesnis buvo modelius rengiančių stilistų darbas. „Mano agentas italas Raffaele supažindino su austru, kuris turėjo restoranų biznį. Vienam restoranui reikėjo pakeisti interjerą. Kadangi mane ši sritis visada labai traukė, pasisiūliau padėti. Taip prieš keletą metų atsidūriau Austrijoje, dabar ją vadinu antraisiais namais“, – pasakoja.

Sūnų augino viena

Devyniolikos ji tapo „Olialia" mergaite. Šis projektas Lietuvoje tuo metu buvo be galo populiarus. Sandra pozavo kalendoriams, dalyvavo televizijos laidose. Tiesa, šiandien apie šią veiklą jai norisi pasakoti mažiausiai... Smagų modelio gyvenimą sustabdė nėštumas. Su Čikagoje užaugusiu lietuviu Simu ji draugavo nuo septyniolikos. Vos baigusi vidurinę mokyklą įsikūrė prašmatniuose jo šeimai priklausančiuose namuose.

Penkios mašinos garaže, trys kateriai Kauno marių prieplaukoje, namais ir buitimi besirūpinantis samdomas personalas – nežinantiems, kas vyksta už tų durų toks gyvenimas turėjo atrodyti nuostabiai. Tačiau Sandra pasakoja, kad viskas buvo gerokai sudėtingiau. Netrukus prasidėjo konfliktai, ji pamatė, kad draugas turi problemų dėl alkoholio.

Jie man daugiau nieko nedavė, neturėjau net vaiko vežimėlio. O po kelių mėnesių jis bandė pagrobti vaiką.

„Reikėjo su juo skirtis anksčiau. Tačiau laikė sentimentai, prieraišumas, o paskui – ir bendro kūdikio laukimas“, – pasakoja. Atsiradęs vaikas jų ryšio nesustiprino. Titui buvo keturi mėnesiai, kai Sandra su atžala grįžo pas mamą į Šiaulius.

Anyta atvežė anūko lovelę ir prigrasė Sandrą daugiau niekada neperžengti jų namų slenksčio. „Jie man daugiau nieko nedavė, neturėjau net vaiko vežimėlio. O po kelių mėnesių jis bandė pagrobti vaiką“, – tuomet patirto skausmo ir sukrėtimų nepamiršo iki šiol.

Ji žino – sunkumai grūdina. Tada likusi su kūdikiu ant rankų paskambino į Italiją savo agentui – Raffaele labai pyko, kai sužinojo, kad jo mėgstamas modelis laukiasi, bet atsidūrusiai keblioje padėtyje neatsisakė padėti. Sandra pradėjo dirbti stiliste, o netrukus, pasiskolinusi pinigų, Šiaulių centre įsigijo trijų kambarių butą. Jį dabar vadina „centro apartamentais“ ir ten nakvoja retai – šeima jau gyvena beveik įrengtame name užmiestyje.

Pastaruoju metu Sandra ir Nigelas daugiausia laiko praleidžia Lietuvoje. Verslininkui juk tas pats, kurioje pasaulio vietoje įsijungti kompiuterį! Be to, jam mylimosios šalis patinka vis labiau.

„Kai augau, dar stovėjo Berlyno siena. Dabar jos nebėra. Daug žmonių važiuoja į Vakarus iš Rytų Europos, bet retai – priešinga kryptimi, – sako britas. – Nors, kol nesutikau Sandros, nemaniau, kad kada nors čia būsiu, šiandien galvoju, kad žmonės išvažiuodami iš Lietuvos daug praranda. Reikia atverti akis: Vakarai nėra kuo nors ypatingi, savo šalyje irgi galima daug pasiekti! Gyventi Lietuvoje pinigų nereikia daug, tačiau žinau, kaip mažai čia žmonės uždirba. Sunku čia, bet nelengva niekur.“

Tuo, ką turi, nori dalytis su kitais

„Tikiu likimu, žinau, kad visos vizijos ir svajonės gali tapti tikrove, – užtikrinai sako Sandra. – Aš, mergaitė iš neturtingos šeimos, dabar esu multimilijonierė.“ Gyvenime patyrusi daug sukrėtimų, ji yra tikra, kad šis žmogus niekada nenuvils. „Būk tas, kuris mane veda į priekį“, – prieš vestuves išsitatuiravo ant rankos. „Ir niekada netrauk atgal“, – ant rankos tatuiruočių meistras užrašė Nigelui.

