Santykių ekspertas Darius Ražauskas: „Pažintys per skelbimus – didžiausia kvailystė“

Šiais technologijų laikais galime ne tik apsipirkti internetu, bet ir neišeidami iš namų užmegzti naujus santykius. Ką manote apie tai?

Internetinėje erdvėje tyko daug pavojų. Ieškoti rimtų santykių feisbuke ar per skelbimus – didžiausia kvailystė. Dažniausiai virtualioje erdvėje skelbiasi tie, kurie linkę į trumpalaikes pažintis. Didesnė tikimybė, kad užkibs visokie iškrypėliai, sukčiai, maniakai ar nusikalstamo pasaulio atstovai. Taip pat vedę vyrai ar ištekėjusios moterys, ieškantys meilės nuotykių. Tokie sudaro apie 98 proc. Patikėkite, nes tai rodo statistika. Ir taip yra todėl, kad anonimiškumas veda į neatsakingus santykius. Čia negali būti tikras, kad tai tas pats žmogus, kuo save pristato. Feisbuko profilyje visi galime save pateikti tokius, kokius norime: pagražinti nuotraukas, sukurti norimą įvaizdį, neatitinkantį tikrovės. Todėl po pusmečio ar kelių mėnesių virtualios draugystės, kai susitinkama akis į akį, neretai laukia didelis nusivylimas. Pažintys virtualioje erdvėje – tinginių mėgstamas metodas. Kai norisi greito partnerio – op ir yra.

Tai kur tuomet vyresnio amžiaus vienišiams patartumėte ieškoti antrosios pusės?

Ieškoti gyvai, lankant visokius klubus (tik ne naktinius), savanoriškas organizacijas, per pažįstamus iš sau artimos aplinkos. Žinote, kodėl paminėjau savanoriškas organizacijas, kurių internete yra gal keli šimtai? Tereikia atrasti tai, kas tave domina labiausiai. Tai gali būti ir gyvūnų prieglaudos, ir senelių namai, ir kita savanoriška veikla. Taip pat prabangūs vyresnio amžiaus žmonėms skirti klubai (sporto, kūrybos, šokių, dvasinio tobulėjimo), įvairūs užsiėmimai, kurie artimi jūsų dūšiai. Didžiausią klaidą daro tos moterys ir tie vyrai, kurių mintyse – vien partnerio paieškos. Jie tarsi daugiau nieko aplinkui nebemato, įsitempia. Jų desperatiškas noras žūtbūt rasti tą vienintelį ar vienintelę neretai atbaido potencialius kandidatus. Ir dažniausiai gerus. Kai iškeliame į pirmą vietą santykius, o ne saviraišką, norą kažką daryti su kitais ir dėl kitų, vyksta priešinga, t. y. atstūmimo reakcija.

Siūlote atsisakyti desperatiškų paieškų? Kokia būtų alternatyva?

Bendramintį, rimtą partnerį sutiksi tik tada, kai spinduliuosi meile aplinkiniams, išmoksi duoti ir rūpintis kitais, turėsi tikslų. O kai eini į pasimatymą išalkęs vien santykių, kad tik kuo greičiau kas nors atsirastų šalia, tampi lengvu grobiu tiems, kurie nusiteikę tik pasilinksminti. Apsigauti lengva, juolab kai tos paieškos trunka kelerius metus. Tuomet pirmas sutiktas kandidatas, ypač moterims, atrodo it princas ant balto žirgo. O ilgainiui pasirodo, kad jis tik eilinis nuotykių ieškotojas, norintis tavimi pasinaudoti. Mano darbo praktika rodo, kad tik tada, kai viduje jaučiamės laimingi, o tokie tampame, kai save realizuojame, kažkuo domimės, pritraukiame savęs vertus žmones. Nes imame spinduliuoti vidinę energiją, pasitikėjimą. Šalia esantys galvoja: „Jis fainas, įdomus, su juo smagu bendrauti.“ 

Nuo to viskas ir prasideda. Užsitarnaujame ne tik pagarbą, bet ir natūralų aplinkinių susidomėjimą be jokių pastangų. Dažniausiai likimas mums atsiunčia artimą sielą tada, kai nustojame jos ieškoti. Dažnai girdžiu moteris sakant, kad kai viduje pajunta pilnatvę, kad galbūt ne taip ir svarbu ta antroji pusė, ji pati pasirodo netikėtai ir nelauktai. Šis principas galioja daugelyje gyvenimo sričių. Pažiūrėkite, kai tik nevaisinga moteris nustoja desperatiškai bandyti pastoti – šast ir įvyksta stebuklas. O stebuklų nėra – vidinė savijauta ir harmonija padeda atkurti visą organizmo pusiausvyrą.

Kokių dažniausiai klaidų daro moterys eidamos į pirmąjį pasimatymą?

