Santuokos 20-metį minėsianti Inga Budrienė: „Darius yra tikra mano antroji pusė“

Trumpa dosjė

• GIMIMO DATA. 1974 m. spalio 1 d.
• SKANIAUSIAS PATIEKALAS. Vis dar – burokėliai. 
• GROŽIO PROCEDŪRA. Naujausiai atrasta ir labai efektyvi – veido mankšta. 
• TABU. Jau penkerius metus nevalgau mėsos, seniai nevartoju cukraus, saldumynų ir majonezo. 
• DVASINĖS PRAKTIKOS. Domiuosi reiki praktikomis, bet labiau dėl savęs, mėgėjiškai. Labai patinka rebefingas – sąmoningasis kvėpavimas.
• GERIAUSIA INVESTICIJA. Į savo šeimą, skiriant jai laiko, parodant meilę ir negailint staigmenų.  
• MIELIAUSIA VIETA NAMUOSE. Svetainė. Mėgstu bendrauti su svečiais. 
• ĮSIMINTINIAUSIAS ŠIŲ METŲ ĮVYKIS. Gimtadienis Kapadokijoje. 
• DIDŽIAUSIA VERTYBĖ. Būsiu neoriginali – šeima ir draugai. 
• RYTINIS RITUALAS. Mano diena prasideda nuo bučinio vyrui.
• ADRENALINAS. Nauji projektai, švenčių planavimas, susitikimai moterų klube, vakarai su bičiuliais, kelionės... 
• AUKSINĖ TAISYKLĖ. Įsiklausyk ir išklausyk.

Esate moteris, niekada nenuleidžianti rankų, tiesa?

Džiaugiuosi ir vertinu nuostabią dievo dovaną – kūrybiškumą. Būtent jis buvo vienas iš faktorių, padėjusių ištverti pandemiją. Gaila, kad tuo laikotarpiu negalėjome prisidėti prie darbuotojų gerovės tiek, kiek norėjome, bet patys dirbome daug. Nors atrodo ir smulkmena, bet per karantiną pradėtą kepti mano vardinę firminę naminę duonelę kepame iki šiol. Svarstome, gal net atidaryti nedidelę kepyklėlę.

Per pandemiją stojo ne vienas verslas, bet jūs nepasidavėte…

Esame patyrę ir šilto, ir šalto. Daug kartų pasakojau istoriją, kai verslo pradžioje, atidarymo dieną, neturėjome nė lito ir nežinojome, iš ko sumokėsime dainininkams ir kitiems dirbusiems. Laimė, klientų susidomėjimas buvo didelis, tik, deja, pirmus uždirbtus pinigus iš mūsų tiesiog pavogė...

Kadaise teko priverstinai uždaryti naktinį barą Vilniuje, o po pirmo karantino – ir barą Kauno senamiestyje, kuris buvo tarsi mūsų kūdikis. Antras karantinas taip pat smogė visu galingumu, sustojo ne tik mūsų restorano veikla, bet ir naujojo viešbučio statybos. Daug kartų kritome ir kėlėmės, bet kartu viską įveikėme.

Mano galvoje nuolat kirba naujų idėjų. Lengvai nepasiduodu. Štai pabuvusi Kapadokijoje, kur atšventėme mano gimtadienį, supratau, kad ten noriu organizuoti vestuves, parodyti šią unikalią vietą lietuviams.

Kodėl pasirinkote būtent Kapadokiją?

Gimtadienius švenčiu kasmet ir jau ne pirmą kartą užsienyje. Šis buvo 47-asis. Metų niekada neslėpiau, nors, atvirai prisipažinsiu, kai skaičiai didėja, nėra labai lengva su tuo apsiprasti. Ypač, kai artėji link 50-ies. 

Idėją švęsti Kapadokijoje man pasufleravo lietuvę vedęs draugas iš Turkijos. Jis papasakojo, kad jo tėvynainiai mėgsta šį kraštą ir dažnai renkasi jį kitokioms atostogoms nei laiko leidimas prie baseino. Mane sužavėjo Kapadokijos nuotraukos, aprašymai, vaizdo įrašai. Kelionę planavau pati – ieškojau viešbučių, vietos, kur švęsime, erdvės fotosesijoms.

Nors tam skyriau daug laiko, ne viskas pavyko šimtu procentų. Pavyzdžiui, sunku buvo iš anksto užsakyti restoraną 20 asmenų. Tai tokios rezervacijos nepriima, tai neįprastas kainas pateikia. Iššūkis buvo rasti ir vietą, kur prie vieno stalo tilptų daugiau žmonių, ir kad ji būtų gražiai įrengta, tiektų gardų maistą ir suteiktų galimybę pakelti šampano taurę. Reikia nepamiršti, kad Turkija – musulmoniškas kraštas.

Kas labiausiai sužavėjo? 

Ko gero, labiausiai įsiminė oro balionai. Kapadokija – viena iš dviejų vietų pasaulyje, kur esant geroms oro sąlygoms kas rytą tekant saulei į dangų pakyla nuo 200 iki 250 milžiniškų spalvotų gražuolių. Vaizdas užburia ir skrendant, ir jį stebint iš miestelio. Nieko panašaus anksčiau nebuvau patyrusi.

Man, tikrų tikriausiai pelėdai, keltis penktą valandą ryto – nemenkas iššūkis, bet tąkart prabudau su didžiausiu malonumu, kad tik nepraleisčiau to nepakartojamo grožio. Gimtadienio rytas buvo ypatingas – į orą pakilome visa 20 draugų kompanija.

