Šarūnas Datenis: „Aktorius save turi vertinti blaiviai“

Tiesą sakant, panašiai situacija susiklosto ir kalbant apie šeimą. Šarūnas yra vedęs aktorę Severiją Janušauskaitę, jiedu kartu augina sūnų Dovydą. Šio fakto plačiajai visuomenei turi ir užtekti: drauge pozuojančių ant raudono kilimo jų tikrai neišvysite. „Kam to reikia?“ – stebisi vyras. Jo nekamuoja ir klausimas, ar šeimoje yra vietos profesinei konkurencijai. Aktorių karjeros bent kol kas klostosi skirtingai. Severija tapo Rusijos kino žvaigžde, jai siūlomi pagrindiniai vaidmenys geruose filmuose, už vaidmenį juostoje „Žvaigždė“ apdovanota „Kinotauro“ ir „Auksinio erelio“ statulėlėmis. Ji sėkmingai dirba ir Vakaruose: kaip tik šiuo metu Lietuvos televizija rodo žymaus režisieriaus Tomo Tykwerio sukurtą vokiečių kriminalinį serialą „Babilonas Berlynas“, kuriame lietuvė įkūnija vieną pagrindinių personažų. Šarūnas, beje, irgi turi apdovanojimą – „Auksinį scenos kryžių“, skirtą jaunajam menininkui, daug dirba gimtajame „Lėlės“ teatre, filmuojasi televizijoje ir kine, tačiau apsiriboja Lietuvos sienomis ir be užuolankų pripažįsta, kad žmona talentingesnė už jį. Kol Severija dirba svetur, jis rūpinasi visais keturiais namų kampais – ir nė nemano skųstis: „Kai labai nori, žmogus viską spėja.“

Nustebau pamačiusi, kad jūsų biografijoje greta aktorinių darbų įrašyta ir... automatika.

Buvo toks gyvenimo epizodas. Baigęs mokyklą stojau į Gintaro Varno aktorių kursą, bet neįstojau. Antru numeriu buvau įrašęs automatiką – maniau, jėga, konstruosime robotus. Bet pasimokiau VGTU vos pusmetį ir mečiau: litavimas man neprilipo. Geriausias dalykas, kurį atradau universitete, buvo studentiškas teatras „Palėpė“, užauginęs jau ne vieną žymų aktorių. Užaugino ir mane: po metų įstojau į Teatro akademiją, aktorių lėlininkų kursą.

Neišgąsdino tas žodis – lėlininkai?

Aha, „Palėpės“ režisieriui irgi guodžiausi: „Lėlės man kažkaip nelabai...“ O jis: „Nebūk kvailas, tapsi aktoriumi ir dar turėsi papildomą amatą.“ Tikra tiesa: dabar galiu daryti tai, ko paprastas aktorius negali. Pavyzdžiui, galiu sugriauti fizikos dėsnius: lėlė gali lipti sienomis, sudegti scenoje, o aktoriaus juk nepadegsi... Ta magija taip patiko, kad su džiaugsmu nuėjau dirbti į „Lėlės“ teatrą. Kiti aktoriai kratosi etato, nenori niekam priklausyti, o aš norėjau. Aišku, yra minusų: praradau ne vieną projektą, nes reikėjo filmuotis – o man tomis dienomis kaip tyčia spektaklis. Bet yra ir pliusų: saugumas, nuolatinis atlyginimas. Kai turi šeimą, esi atsakingas už kitus žmones, tai tampa svarbu. Galų gale užsienio žvaigžde vis tiek netapčiau – aš labiau lietuviškas aktorius. Taip jau yra, reikia save vertinti blaiviai.

Esate ne tik aktorius, bet ir režisierius, sukūrėte jau tris spektaklius. Kaip kilo noras režisuoti?

Iš apmaudo. „Lėlės“ teatre žiūrėjau vaikiškus spektaklius, pats juose vaidinau – ir man jie nepatiko, kažkokie infantilūs, skirti silpnapročiams, o vaikai juk ne tokie! Niurnėdavau: „Kas čia per nesąmonė“, o man atšaudavo: „Tai pats eik ir padaryk.“ Sykį Varnas teatre statė spektaklį, manęs į jį nepaėmė – visi kolegos repetavo, o man nebuvo ką veikti, taigi ėmiau ir parašiau projektą „Menų spaustuvei“. Sukūriau spektaklį „Gaidelis pinigautojas“, laimėjome „Auksinį scenos kryžių“. Debiutas pavyko, o aš supratau – smagu pačiam viską kontroliuoti. Svarbiausia – nenuvertinti mažųjų žiūrovų: su jais bendrauju kaip su sau lygiais, nes šie žmonės kada nors užaugs. Vaikystėje patį nervindavo, kai vyresni į mane žiūrėdavo kaip į idiotą. Manau, Walto Disney sėkmės paslaptis ir yra ta, kad vaikiškuose filmuose gvildenamos sudėtingos temos, jie įdomūs ir suaugusiems. Statydamas spektaklį visada savęs klausiu: ar pats norėčiau tai žiūrėti? Jei galiu tai žiūrėti ir dešimtą, ir dvidešimtą kartą – vadinasi, bent jau sau išlieku sąžiningas.