Dažniausiai vyresnėms moterims nesiseka susirasti partnerio dėl netinkamo savęs vertinimo, požiūrio. Jei galvosi, kad esi jau nebe jauna, niekam neįdomi, kas į mane žiūrės, tai ir nepatrauksi vyrų dėmesio. Vyrus lyg medus traukia moters pasitikėjimas savimi, kai ji spinduliuoja vidine moteriška energija, bet ne grubumas ir vulgarumas.

Antra klaida – pernelyg provokuojanti ir ne pagal amžių seksuali apranga. Būna, moterys, patyrusios kelias nesėkmes, per dešimtą pasimatymą nutaria, kad dėmesį pagaliau padės atkreipti gilesnė iškirptė ar mini sijonėlis, ryškiai raudonos lūpos. Deja, tokie kraštutinumai tik atbaido rimtiems santykiams nusiteikusius kandidatus. Be abejo, bet koks vyras į tai atkreips dėmesį (tokia vyriška prigimtis), bet rimtesni, atsakingi pirmiausia pagalvos: „Ją bus sunkiau išlaikyti, nes teks atremti daugybę varžovų.“ Arba palaikys nerimta kandidate. Jeigu tikrai ieškote ilgalaikių ir rimtų santykių, mielosios moterys, nepersistenkite apsinuogindamos. Taip tik sugaišite brangaus laiko. Užkibs lovelasai ar alfonsai, ieškantys vienos nakties nuotykių.

Trečia klaida – nusivilti, kad po pasimatymo jis daugiau nepaskambino. Nieko neišėjo? Ir gerai! Tik džiaugtis reikėtų, o ne ašaras lieti. Vadinasi, atsisijojo tie, kurie jums netinkami. Jei eisite teisinga kryptimi, nenuvertinsite savęs, nenusipiginsite, išauš diena, kai sutiksite tikrai jums skirtąjį. Vyrams patinka moterys, dėl kurių jiems reikia pakovoti. Lengvai sumedžiojamas grobis greitai tampa neįdomus.

Po pirmojo pasimatymo nepatartumėte pulti į lovą?

Tikrai taip. Dažniausiai, kaip rodo darbo praktika, įvykius paskubinę žmonės nusivilia. Per pirmus tris pasimatymus reikėtų nepamesti galvos ir blaiviai analizuoti santykius, tą žmogų, kiek jis tinkamas partneris. Bet, žinoma, kai esi ištroškęs, tai ir paprasta stiklinė vandens atrodo tikra atgaiva. Tačiau ji troškulio dažniausiai nenumalšina.

Pavyzdžiui, jei vyras ateina į pasimatymą netvarkingas, nešvariomis panagėmis, neplautais plaukais, tai jau daug ką pasako apie jį ir jo įpročius.

Jei per pasimatymą vyras nepasiūlo kavinėje apmokėti sąskaitos, irgi nieko gero nelauk. Tai rodo, kad jis nenori prisiimti, bijo atsakomybės. Geriau iškart bėgti nuo tokių. Ir jei laiku neateina į pasimatymą, tai rodo jo nerimtą požiūrį į santykius. Siūlyčiau paeksperimentuoti ir pačioms moterims į pasimatymą ateiti penkiomis minutėmis anksčiau. Pažiūrėti, ar jis jūsų laukia. Tai rodo, kiek jam svarbus šis susitikimas. Jei pavėlavo, išklausykite pasiteisinimo. Neatsakingi vyrai dažniausiai ima kaltinti visą pasaulį, aplinkybes, kad kažkas užstatė automobilį, sukliudė, žodžiu kalti visi, tik ne jis. Rimtas žmogus tiesiog atsiprašys ir paaiškins, kas įvyko, prisiims kaltę sau.

Kaip atpažinti, kad į pasimatymą atėjęs žmogus ieško tik meilės nuotykių ar trumpalaikių santykių?

Tai išduoda jo nenoras daug pasakoti apie save, tokie linkę meluoti, mėtyti pėdas, slėpti informaciją. Per antrąjį pasimatymą paklaususi to paties, galite sulaukti visiškai kitokio atsakymo. Žinoma, labai sunku atpažinti medžiotojus profesionalus, nes jie moka gudriai meluoti. Reikia patirties ir laiko, išmanyti žmogaus kūno kalbą, kad atskirtum, kur melas, kur tiesa, kokie to žmogaus tikri ketinimai. Tad mano patarimas – tikėkite ne žodžiais, o faktais. Tikrinkite informaciją apie patikusį kandidatą. Tam yra socialiniai tinklai, galbūt bendri pažįstami. Galima pasidomėti, su kuo jis bendrauja, ką rašo socialiniuose tinkluose, kokias nuotraukas deda. Stebėkite, ar jis laikosi žodžio, ką sako užklausus, koks jo požiūris į šeimą, vaikus. 