Buvome užsisakę ir apžvalginę Kapadokijos ekskursiją, o namo gabenome pilnus lagaminus lauktuvių – rankų darbo megztų rankinių, kvepiančių muilų, žvakių, saldumynų. Nuostabių emocijų išgyvenau ir draugių dovanotoje fotosesijoje su keliais šimtais laukinių žirgų. 

Kokias keliones labiausiai mėgstate?

Praėjusiais metais kelionių būta tikrai nemažai. Taip tarsi bėgome nuo pandemijos, bandėme save įkvėpti toliau dirbti, kurti, gyventi įdomų gyvenimą.

Mėgstame skirtingas keliones, dažniausiai renkamės šiltus kraštus. Aš dievinu saulės vonias, vyras – jūrą ir nardymą. Turbūt labiausiai viską suderinti pavyksta plaukiant kruiziniu laivu. Tai vienas iš mūsų mėgstamiausių keliavimo būdų. Turime net nusistatę tokių kelionių grafiką.

Su vyru rytais nepusryčiaujame, todėl keliamės vėliau. Kiti pasimėgauja maistu ir paskui – iškart į krantą. Iš anksto pasidomime, kaip geriau apžiūrėti vietovę, kurioje laivas praleis beveik visą dieną. Prisitaikome prie to, ką miestas mums pasiūlo. Po pietų grįžtame į laivą, deginamės, pietaujame. Vakare – teatras, gyvos muzikos vakarai, vakarienės restoranuose, kurių laivuose netrūksta. 

Kokių patarimų duotumėte keliaujantiems?

Dėl pandemijos ribojimų yra visur, bet prisitaikyti nesunku. Svarbiausia – prieš kelionę perskaityti visų šalių, kurias planuojama kirsti, taikomas viruso valdymo taisykles, užpildyti nemažai dokumentų, gauti įvairių kodų. Geriau nieko, kas liepiama padaryti, nepraleisti, antraip greičiausiai net nepasieksi norimo tikslo. Kai kur į kaukių dėvėjimą žiūrima laisviau, kai kur – itin griežtai. Teko darytis ir testus, ir, žinoma, skiepytis. Pasiskiepijus pasaulis atviresnis. 

Ar tiesa, kad visada keliaujate tik su šeima?

Esame sutarę, kad per metus viena kelionė turi būti su šeima, viena būtinai tik dviese ir, žinoma, kelios kelionės su smagia draugų kompanija. Esu daugybę kartų pasakojusi, kad Darius yra tikroji mano antroji pusė, tad kaip galima nuo jos pavargti?! (šypsosi.)

Turime erdvės ir kiekvienas sau, bet šiaip dažniausiai būname kartu, o kelionės be vyro apskritai neįsivaizduoju. Jis dėmesingas. Tarsi – mano rankos, akys ir ausys. Dariui nesunku padėti sukrauti lagaminus, kartu planuoti kelionę, viskuo rūpintis. Džiaugiuosi, kad jį turiu.

Turbūt jaučiatės pagerbta tarp šeimos vyrų? 

Mūsų šeimos vyrai tikrai manimi rūpinasi. Vyresnysis Nojus su mylimąja Kornelija jau gyvena atskirai. Mažieji Kernius ir Mantas dabar išgyvena paauglystės periodą, bet tikrai palepina pačių gamintais patiekalais. Vyrukai ir gėlių nuperka, ir dirbti padeda. Mūsų šeimos verslas tikrai šeimyninis – esame motyvuoti ir vieni kitais rūpintis, ir kartu dirbti.

Kaip pandemija pakoregavo švenčių organizavimo verslą? 

Be abejo, pandemija pakoregavo daugelio švenčių planus. Būdavo, vieni atšaukia, kiti perkelia, bet darbų užtekdavo tiek, kiek būdavo. Visų pasaulio pinigų neuždirbsi. Būtų gaila, jei žmonės visai nešvęstų, nes šventės sukuria gerą nuotaiką. 

Kokie jūsų šių metų kelionių ir švenčių planai? 

Jau esame suplanavę kelionę į Ruandą, taip pat bus 20 metų, kai mes su vyru vedę, ir penkeri, kai prisiekėme vienas kitam prieš Dievą. Tad jau pradedu planuoti dar vieną gražią šventę. 

Taip pat organizuojate ne vieną gerumo akciją.

Su moterų klubu „Ad Astra“ kasmet prieš Kalėdas rengiame kalėdinių svajonių išpildymo akciją sunkią negalią turintiems vaikams iš globos namų. Ir dar kitą akciją – „Skleiskime šviesą kartu“. Kiekvienas žmogus – ir mažas, ir didelis, nori turėti savo žvaigždę...

Mūsų klubas stengiasi pabūti ta šviesia žvaigždele likimo nuskriaustiesiems. Kasmet kreipiamės į gerus žmones, kad prisidėtų kuriant Kalėdų stebuklus. Socialinės globos namų „Vija“ kieme auga didžiulė eglė, kurią mes puošiame, kad vaikai pajustų švenčių dvasią. Tokiai didelei eglei apšviesti reikia labai daug girliandų. Kvietėme kiekvieną prisidėti. Kartu mes uždegsime viltį ir džiaugsmą. 

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.