Šarūnas Jasikevičius: „Mes daugiau susituokę nei dauguma porų“

Šarūnas – maksimalistas ne tik krepšinio aikštėje: „Jei jau tokį dalyką darai – ryžtiesi knygai apie save, tai reikia ir atsidaryti. Norėjosi, kad knyga būtų atvira.“ Dviejų šimtų puslapių knyga „Laimėti neužtenka“ su Šarūno Jasikevičiaus atvaizdu pirmiausia 2015-ųjų pavasarį pasirodė itališkai (krepšininko pasakojimą apie gyvenimą į knygą sudėjo italų žurnalistas Pietro Scibetta), po to – graikiškai, o rudenį – lietuviškai. Knyga susidomėjo ir leidyklos Ispanijoje bei Izraelyje.

„Aš labai neatsiveriu, daug nešneku apie save, bet... – nutęsia patogiai įsitaisęs prie jau įprasto tapusio trenerių štabo stalo „Žalgirio“ komandos būstinėje (tuomet Šarūnas Jasikevičius buvo vyriausiojo trenerio asistentas – red.past.). – Niekam nebus įdomu, jei knygoje bus tik sausi faktai. Žmonės nori užkulisių, to, ko negalėjo matyti. Tarp krepšinio istorijų yra ir gyvenimiškų. Manau, turėtų patikti ir tiems, kurie krepšiniu nesidomi. Tai yra istorija, papasakota taip, kaip buvo. Tik kai ką teko palikti už knygos ribų, nes juk ir vaikai skaitys (nusijuokia). Aš esu ja patenkintas.“

Papasakoti taip, kaip buvo

Paauglystėje Šarūnas ryte rijo knygas apie indėnus – apsimesdavo, kad sėdi palinkęs prie mokyklinių užduočių, o iš tiesų skaitydavo ant kelių padėtą knygą. Ne tik krepšinis (į pirmąją treniruotę nuėjo šešerių) , bet ir aistra indėnams jį vienijo su sporto salėje jau pirmąją savaite sutiktu liesu ilgšiu – Žydrūnu Ilgausku (draugai yra iki šiol). Knygoje jis prisipažįsta: „Skaičiau apie indėnus dar ir todėl, kad būčiau norėjęs skaityti apie krepšinį, bet tokių knygų buvo mažai. Vos kokią rasdavau, prarydavau vienu atsivertimu, o tada reikėdavo palaukti keletą metų, kol išeis kita.“

„Knygų man trūksta ir dabar, – tvirtina Šarūnas. – Mielai perskaityčiau apie Sabonį, Marčiulionį, Kurtinaitį, kitus. Aš mėgstu biografines knygas, tai gal vienintelės, kurias skaitau. Kokia mokslinė fantastika man nelabai prie širdies. Ypač pradėjau skaityti biografines, kai tapau treneriu, ieškau trenerių knygų. Dabar viskas domina iš profesinio šono. “

Stengiausi, kad būtų papasakota ir apie tai, ką dabar galiu pavadinti klaida. Juk gyvenimas nėra tik rožėmis klotas.

Apie autobiografinę knygą pirmasis užsiminė Šarūno agentas ir pasiūlė tą darbą patikėti italų žurnalistui Pietro Scibettai. „Pietro pažįstu daug metų, daug interviu esu jam davęs ir pasitikėjau, – sako. – Galima vardyti daug momentų, dėl ko buvo verta dabar rašyti knygą, – be abejo, ir todėl, kad atsisveikinau su žaidėjo karjera. Ir tai, kad kai pats buvau vaikas, jaučiau tokių knygų trūkumą.“

