Šarūnas Jasikevičius – apie kovos aistras, ramybės šaltinį ir žodį „atsiprašau“

Pusfinalio mūšio laukė ir daugybė sirgalių iš Lietuvos, nuvykę į Belgradą stebėti istorinį momentą.

Varžybas Belgrade žadėjo stebėti ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, nes Bulgarijoje ketvirtadienį susitiko Europos Sąjungos šalių lyderiai.

Stambulo „Fenerbahce“ nugalėjo Kauno ekipą 76:67, tad varžysis turnyro finale. Stebuklą šį sezoną Eurolygoje sukūrę Šarūno Jasikevičiaus vyrai sekmadienį kausis dėl trečiosios vietos.


Skaitytojams siūlome žurnale „Žmonės“ publikuotą interviu su „Žalgirio“ treneriu Šarūnu Jasikevičiumi.

Apibūdinti „Žalgirio“ trenerio Šarūno JASIKEVIČIAUS (42) atvykimą susitikti kaip vėjo gūsį būtų kiek netikslu. Kunkuliuojantis ugnikalnis – tai „Žmonių“ žurnalo Metų žmogumi išrinktam vyrui tinka labiau.

Net labai nesidomintys sportu žino, koks temperamentingas šis krepšininkas, dažnai tituluojamas vienu geriausių visų laikų Europos įžaidėjų.

„Arbatos, kavos?“ – ankstų vidurdienį entuziastingai siūlo treneris ir prisipažįsta tik neseniai pabudęs, nes išvakarėse vyko svarbios varžybos. Šarūno balsas, šypsena, eisena, nuotaika – tokie, kad užsinori, jog žurnalo puslapis virstų televizoriaus ekranu ir visa tai geriau perteiktų skaitytojui.

Prieš interviu kolegos man pabrėžtinai linkėjo sėkmės, turėdami galvoje jūsų emocionalumą, išsprūstančius aštrius žodžius aikštelėje. Esate sakęs, kad vaikai namuose, jei grįžtate susinervinęs, neria į kitą kambarį. Kaip pats su tuo gyvenate? Galbūt analizuojate savo elgesį su artimaisiais ar komandos psichologu?

Yra toks žmogus „Žalgiryje“. Anksčiau jis būdavo arčiau komandos, o dabar mudu bendraujame on-line. Man įdomi psichologija, norisi sėkmingiau kontroliuoti emocijas. Ne krepšinio aikštelėje, o gyvenime norėčiau būti ramesnis. Nors kai darbe išsikraunu – namie esu gerokai tylesnis.

Jei varžybų daug, energijos nebelieka – namie noriu tik sėdėti ant sofos ir žiūrėti televizorių, plaukti pasroviui ar veikti ką nors tokio, dėl ko nereikia sukti galvos. Esu jaunas, labai ambicingas treneris, maksimaliai įtemptos situacijos atima daug energijos. Be to, dirbu be savaitgalių. Aišku, atsigriebiu per du laisvus mėnesius vasarą – tuomet būnu su šeima. O dešimt dienų skiriame sau su žmona – jau tapo tradicija dviese kur nors išvažiuoti.

Gal visai nereikia sukti galvos, kaip reiškiate emocijas, – juk šiandien būtent dėl to savitumo ir esate tiek daug pasiekęs, vertinamas ir taip garbinamas sirgalių? Ar jums sako pastabų žmona, mama?

Ir mama, ir žmona sako... „Vėl pametei galvą per rungtynes“, – sako Anna. Mama antrina: „Šarūnai, negražiai atrodė.“ Žinau, mama, žinau, Anna, o ką daryti? Varžybas stebi artimieji, kartais ir vaikai, žinai, kad jie sėdi už tavęs šeštoje eilėje, ir nesinori tos galvos pamesti, bet kiekvienas turime savų pliusų ir minusų. Seniai susitaikiau su savo minusais.

Kai po varžybų kartą dėkojote savo vyrams, išsprūdo frazė „Mano vyrai moka kentėti“. Kovingumo iš jūsų neatimsi. O kaip su kuklumu, santūrumu, gebėjimu nusileisti, patylėti – tai jums visai netinka?

Žiūrint, kokioje situacijoje. Darbe tai sunku pritaikyti. Mūsų profesija – žvėriška, liaudiškai tariant – arba tu perkąsi gerklę, arba tau perkąs. Ypač tai akivaizdu Eurolygoje: privalome kibti į atlapus, nes neturime tiek talentų, kiek varžovų komandos. Tad namuose žmonai nusileidžiu, bet savo komandos žaidėjams – jokiu būdu, nes žinau, kad priešininkai jiems jokių nuolaidų nedarys. Jauniems žaidėjams labai svarbu ugdyti nugalėtojų mentalitetą. Vaikai, ypač atėję iš dublerių komandos, net nelabai supranta, kas jų laukia. O štai tokie veteranai kaip Paulius Jankūnas, Artūras Milaknis jau žino viską, maksimaliai atsiduoda žaidimui. Nereikia nieko laukti, turi iš krepšinio profesijos pasiimti viską čia ir dabar. Kad vėliau netektų gailėtis.