Kas lėmė, kad jūsų biografijoje atsirado ir televizijos serialų?

Jokios magijos – tik pinigai. Daug aktorių veržiasi ten patekti – aš tikrai ne iš jų, bet gaunu pasiūlymą, paskaičiuoju, kad reikia mokėti sąskaitas už butą, ir einu. Lietuviškų serialų problema paprasta – trūksta kokybės, nes rinka maža, finansai maži. Kadaise ir Amerikoje serialai buvo žemas lygis, bet šiandien jie puikūs – vaidina geriausi aktoriai, kokybė nenusileidžia kinui. Dabar žiūriu trečiąjį „True Detective“ sezoną – na, labai gerai. O lietuviška produkcija kol kas nedžiugina: nežinau, ar čia finansų, ar talentų stygius, ar scenarijai netempia... Pats vaidinau „K11“, „Moterų laimėje“, dabar – „Prakeiktuose“. Nesakau, kad man tai kančia: filmavimo aikštelėje visai smagu, režisierius Ramūnas Rudokas – šaunus žmogus. Bet mes visi įspausti į rėmus: jei tau per dieną reikia nufilmuoti dvidešimt šešias scenas, kokia gali būti kokybė? Apie dublių kartojimą nėra net kalbos, tu tampi automatu, robotu. Scenaristas irgi plėšosi, nes yra prisiėmęs dar penkiolika projektų, ir produktas išeina toks, koks išeina. Jei žmonės klaustų, kur gali mane pamatyti, nerodyčiau lietuviškų serialų.

O ką rodytumėte?

Teatro spektaklius. Kine kol kas daug nenuveikiau. Mano pirmasis filmas buvo „Duburys“: tebuvau dvidešimt vienų, vaidinau geriausią pagrindinio personažo draugą. Mane tame filme įgarsino Jampolskis.

Jis gražiau už jus kalba?..

Nežinau! (Juokiasi.) Tuo metu nesupratau, kodėl, buvo skaudu, tas įgarsinimas kirto savigarbai. „Miegančių drugelių tvirtovėje“ vaidinau tik epizode, o vieną didesnių vaidmenų atlikau italų daugiaserijiniame filme. Ten mane irgi įgarsino, bet italai visus įgarsina.

Italų serialas kuo nors skyrėsi nuo lietuviškų?

Tik tuo, kad ten daugiau pinigų, daugiau technikos ir mažiau darbo. Filmavimo aikštelėje aktorius maitina, Lietuvoje nesu to matęs. Aš netgi turėjau asmeninį vagonėlį!.. Bet šiaip tas serialas – kažkoks muilo detektyvas, jo irgi nerekomenduočiau žiūrėti.

Pasiūlymą vaidinti filme „Prakeikti. Kauno romanas“ priėmėte iškart?

Pirmiausia paklausiau, su kuo teks dirbti. Jei būtų įvardiję tam tikrus žmones, nebūčiau sutikęs, bet įvardijo mano grupioką Simoną Storpirštį, Artūrą Murauską, Robertą Lenartavičių, ir pamaniau – gera chebra. Skaitydamas scenarijų mąsčiau: gal ir čia būtų galima kitaip padaryti, ir čia, bet ne aš režisierius, ne aš scenaristas, ne man spręsti. Taip viskas ir susidėliojo. Girdžiu sakant, kad dialogai neįtikinami, neva banditai tarpuvartėse taip nekalba, bet lietuvių kalba apskritai nedėkinga nei dainoms, nei filmams. Ir tempai čia kiti: niekas nesiruošia filmui dvejus metus, kaip užsienyje. Jei būčiau prieš metus žinojęs, kad vaidinsiu Giedrių, gal būčiau įgijęs visai kitą fizinę formą – juk vaidinu žmogų, išėjusį iš kalėjimo... Bet yra kaip yra. Man patiko santykis su Ramūnu Rudoku: mudu gerai sutariame, aš pateikiu pasiūlymų, jis išgirsta, leidžia pasibandyti, jei gerai pavyksta – priima. Apskritai visa komanda labai tikėjo tuo filmu ir stengėsi, pradedant drabužių dizainu ir baigiant šviesomis.

Kiek pačiam artima ši tema – kriminalinis pasaulis, Kauno mafija, žudynės?