Italų žurnalistas Kaune praleido daugiau nei savaitę, paskui dar ne sykį pasakojimo spragas pildė kalbėdamiesi telefonu. „Istoriją pasakojau aš, jis, kaip sakoma, tik užvesdavo mane ant kelio. Kartais išprovokuodavo pasakyti daugiau, nei ketinau. Stengiausi, kad būtų papasakota ir apie tai, ką dabar galiu pavadinti klaida. Juk gyvenimas nėra tik rožėmis klotas. Esu šnekus. O Pietro – geras žurnalistas, pajusdavo, kad kur nors nukrypau, ir užvesdavo. Sėdėdavome viešbučio „Perkūno namai“ bibliotekoje, kalbėdavomės, valgydavome ir vynelio užsisakydavome.“ Kartais tekdavo prašyti diktofoną išjungti? „Na, jei vynas gerai geriasi, – nusijuokia Šarūnas. – Stengiausi, kad viskas būtų kuo realiau, kad nepateikčiau knygoje savęs tik iš gerosios pusės ar blogosios. Norėjau, kad susidarytų realus mano gyvenimo vaizdas.“ Gal teko leidimo atsiklausti itin atvirų pasakojimo herojų? „Esu perspėjęs... – šypteli. – Tarkim, dėl poros istorijų su Ilgausku. Pasakiau, kad negalėjau palikti už knygos ribų. „Ką darysi“, – atsakė.“

Viena iš tokių, matyt, būtų ta, kaip Žydrūnas Ilgauskas per savo bernvakarį Pamplonoje persipjovė rankas atsitrenkęs į tualeto langą bute, kurį buvo išsinuomoję: „Viskas vos nesibaigė drama, tačiau galiausiai tik smagiai prisijuokėme jam pasakojant, kaip ligoninėje nemokėdamas ispanų kalbos gydytojams bandė gestais paaiškinti, kas nutiko“. O ir pats Šarūnas rizikavo atvykęs į garsųjį bėgimą su buliais – profesionalūs sportininkai pagal griežtas sutarčių sąlygas nebūtų galėję dalyvauti ten, kur gali kilti pavojus sveikatai. Tad dėl viso pikto po Pamploną vaikščiojo užsimaukšlinęs ant akių kepuraitę ir nuo bulių laikėsi per saugų atstumą.

Jūs esate ne iš tų, kuris mielai leidžiasi į pokalbius su žurnalistais?

Kai esi ne kartą sudegęs... Visi vaikosi antraščių, tekste tai gali skambėti vienaip, bet ištraukus iš pasakojimo ir įrašius antraštėje – vėl kitaip. Su laiku stengiuosi kalbėti kuo mažiau ir sausiau. Todėl knyga gerai – joje leidau sau daugiau.

Tokio džiaugsmo kaip karjeros pradžioje neliko – knygoje pasakojate, kaip žurnale apie krepšinį pirmąsyk pamatėte didžiulę savo nuotrauką – plakatą...

Ten buvo geras bum. Pasirašiau sutartį su „Lietuvos rytu“, kaip ir kiekvieną rytą, nusipirkau laikraštį su „Krepšinio“ žurnalu, sėdau į mašiną ir važiuodamas palengva nuo kalno verčiau puslapius – rytais paprastai toje vietoje susidarydavo kamštis. Verčiu verčiu padėjęs ant keleivio sėdynės, staiga žiūriu - plakate Šarūnas Jasikevičius. Ir tuo metu bum į priekyje esančią mašiną.

Iš netikėtumo ir džiaugsmo?

Paskui džiaugsmo jau nebuvo. Vairavau tėčio mersedesą. Jis iki šiol nežino, tik iš knygos sužinos, kad tuo metu plakatą atsiverčiau ir jo mašiną suvariau...

Jūsų ryšys su tėvais labai tvirtas – kokia tokių puikių santykių paslaptis?

Jie man visada – kaip draugai. Mūsų šeimoje buvo klasikinis variantas: griežtas tėvas ir atlaidesnė mama. Nuo septyniolikos gyvenau užsienyje, kai pasimatydavome, stengdavausi tėvus nudžiuginti, kur nors išeiti, ką nors parodyti. Mūsų santykiai visada buvo kaip draugų: jei su komanda laimėdavome, kartu eidavome į visus šventimus iki penkių šešių ryto...

