Santykių konsultantas Eidminas Zaksas: „Suvilioti merginą galima tik dviem būdais“

Ko gero, devynioms iš dešimtiems moterų ne tik puikiai žinomas, bet ir „savo kailiu“ (jei tai buvo „no shaving november“) patirtas branduolinis viliojimo ginklas – atkaklumas. Beveik kiekviena moteris savo gyvenime sutiko tokį vyrą, kuris ją į lovą nusitempė ne dėl to, kad buvo pranašesnis už patį Keną, nes suderino šokėjo Nerijaus gerumą, aktoriaus Manto vyriškais hormonais trykštančią išvaizdą ir Kauno malūnininko finansines galimybes, bet tik dėl to, kad tas vyras nuolat atkakliai barbeno į tos moters duris.

Tokių istorijų esu girdėjęs begalę. Na gerai, gal begalę padalinus iš begalybės ir pridėjus kokias 8. Vienas kolega pasakojo, kad savo merginos siekė penkerius metus. Kitą kartą, savo patirtimi pasidalino tokia pakeleivė: „Jeigu vyras užsibrėžė, kad moterį pasieks, tai anksčiau ar vėliau jis tai padarys, ir nesvarbu, kad iš pradžių gal jai buvo visai nepatrauklus.“

Pakeleivė buvo beveik teisi. Tam, kad tikrai galėtum pasakyti: „Ta karalaitė – mano“, prireiks šiek tiek daugiau, nei tik būti atkakliam. Dar teks įjungti visus patrauklumo jungiklius, apie kuriuos kalbėjau praeitame įraše.

Tačiau su atkaklumu įsiveržti į Karalaitės guolį tikrai galima. Bent nakčiai. Aišku, jeigu esi Nerijus, Mantas ir potencialus Tautvydas viename – tuomet ir ilgesniam laikui.

Barbenimas veikia, nes tai verčia moterį jaustis lyg tada, kai gulėjo minkštuose pataluose ir klausėsi mamos pasakų apie rūmų princesę bei devynias slibino galvas nukirtusį narsuolį. Juk jei kažkas nuolat barbena tau į duris, aišku, kad barbenimas skirtas tik tau. Juk kai visu garsu paleidžiu „The Prodigy – Spitfire“, o po keturių minučių, dainai nutilus, išgirstu durų skambutį, būtų naivu atidarius duris tikėtis, kad mano žavingos ir visai nemuzikalios kaimynės depresija adresuota ne man.

Taip pat ir moterims, jei ilgai barbeni į jos duris, ji jaučiasi it princesė, dėl kurios nukapotum visiems slibinams galvas. Na, arba bent jau nupirktum naujus batelius. Beje, turiu nuliūdinti savo mielą draugą Zigmundą ir atsakyti į jo neatsakytą klausimą: moterys nori keturių dalykų: jaustis mylimos, gražios, saugios ir galėti kimšti tiek, kad parduotuvės lentynose neliktų net kūdikių tyrelių.

Na, o barbenimas, kaip tik tai ir parodo: „Tu man graži, aš tave mylėsiu ir saugosiu. Ir dar kai kas: atidaryk duris, turiu plytą „Geishos“.“ Todėl barbenk ir panašu, kad pribarbensi.

Pasakose apie tai nerašė, todėl retas supranta, kad kitas branduolinis viliojimo ginklas yra atsitraukimas. Jeigu narsuolis yra toks idiotas, kad moters suvilioti nepadeda net „Geisha“, tai po trijų naktų gulėjimo ant Gariūnų kilmės persiško kilimo su užrašu „Welcome“, jis išgirs visa gerkle paleistą „Eik velniop“.

Dar po trijų dienų prasidės įdomiausi dalykai. Kai narsuolis priguls ant kito kilimėlio, princesė taps pagrindine dramos teatro aktore: „Kaip jis drįso? Kodėl jis nebeguli prie mano durų? Ką man dabar daryti? Kur mano „Geisha“? Kur mano „Egipto žemė“? Velniop Egiptą, kur mano nauji bateliai? Kur narsuolis?!“

Narsuolį pamačiusi ant kito kilimėlio, princesė kažin ar pagalvos, kad jis nėra toks idiotas, kokiu jį laikė, bet tikrų tikriausiai supras: „Geriau pati būsiu su juo, bet tai kalei Našlaitei, jo neatiduosiu.“ Tada plačiai atlapos duris ir ištars: „Velcome, narsuoli.“ Narsuolis įžengs vidun, ir tik kai durys bus užrakintos, susivoks: pateko ne į pilį. Į teatrą.

Panašiai nutiko mano draugams. Jis Ja žavėjosi ir siekė. Ji su draugėmis tik šaipėsi ir juo naudojosi. Tačiau, kai narsuolis kelioms savaitėms pradingo, princesė suprato, kad narsuolio pasiilgo. Viskas baigėsi tuo, kad jie jau kelis metus žaidžia teatrą. Tad kai atkaklumas nepadeda, kartais reikia atsitraukti ir leisti princesėms aiškiai suprasti, ką praranda, o tada – bandyti vėl.

Vilioti galima dviem būdais: atkaklumu arba atsitraukimu. Niekas kitas, nei įkyrumas, nei pasyvus laukimas ir tikėjimasis, kad gal vieną dieną karalaitė supras koks esi nuostabus ir pati tave suvilios,  nepadės. Tik atkaklumas arba atsitraukimas.