Sporto žurnalistai sako, kad trenerio darbui jūs atsidavęs vos ne labiau nei žaidėjo.

Absoliuti nesąmonė. Juk jie mato tik tai, kas vyksta per rungtynes, darbas prieš jas, treniruotės, mityba, režimas – krepšininko darbe daug nematomo proceso, tad toks vertinimas – labai paviršutinis. Kai kurie žaidėjai kaunasi daug metų – taip yra tik dėl to, kad jie rūpinasi savimi ir yra atsidavę savo profesijai.

Jūsų instagramo paskyra – tikra bomba Lietuvos krepšinio pasaulyje. Kolegos nelinkę viešinti asmeninio gyvenimo, o jūs dalijatės tiek asmeninio, tiek darbinio gyvenimo nuotraukomis. Koks jūsų požiūris į socialinius tinklus?

Man patinka juose panaršyti, tik nepatinka ten būti. Tačiau praėjusią vasarą įvyko taip, kad ir aš juose atsiradau. Su Anna vykome medaus mėnesio ir septynioms valandoms įstrigome Stambulo oro uoste. Reikėjo kažką veikti. Kaip tik jutau norą ką nors atiduoti žmonėms, kurie mane palaiko, ypač kai Kaune išvydau plakatą „Šarai, pasilik Kaune“. O dar Barselonos vasaros stovykloje vaikai klausdavo, ar turiu paskyrą instagrame, nes nori mane sekti. Žodžiu, ta mintis vis dažniau iš kur nors ateidavo, pažiūrėjau aš tą instagramą – patiko. Tad Stambulo oro uoste sakau Annai: „Sukurk man paskyrą.“ Ką gi, užsikabinau – patinka labiau, nei tikėjausi.

Gimėte praėjusiame amžiuje, per tą laiką pasaulis labai keitėsi. Ko ilgitės iš anų laikų, kas erzina šiandien?

Žmonių santykiai ir esminės vertybės beveik nesikeičia. Tik daiktiškumas suklestėjo. Absurdas rodyti savo daiktus socialiniuose tinkluose. Žodžiu, atsirado galimybė kurti netikrą, tarsi geresnį savąjį „aš“, o man tas netikrumas nepatinka.

Kokia jūsų Anna?

Anna – mano kelias į ramybę ir normalumą. Ji labai šilta moteris, o jos geroji energija persiduoda man. Žinoma, turime ir savų problemų, pasipykstame, bet kiek esu turėjęs draugysčių, nė vienos negalima lyginti su šia.

Mums netrukdo, kad esame iš skirtingų šalių. Kokioje šalyje gyvename, tokias šventes ir švenčiame, juk jos daugmaž vienodos visame pasaulyje. Anna kilusi iš Korfu salos, kur labai daug dėmesio skiriama Velykoms, juk ten jų švęsti plaukia žmonės iš viso pasaulio. Mes nesame labai religingi, todėl šventės mums – ne bažnyčia, o pasibuvimas su šeima, tėvais, brolio šeima.

Ar esate ištaręs „atsiprašau“?

Taip. Daug kartų. Ne šventasis esu, turiu dėl ko atsiprašyti.

Jei Anna būna nuliūdusi, kaip ją pralinksminate?

Nebūna ji nuliūdusi. Galvoju, kad veiklos jai trūksta dabar, nori ką nors dirbti, bet nuolat tenka važiuoti paskui mane. Stengiamės išeiti iš namų, ji graikė, o graikai didelę gyvenimo dalį praleidžia bendraudami, gerdami kavą, būdami prie jūros, jiems nepatinka būti namuose, ir Anna tokia. Tai – Viduržemio jūros kultūra. Čia, Lietuvoje, yra kiek kitaip.

Turite Kaune mėgstamų vietų, kur išeiti?

Taip. Na gal Kaunui dar trūksta vieno gero bariuko ir poros geresnių restoranų, bet juk galima nuvykti į Vilnių – tą ir darome. Be to, Anna dažnai keliauja kartu su manimi į varžybas kitose šalyse, ten prasiblaško. Jei gyventum Niujorke, juk vis tiek eitum į penkis šešis restoranus ir, ko gero, su tais pačiais artimiausiais žmonėmis. Mes turime draugų ratą, susidėliojo taip, kad ne tik vyrai, bet ir antrosios pusės gerai sutaria.