Kartą švenčiant gavus dar vieną trofėjų, paryčiais mamos ir pasiteiravote: „Ar pastebėjai, kad čia esi vienintelė moteris?“

Buvo tokių įdomių situacijų. Tėvai atvažiuodavo į svarbiausias varžybas, o jei ką nors dar laimi, tai tikrai norisi švęsti. Mano tėvai tokie, kurių labai anksti namo nenuvarysi...

Jie – iš sporto pasaulio. Supranta, kas yra sportininko režimas. Nuo senų laikų pogulio metas mūsų namuose – šventas. Jei kas nors atsiguldavo miegoti, namuose būdavo tyla kaip bažnyčioje: anksčiau mamai, tėčiui, paskui – man. Visi gyveno sportininko režimu. Tad, kai ateina pergalės metas, supranta, kad reikia švęsti. Viskas kartu – ir režimas, ir šventimas.

Ir po kiekvienų varžybų skambinate tėčiui?

Dabar mažiau, nes Kaune jis būna kiekvienose varžybose ir viską mato pats. Kai žaidžiau užsienyje, skambindavau po kiekvienų varžybų. Jam tai buvo svarbu. Ir nepakakdavo trumpo pokalbio, jam įdomu visos detalės... Juk mes – sportininkų šeima.

Palmė ir meilė Barselonai

Trylikos Šarūnas pirmąsyk su komanda išvyko į užsienį, į Ispaniją. Grįžtant reikėjo persėsti Barselonoje ir skrydžio teko laukti kelias valandas. Išėjus oro uosto teritorijoje pakvėpuoti grynu oru „prasidėjo viena stipriausių mano gyvenime meilės istorijų. Įsimylėjau Barseloną. Gal kaltas klimatas, malonus oras ir... ten augo palmė. Tikra palmė. Pirmoji pamatyta gyvenime. Žinau, kad įsistebeilijau į ją ir likau žiūrėti nežinai kiek laiko. Reginys pavergė mane ir labiau negu bet kas kitas paveikė vaizduotę. Palmė buvo ne televizoriaus ekrane, mačiau ją iš tikrųjų priešais save. „Vadinasi, jos iš tiesų egzistuoja“, – pamaniau. Ir pats sau prisiekiau, kad grįšiu į tą vietą“. Ir grįžo – iš viso ketverius sezonus žaidė Barselonos klube „Barcelona“.

„Šie prisiminimai juokingi, iš kitos pusės... – šypteli. – Taip man atrodė tuomet, kai į tą palmę žiūrėjau kaip į stebuklą. Pamenu ir baimę, kuri apėmė atvykus į Ameriką, nes viskas prasidėjo nuo nesusipratimo, ir nuostabą, kai pirmąsyk apsilankiau amerikietiškoje picerijoje, kur kokakola liejosi laisvai... Viską pasakojau, kad ir tie, kurie dabar pradeda, suprastų, jog ne viskas rožėmis klota. Nors dabar pasaulis jau kitoks – agentai, skaipas, viskas arčiau.“

Aistruoliai, atsivertę krepšininko prisiminimų knygą, galės dar sykį pasinerti į kadaise išgyventų kovų sūkurį ir sužinos, kas liko užkulisiuose: kaip vyko susitarimai, kokiame klube sportininkas žais kitą sezoną, kaip jam kartais būdavo sunku apsispręsti: „Vienas iš keisčiausių mano karjeros aspektų yra tai, kad niekada nesu pasirašęs didžiausią sumą man užtikrinančio kontrakto. Visada atsirasdavo komanda, siūlanti daugiau, bet jos atsisakydavau. Kaskart dėl skirtingų priežasčių.“