Prigalvokite visokių testų, klausimų. Per pirmąjį pasimatymą galima paklausti apie jo veiklą, pasidomėti jo praeitimi, draugais, vertybėmis, politinėmis pažiūromis. Tai daug ką pasako (stebėkite, ar jo atsakymai ir nuomonė nesikeičia per kitus pasimatymus). O svarbiausia, jei norite atsijoti nerimtus kandidatus, per pirmąjį pasimatymą siūlyčiau atvirai pakalbėti ir apie intymius santykius. Pavyzdžiui: „Aš nesu iš tų pigių moterų, kurios per pirmą ar trečią pasimatymą eina į lovą.“ Taip duosite suprasti, kad ieškote ilgalaikių santykių. Tie, kurie trokšta vienadienių meilės nuotykių, greičiausiai nepakvies į antrą ar trečią pasimatymą. Ir nereikia dėl to sielotis. Jei nepatikai vienam, ilgainiui atsiras toks žmogus, kuriam esate skirta. Priešingai, kai patinki visiems, tai ženklas, kad su tavimi kažkas negerai.

Sakykite, o didelis amžiaus skirtumas santykiams – ne kliūtis?

Didelis amžiaus skirtumas laikomas tuomet, kai partnerius skiria dešimt ar daugiau metų. Pagal statistiką, net jei iš pradžių ir buvo įsimylėjimas, nuoširdi draugystė, tokios poros dažniau išsiskiria. Turi įtakos auklėjimas, vertybės, kartų skirtumas, nes tai labai lemia požiūrį į daugelį dalykų, ištikimybės suvokimą, seksą. Galų gale ir senstantis kūnas jaunesniam partneriui tampa ne toks patrauklus.

Todėl ilgainiui, kai praeina įsimylėjimas ir euforija, labai išryškėja tie amžiaus skirtumai ir šeimoje kyla vienokių ar kitokių nesutarimų. Be abejo, yra retų išimčių, kai tokios poros gyvena ilgai ir laimingai, bet tai nėra taisyklė.

Minėjote, kad žmonės dažnai supainioja įsimylėjimą su meile. Ką turėjote omenyje?

Įsimylėjimas ir meilė – du skirtingi dalykai. Būna, manęs klausia: „Taip stipriai mylėjome vienas kitą, bet meilė baigėsi. Ar tai ženklas, kad turėtume pasukti skirtingais keliais?“ Tarsi laukia patvirtinimo. Ir labai nustemba, kai atsakau: „Jūs niekada nemylėjote vienas kito, tai nebuvo ir negalėjo būti meilė, nes ji tai tik trečia santykių stadija. O jūs kartu dar tik keleri metai, per trumpai.“ Tikra meilė ateina labai negreitai – kartais prireikia ir dešimties, net dvidešimt bendro gyvenimo metų. Iki tikros meilės stadijos subręsta ne visi, o tik tie, kurie kylančius konfliktus panaudoja saviugdai, kurie išmoksta keistis patys, o ne mėgina pakeisti partnerį. Meilė yra tada, kai ateina pagarba, supratimas, noras su tuo žmogumi būti visą likusį gyvenimą, kai sieja kažkas daugiau.

Santykius reikia puoselėti?

Tiek jauniems, tiek visko patyrusiems nauji santykiai yra nauji išbandymai. Nepilsi į automobilį kuro, tepalų, jis nevažiuos, surūdys, suges. Taip ir meilė. Kol iki šio etapo priaugame, reikia daug kantrybės ir laiko.

Svarbu nepamiršti, kad pirmus mėnesius, pusmetį, o gal metus esame užvaldyti įsimylėjimo. Mus valdo keturi pagrindiniai hormonai, psichologai juos vadina natūraliais narkotikais. Tai sukelia euforiją. Tačiau po kurio laiko tuos rožinius akinius esame priversti nusiimti visi. Atslūgus susižavėjimui, pamatome partnerio trūkumus, kad ne viskas rožėmis klota, o tai išprovokuoja ir konfliktus.

Santykiai – sunkus darbas, kuris trunka ne vienus metus. Tie, kurie nenori jų puoselėti, į juos investuoti, pabėga ir vėl ieško naujo partnerio. Deja, jiems vėl tenka pereiti tas pačias klaidas, konfliktines situacijas, nes nebūna išmokę jų spręsti. Jei žmonės žinotų, kad po vasaros visada ateis ruduo, o po žiemos – pavasaris, skyrybų būtų gerokai mažiau. O tas jausmas, kai ateina tikra meilė (ji, deja, aplanko ne visus), yra fantastiškas, nes du žmones sieja nebe fizinė trauka, o vidinis ryšys. Būnant su tuo žmogumi, vienas prisilietimas, vienas žvilgsnis reiškia daugiau nei tūkstantis žodžių. Kai gatvėje pamatome einančius rankutėmis susikibusius du žilagalvius senjorus, kurių akys spinduliuoja, galime pajusti jų tikrą meilę.