Ką labiausiai norite įdiegti savo vaikams – dukrai Ailai ir sūnui Lukui?

Normalumą. Aš juk esu griežtas, dar senosios auklėjimo mokyklos šalininkas, todėl vaikai, jei ką ne taip padaro, būtinai iš manęs tai išgirsta. Žmona kantresnė, linkusi viską išaiškinti, kas ir dėl ko. Tad manau, kad balansas šeimoje išlaikytas. Vaikai šypsosi ir yra labai laimingi, tai gal dar neperlenkiau lazdos. Jei pajusčiau, kad vaikai kai kuriose situacijose pradeda bijoti, man tai nepatiktų, matyt, apsiraminčiau. Bet kol kas taip nėra, gal Annos ramybė padeda.

Dar kai buvo motinos pilve, su vaikais kalbėjomės savo gimtosiomis kalbomis: Anna – graikiškai, aš – lietuviškai. Vaikai niekada su manimi nėra kalbėjęsi graikiškai, jei ta kalba pradedu juokauti, žiūri į mane kaip į kosmonautą.

Kokie jūsų vaikai – pasidžiaukite.

Aila – grynas Šarūnas. Tiesmuka tokia.

Žiauru save pamatyti?

Taip... ypač mergaitėje (juokiasi). O Lukas – tai Anna mano veidu. Ramus, labai geras visiems, visada pagalvojantis apie sesę. Jei duodi ledų, šokolado – pirmas klausimas: „O Ailai yra?“ Bet Aila ramiai paims du (kvatoja).

Tėčio pusryčiai – kada nors tokie būna?

Daug jų nebūna, reikia pripažinti. Dažniausiai Anna rytą veža vaikus į mokyklą, darželį, aš tuomet dar miegu. Geriausiu atveju galiu išvirti kiaušinių. Dabar virtuvėje Lukas iš viso nuo manęs bėga, nes tėtis verčia valgyti daržoves, vaisius. Jam daržovė, vaisius – nereikalingi dalykai. Jis kaip tikras lietuvis nori bulvių ir mėsos!

Jūsų klausti apie širdžiai mielą buities darbą, ko gero, neverta?

Tik neduokite man jokių įrankių, nes sulaužysiu arba įrankį, arba susilaužysiu ranką.

Kai būdamas trylikos Barselonos oro uoste pirmąkart pamatėte palmę, buvote taip sužavėtas, kad šis momentas atsirado ir jūsų knygoje „Laimėti neužtenka“. Palmė ar dar kas nors panašaus šiandien taip jaudina širdį?

Saulė, palmės, jūra. Aš esu jūros žmogus. Mūsų šeima – jūros žmonės, vaikai visas atostogas mirksta vandeny, aš – irgi. Pliažas man – didžiausia laimė. Į kalnus negaliu važiuoti, nes būna krepšinio sezono įkarštis. Sykį, kai dirbau trenerio asistentu, buvau ištrūkęs trim dienoms – fantastiška! Į kalnus važiuočiau keturis penkis kartus per metus.

Slidinėti ar pasivaikščioti?

Ir to, ir to – slidinėti gerai nemoku, dažnai griūnu, tai vis reikia kopti atgal susirinkus slides (juokiasi). Svarbiausias dalykas yra procesas. O ir paslidinėjus pasėdėti su gera kompanija, skaniai pavalgyti – labai malonu.

Jūsų geras ryšys su tėvais. Įsiminėte kokį nors tėvo ar mamos pamokymą?

Tėvas daugmaž toks kaip aš – tiesmukas, tai tų frazių ten... (Šarūnas juokaudamas trenkia kumščiu į stalą – minkštai.) O mama vis pamoko: „Gerbk, sūneli, kitus... gerbk vieną, gerbk kitą...“ Ir dar – „ Tu tik nusileisk...“ Nuolankumo ji norėtų iš manęs net profesiniuose dalykuose – nesuprantu, kur čia būtų galima nusileisti. Svarbiausia, kad pati buvo nereali sportininkė, aukščiausio lygio rankininkė... Bet sako: „Aš tai nusileisdavau...“ Klausiu: „Tai kaip tu tada tiek pasiekei, jeigu visada nusileisdavai?“ Ji vis tiek savo: „Tik būk geras ir nesipyk.“. O tėvas – atvirkščiai: „Eik kiaurai per sieną. Nu. O tai nusileisti mat reikia.“

O brolis Vytenis – gal esate nuo jo gavęs į kuprą?