Tikiu likimu, žinau, kad visos vizijos ir svajonės gali tapti tikrove. Aš, mergaitė iš neturtingos šeimos, dabar esu multimilijonierė.

Už gerovę, kuria šiandien naudojasi kaip savaime suprantamu dalyku, ji dėkinga tam atsitiktinai meno parodoje sutiktam britui. Tačiau, yra tikra, nepražūtų ir būdama viena. Dar prieš sutikdama būsimą vyrą ji turėjo savo verslą – nedidelę šinšilų fermą, parduodavo jų kailiukus, iš jų kūrė drabužius.

Šių itin vertinamų gyvūnėlių nebeaugina, bet aukcionuose vis dar perka ir parduoda prabangius ir švelnius jų kailius, kuria drabužius ir aksesuarus. Tiesa, ši veikla – sezoninė, ja domėtis Sandra pradeda rudenėjant. Dar viena meniškos prigimties moters aistra – apatinių drabužių modeliavimas. Ji tikisi, kad ilgai netrukus visgi pristatys savo pirmąją kolekciją.

„Nigelas norėtų, kad aš užsiimčiau tik labdara“, – pasakoja. Jos vyras daug laiko ir pinigų skiria benamių problemoms Londone spręsti.

„Ši tema Anglijos sostinėje labai aktuali. Tačiau tai nereiškia, kad nėra problemų už Londono ribų“, – verslininkas mano, kad Lietuvoje parama reikalingiausia senyvo amžiaus ir itin mažas pajamas gaunantiems žmonėms. Londone važinėja Nigelo labdaros autobusas. Pora turi vizijų, kad ateityje jis galėtų judėti per Europą ir dalyti gerumą žmonėms.

„Mano gyvenime buvo labai sunkių momentų. Žinau, kad yra daug žmonių, dabar esančių tokioje padėtyje, kokioje kažkada buvau aš. Noriu jiems padėti“, – geras vyro idėjas palaiko Sandra.

Kartu medžioja ir žiūri į žvaigždes

„Nemėgstu ko nors daryti vienas. Vienas vėliava nemosikuosi“, – juokiasi Nigelas. Kai būna tame pačiame mieste, jiedu nesiskiria dvidešimt keturias valandas per parą. Sykiu medžioja, žaidžia šachmatais, lankosi kino teatruose ar per teleskopą žiūri į žvaigždes.

Verslininkas juokiasi laisvalaikiu daug valandų praleidžiantis sukišęs rankas į akvariumų vandenį. Prižiūrėti dekoratyvines žuvytes ir vandens augalus – dar viena jo aistra.

„Taip pat esu pakvaišęs dėl automobilių. Nuo vaikystės jie mane traukia, – juokdamasis prisimena, kad buvo gal septynerių, kai neatsiklausęs tėvų valandų valandas sukdavo ratus aplink šeimai priklausančias žemes jų įsigytu landroveriu. – Nuo to laiko mane domina visos mašinos: didelės, mažos, senos, naujos, greitos ir lėtos. Man svarbiausias – vairavimo pojūtis.“

Pernai nuvaręs į autoservisą savo „Bentley“ pakeisti padangų, garažo kampe pamatė dulkantį 1976 metų „Volkswagen Beetle“ ir suprato, kad automobilis privalo būti jo. „Įsigijau, nors tam nebuvo jokios priežasties, – kvatoja. – Kurį laiką jis stovėjo Šiauliuose, o žiemą supratau, kad Lietuvoje jam per šalta.“ Vieną dieną, nors lauke spaudė dvidešimties laipsnių šaltis, verslininkas sėdo į savo bendraamžį nešildomą „vabalą“ ir per Europą išvažiavo į Angliją.

Dabar Nigelo ir Sandros kolekcijoje – 1911 metų „Porsche“ ir naujutėlis šios markės kabrioletas. Jie turi ir „Porsche“ džipą, „labai nuobodų, bet patikimą“ „Renault Megane“ bei „Fiat 500“, G klasės „Mercedes-Benz“. Netrukus autoūkį papildys stilingasis „Shelby Cobra“. „Mašinos į mūsų gyvenimą ateina ir išeina, priklauso, kaip jaučiamės, – aiškina verslininkas. – Kartais galvoju, kodėl aš jas turiu? Jei kurį laiką pasivažinėjęs galiu parduoti neprarasdamas pinigų – puiku, kartais taip ir padarau.“