Santykių ekspertas Šarūnas Mažuolis atsako: draugas prasilošė, ką daryti?

Gal ne itin susijusi tema su partneryste, bet mano draugas yra įklimpęs į skolas dėl lošimų. Jo tėvai jas bando po truputį grąžinti, bet jam reguliariai „užbanguoja“ – netgi ketina pasitraukti iš gyvenimo. Pasak jo, tada visiems būtų lengviau ir  t. t. Ką man reikėtų daryti, kad nukreipčiau jį nuo tokių minčių? Lankėmės priklausomybių centre, bet nė kiek nepadėjo. Tiesiog pačiai sunku ištverti tokią įtampą ir nuolat atkalbinėti nuo savižudybės. Maldauju jūsų, padėkite, nes draugo tėvai su juo nelabai sutaria šiuo klausimu…

Sveiki,

Jūsų draugas turi ypač rimtą problemą, kurios, deja, niekada gali neišspręsti. Žmonės su stipriomis priklausomybėmis (kaip ir bet kokiomis kitomis problemomis) turi patys norėti kapanotis iš duobės, kurioje yra įklimpę, ir tas noras turi būti gana stiprus. Paprastai priklausomybė yra kompensacinis mechanizmas. Kuo ji stipresnė, tuo gilesnes ir didesnes problemas kompensuoja. Maža to, dabartinė situacija su skolomis kelia jam gėdos jausmą, kuri tik pablogina ir taip sunkią padėtį. Taigi turime psichologiškai stipriai sužalotą vyrą. Toks žmogus apskritai yra netinkamas santykiams ir pirmiausia turėtų susitvarkyti su savimi, o tik tada ieškoti antrosios pusės. Visi mes turime užtektinai psichologinių problemų, tačiau stipri priklausomybė yra per didelė našta santykiams.

Dėl jo kalbų apie savižudybę... Labai dažnai galioja tokia taisyklė: tas, kuris kalba, nesiima realių veiksmų. Ne veltui atėmusiųjų sau gyvybę draugai ir artimieji neretai patiria šoką, nes neturėjo nė menkiausių įtarimų apie jo ar jos ketinimus. Tačiau, be jokios abejonės, žinotina, kad visos taisyklės turi išimčių. Paprastai savo noru išeina tie, kurie nebemato gyvenimo prasmės, ir gaila, bet niekas per prievartą žmogui negali jos įžiebti. Pirmąjį žingsnį turi žengti jis pats. Kitaip tariant, pats skęstantysis turi griebtis už ištiesto šiaudo, kad išsigelbėtų.

Dabar pakalbėkime apie jūsų situaciją šioje istorijoje. Pirmiausia turėkite omenyje, kad jums nepriklauso rūpintis juo ir tempti iš duobės, kurioje jis yra. Vieninteliai, turintys teisę į šią prievolę, yra jo tėvai. Žinoma, jei, nepaisant visko, norite būti su juo – tai jūsų pasirinkimas ir tik jūs viena galite tai nuspręsti. Teisingo ar klaidingo pasirinkimo nėra.

Labai maža vilties, kad pavyks atkalbėti kitą žmogų nuo jo paties susikurto pragaro. Veltui eikvosite energiją stengdamasi jam padėti morališkai ar įkrėsti proto. Aišku, gali būti, kad kažkiek išlaikote jį vandens paviršiuje, tačiau kartais tai būna tik „meškos paslauga“. Yra ne vienas atvejis, kai žmogus pradėjo kapanotis į viršų ir surado tam pakankamai vidinių jėgų tik kritęs taip žemai, kad galų gale atsimerkė ir pamatė, kur yra. Deja, kai kurie degraduoja ir niekada nepasitaiso. Šioje vietoje gresia rizika. Gali ateiti laikas, kai teks rizikuoti, ir turėkite tai galvoje. Vadinasi, gali tekti palikti jį vieną kapanotis iš duobės, nepriklausomai nuo to, kaip žemai jis ristųsi.

Yra ne vienas atvejis, kai žmogus pradėjo kapanotis į viršų ir surado tam pakankamai vidinių jėgų, tik kritęs taip žemai, kad galų gale atsimerkė ir pamatė, kur yra. Deja, kai kurie degraduoja ir niekada neatsimerkia.

Panašu, kad šiuo metu jis nesijaučia labai blogai ir nedegraduoja tik dėl aplinkinių pastangų, energijos. Jei klystu ir jis pats rodo pastangas išbristi iš duobės, susitvarkyti gyvenimą, gali tekti ieškoti pagalbos už klasikinės psichologijos ribų. Jei jis nėra išbandęs visko, ką gali, klasikinės psichologijos srityje ir jam tai labiau priimtina – tegul ieško ir mėgina. Retai pavyksta iš pirmo karto atrasti tai, kas duotų apčiuopiamų rezultatų. Išsivadavimas iš panašių problemų – tai ilgas ir sunkus procesas. Priklausomybės centras yra tik ledkalnio viršūnė, turint galvoje visą įmanomą pagalbą.

Daugeliu atveju į šoną tenka patraukti skepticizmą (jei jo yra) ir pasidairyti po mažiau populiarius metodus ir žmones. Tiesa, tarp įvairaus plauko „mistikų“ taip pat galima pasiklysti, bet, nuoširdžiai ieškant, yra reali tikimybė gauti labai stiprią pagalbą. Yra netgi klasikinių psichologų ir psichoterapeutų, kurie taiko platesnius metodus.

Kitas labai veiksmingas būdas susitvarkyti tokias rimtas problemas kaip jūsų draugo – dvasinės praktikos (pvz.: joga, cigunas, taiči, Rytų kovos, įvairios meditacijos, kvėpavimo praktikos). Jos harmonizuoja ir valo kūną, sąmonę, suteikia energijos, po truputį atsiranda gyvenimo džiaugsmas ir prasmė. Jei jis tikrai norės susitvarkyti, atras tai, kas jam tinkamiausia, nes pasirinkimas yra gana didelis. O jeigu pasiliks ten, kur yra, tuomet ir save, ir jus, ir artimuosius pasmerks kupinam įtampos, neramiam gyvenimui. Kalbos, kad nėra pinigų ir / ar laiko, jei tokios yra ar bus, rodo, kad jam tiesiog trūksta noro ir stimulo išspręsti susidariusią problemą.

Noriu dar kartą akcentuoti, kad jis pats turi norėti ieškoti pagalbos ir priimti ją. Tiesą sakant, esate paskutinis asmuo, galintis jam sakyti, ką jis (ne)turi daryti. Geriausia, ką galite padaryti, – prašyti. Tačiau prašymas turi būti ne lyg maldavimas, o aiškus noro išsakymas ir leidimas suprasti, kad, neišpildžius jo, galimos pasekmės, t. y. jūs pasitrauksite. Jei ši problema tęsiasi gana ilgai ir niekas nesikeičia – stiprus sukrėtimas gali išjudinti situaciją iš mirties taško.

Tekstas Vaigos Leveckytės

DĖMESIO! Jums su partneriu kyla sunkumų, kurie kartina jūsų santykius? O gal neduoda ramybės kokie komplikuoti širdies reikalai (tarkime, nesiseka rasti antrosios pusės, užmegzti santykių ir pan.)? Drąsiai siųskite klausimą mums el. paštu ji24.lt@zlg.lt. Santykių ekspertas Šarūnas Mažuolis mielai atsakys.