Esu dešimčia metų vyresnis – tai aš jam duodavau į kuprą. Bet jokių nuoskaudų nėra. Turim skirtingus gyvenimus, matomės retokai, tačiau telefonu bendraujam dažnai. Kai gyvendavau užsienyje, gal net būdavo geriau, tuomet brolis atskrisdavo porai savaičių, gyvendavome po vienu stogu. Būdavo labai smagu. Kaune – darbas, šeima, o ir mano grafikas įtemptas.

Septyniolikos išvykote į Ameriką, ar pasiilgdavote saviškių, namų, pavyzdžiui, mamos blynų?

Buvo buvo... Vieną istoriją pamenu: augdami buvome geri draugai su Žydrūnu Ilgausku, į Ameriką, kur jau gyvenau, jis su „Atletu“ atskrido žaisti. Paskutinės jų rungtynės buvo Filadelfijoje, nuskridau pabūti, atsisveikinti. Ir suvokiau, kad chebra varo namo, o man dar – septyni mėnesiai. Tada valandą ir penkiolika minučių, kol skridau atgal į laikinus namus, prablioviau. Bet tokių situacijų – vos kelios, juk išvažiuoji, žinai, kad dešimt mėnesių nematysi šeimos, suvoki, kad viską darai dėl ateities, turi tikslą, ir viskas.

Gyvenimo klaida – kokį nors savo gyvenimo momentą galite taip įvardyti?

Daug klaidų. Juk esu karštakošis. Nėra ko slėpti – pirmos vedybos buvo didžiulė klaida. (Su izraeliete Linor Abargil – aut. past.).

Ką išsinešėte iš buvusių santykių, ką supratote apie gyvenimą su moterimi?

Supranti kasdienį gyvenimą, o jį svarbu suprasti. Pirmoje santuokoje galbūt gyvenome utopinėmis idėjomis, kad viskas pavyks vienam darant karjerą viename pasaulio gale, kitam – kitame, būsim šeima. Bet šeima negali būti ne kartu. Atrodo... gal ir ne proto bokštas esi, bet tikrai ne kvailas, o imi ir padarai tokių klaidų. Paskui daug iškenti dėl to.

Nors šiaip, prieš priimdamas sprendimą, viską gerai apgalvoju, tačiau, net kalbant apie karjerą, esu padaręs klaidų, kaip ir priėmęs labai gerų sprendimų!

Ugdote ir jaunus krepšininkus, bet jei, kaip mėgstate, sėdėtumėte per naktį prie Viduržemio jūros, ką esminio jiems pasakytumėte apie gyvenimą?

Neieškok lengvų kelių. Ypač jauniems žmonės tą sakyčiau. Vertink tai, ką turi. Jei skamba per lengvai – tai yra netikra. Lengvai niekas nesidaro, ypač dideli dalykai. Kad daug pasiektum, reikia atsiduoti, įdėti darbo. Negana to, jei esi įsitikinęs, kad eini teisingu keliu, turi priimti nepopuliarius sprendimus, tokius, kurie gali sukelti konfliktą. Mano profesijoje sunkiausias dalykas – konfliktas. Nors... jis niekur nėra lengvas, šeimoje – taip pat. Man labai sunku pyktis su savo žaidėjais, nepatinka ant jų rėkti. Tai išeina natūraliai, paskui labai skauda. Bet ok – stengiuosi žvelgti žmogui į akis, jei kilo problema – kuo greičiau spręsti. Man moka pinigus, kad priimčiau sprendimus. Dirbsiu pagal savo principus, nes kitaip nemoku. Kitaip tapčiau tokiu fake’u – netikru. Privalau eiti su savo idėjomis – arba į viršų, arba... būsiu atleistas. Tam esu pasiruošęs.

Koks labiausiai džiuginantis pirkinys iš pirmų gerų atlyginimų?

Neturiu nieko. Sąžiningai sakau. Jei paklaustumėt, kur mano trofėjai, gal tėtis su mama atsakytų. Vieni pas juos, kiti – pas Annos tėvus. Nėra prasmės prisirišti prie daiktų, kai tiek daug keliauji. Turime namą Barselonoje, namą Atėnuose, bet neturime namų. Jie išnuomoti, ten gyvena kiti žmonės... Net Kaune gyvename nuomojamame bute. Žiauru, ar ne?..

Nenusiteikęs gyventi Lietuvoje?

Man nėra jokio skirtumo, kur gyventi. Tikrai. Ir tai sakau būdamas keturiasdešimt vienų. Taip, man trūksta saulės, bet kitose pasaulio vietose yra kitokių minusų.

O kur nori gyventi Anna?

Manau, kad Atėnuose. Ji juk graikė. Jai sunkiau prisitaikyti prie šalčio nei mums prie jūros ir šilumos, ar ne? (Juokiasi.)