Man ji patinka – mėgstu veiksmo filmus, „Sopranų“ tipo serialus. Akyse įstrigęs ištisinis kadras, kai korėjiečių filme „Senis“ herojus eina išilgai koridoriaus su plaktuku ir kaunasi su dvidešimčia–trisdešimčia vyrų... Uch, kaip norėtųsi tokių scenų lietuviškame kine, bet jos kainuoja velniškus pinigus. Tiesa, vieną kitą ilgą kadrą mes išspaudėme. Visgi gaila, kad čia ne Holivudas, kuris turi šimtą milijonų ir kurį riboja tik fantazija: mūsų fantazija neriboja, bet riboja finansai. Tačiau tema žiauriai įdomi: aš gimęs 1986-aisiais, lietuviškos mafijos karų gyvai neprisimenu, bet esu daug skaitęs ir girdėjęs, kaip jie šaudydavosi tiesiog gatvėse, sprogdindavo mašinas, lakstydavo su raketsvaidžiais. Pats irgi augau ne šiltnamyje, o Vilniaus stoties rajone – ten ir rusiškai kalbėti išmokau, nes jei būčiau nemokėjęs, ne kartą būčiau gavęs per žandą. Naujininkai, traukinių vagonai, kova už save... Bet nebuvau piktybinis, į policijos komisariatą patekau tik sykį: su draugais nuėjome į stotį, mus pradėjo gaudyti stoties prižiūrėtojas ir aš ėmiau bėgti tik dėl to, kad jis gaudė. Mane sulaikė, nuvedė į komisariatą ir pasakė, kad išdaužiau traukinio langą, nors aš nieko nedaužiau. O šiaip nesu rimtai prisidirbęs, stengiuosi viską daryti su protu.

Spektakliai, serialai, filmas – rodos, jūs tikrai daug dirbate.

Dar dirbu ir ne kaip aktorius: mama turi verslą, prekybos centre prekiauja suvenyrais, tad reikia jai padėti. Už prekystalio stoviu dėl dviejų priežasčių – kad palengvinčiau mamos dalią ir, neslėpkime, gaučiau papildomų pajamų. Reikia pripažinti, kad lietuvių aktoriai, kurie nedirba televizijoje ir renginiuose, verčiasi gana sunkiai – todėl ir plėšausi per tris darbus.

O kas tuomet rūpinasi šeima, namais, vaiku?

Viskas sustyguota. Severija ne nuolat dirba užsienyje – būna ir namie. Ant sienos esame pasikabinę darbų grafiką, jį braižome, jei matome, kad nespėjame, – skambiname seneliams. Be to, sūnui vienuolika, jau ir pats gali kur nors nueiti.

Kaip judu su Severija, du artistai, išsitenkate po vienu stogu?

Kaip bet kurie žmonės – mūsų nieko nėra kitaip. Kalbame apie tuos pačius dalykus kaip bet kuri pora – niekuo nesiskiriame nuo, pavyzdžiui, pardavėjos ir fūristo. Žmonės mistifikuoja aktoriaus profesiją, o joje nėra jokios mistikos. Šeimoje viskas paprasta: yra du žmonės ir yra santykiai. Kartais neišsitenkame. Kartais išsitenkame. Kartais būna labai gerai, kartais – labai blogai.

Na, jūsų žmona neretai dirba svetur – tenka prie to prisitaikyti?

Tai ir fūristas išvažiuoja į darbą mėnesiui. Taip, reikia prisitaikyti, bet aš taip pripratau, kad visiškai nematau problemos. Kai ji pradėjo karjerą kitose šalyse, būdavo keista, kad išvažiuoja. O dabar nemažai laiko praėjo. Aišku, sunkoka, kai mėnesį žmonos nėra ir reikia pačiam viskuo rūpintis, bet prie visko įprantama. Nestabdau jos, nes tai būtų kvaila. Mudu nekonkuruojame, nes ji daug talentingesnė už mane.

Svarstau, kiek laiko turi praeiti, kad vyras ištartų tokį sakinį...

Aš visada tai žinojau ir man visiškai nebaisu tai pripažinti. Severijos sėkmė nėra atsitiktinė. Lietuvoje daug aktorių, kurie laikomi gerais, nors iš tiesų yra visiški vidutiniokai. O pasaulis turi iš ko rinktis, tad jeigu jau pasirenka – tik geriausius, žiauriai talentingus. Reikia būti realistu: aš toks nesu. Galėčiau fantazuoti: „Oi, lengvai galiu suvaidinti kaip Bradas Pittas.“ Ne, negaliu.

Bet filmuotis serialuose Rusijoje ar Vokietijoje tikrai galėtumėte.

Galėčiau, taip. Bet tai, ko pasiekė Severija, yra gerokai aukštesnis lygis, nei aš kada nors pasieksiu. Nesuprantu, kai žmonės stebisi: „O kaip tu tai priimi?“ Normaliai priimu: dirbu savo darbus, man patinka kurti spektaklius, patinka mano chebra. Sąskaitas apmoku laiku, viskas juda į priekį, viskas gerai. Ar norėčiau būti ten, kur yra Severija? Žinoma, be abejonės. Buvau pas ją nuvažiavęs, kai statė „Babiloną Berlyną“, mačiau, kaip ten darbai vyksta. Ar kada nors ten būsiu? Greičiausiai ne. Bet neketinu dėl to kartis. Konkurencijos ir pavydo šeimoje tikrai galima išvengti – tai priklauso tik nuo smegenų apimties. Jei vienas žmogus yra talentingesnis ir dar aplinkybės taip susidėlioja, kad pasaulis jį pamato, tai kokių priekaištų gali reikšti kitas?.. Juk žmona nekalta, kad yra geresnė už mane. Čia kaip sporte: jei aš negaliu išstumti nuo krūtinės tam tikro svorio, o draugas gali, juk dėl to nevirsiu jo priešu.