Šarūnas atvirai kalba ir apie skyrybas: santuoka su izraeliete Mis pasauliu Linor Abargil nutrūko po kelerių metų. Jis nenutyli, kokios abejonės buvo apnikusios dar prieš vestuves ir kokių sunkumų iškilo gyvenant kartu. Kaip jie bandė gelbėti santuoką lankydamiesi pas psichologus, pas kuriuos žmona lankėsi ir norėdama pamiršti ją sukrėtusią tragediją, – dar prieš triumfą pasauliniame konkurse Linor susidūrė su prievarta, vėliau nutarė neužsisklęsti, apie tai buvo sukurtas dokumentinis filmas. Tokia drąsa krepšininkas didžiuojasi. „Turėjau savo karjerą, ji stengėsi daryti savąją. Norėjau vaikų, ji – ne. Iš pradžių maniau, kad ir man bus gerai be jų, tačiau apsirikau“, – knygoje prisipažįsta krepšininkas. Nenutyli ir skaudaus vakaro prisiminimų, kai žmona susikrovė lagaminą, pasakė skrendanti namo ir daugiau nebegrįšianti. Tą vakarą, tiksliau – visą naktį, praleido garsiame Atėnų bare, susmukusį ir padauginusį jį pamatė treneris. Savaitgalį varžybas komanda pralaimėjo, treneris Šarūną dėl neprofesionalaus požiūrio persirengimo kambaryje užsipuolė visų akivaizdoje.

Skyrybos vyko greitai, pora buvo pasirašiusi vedybų sutartį ir buvusiai sutuoktinei atiteko apie milijoną eurų: „Net neatsiėmiau kredito kortelių, iš kurių ji pradėjo leisti nemenkas sumas. Pasakiau, kad jeigu reikia pinigų, atsiųsiu, nėra reikalo jų šitaip imti. Trumpiau tariant, kaip „Rouzų šeimos kare“.

Turėjau savo karjerą, ji stengėsi daryti savąją. Norėjau vaikų, ji – ne. Iš pradžių maniau, kad ir man bus gerai be jų, tačiau apsirikau.

Nekilo pagundos to pasakojant žurnalistui nutylėti ar jau išbraukti išvydus parašyta juodu ant balto?

Internete tos sumos buvo rašomos, tik dar keturis ar penkis kartus didesnės, tad, iš kitos pusės, gal kas nors nustebs.

Mes daugiau susituokę nei dauguma porų

Su dešimtmečiu jaunesne Anna Douka, būsima dviejų savo vaikų mama, krepšininkas susipažino žaisdamas Atėnų „Panathinaikos“ ir su draugais nuėjęs į vieną Graikijos sostinės barą. „Jeigu tikėčiau tuo, ką man sakė, ji nelabai žinojo, kas aš toks, tik vieną kitą kartą buvo girdėjusi mano vardą, – pasakoja knygoje. Kai po kiek laiko pradėjo susitikinėti, iškart ėmė regzti planus, kalbėti apie šeimą, apie tai, kad nori drauge ką nors sukurti. – Troškome tų pačių dalykų. Tačiau nesitikėjome, kad viskas išeis taip greitai.“ Poros dukrai Ailai rudenį sukaks septyneri, sūnui Lukui – jau penkeri. Kaip prisimena sūnaus atėjimą į šį pasaulį: „Smagiausias dalykas tą rytą buvo, kad keletas daktarų, kurie buvo „Panathinaikos“ sirgaliai, mūsų ligoninės palatą papuošė pačių piešta antklode. Ant jos buvo nupieštas dobilas, „Panathinaikos“ simbolis, ir užrašyta Gate 13 (sirgalių grupės pavadinimas), „Šaras“, „Anna“, „Sūnus“. Būtent šitaip: „Sūnus“. Nuostabu.“

Knygoje vartojate anglišką trumpinį wag („wives and girlfrieds of high-profile sprotsmen“ – aukšto lygio sportininkų žmonos ir merginos) ir prisipažįstate suvokęs, jog pirmoji žmona niekada tokia nebus, – juk wag taip pat turi susitaikyti su sportiniu režimu. Susirasti antrąją pusę nėra taip paprasta?

Tai apima daug faktorių. Kartais reikia rinktis daugiau galva nei širdimi. Ir sudėtingiau būti su užsieniete, nes po kiek laiko tenka keltis į kitą šalį, o jei dar pakviečiamas į rinktinę – vasarą antrosios pusės norėtų praleisti savo gimtinėje, bet vyras turi vykti į rinktinės treniruočių stovyklą. Kartais ir man būdavo sunku, bet reaguodavau paprastai – jei mano tokia profesija, šalia esantis žmogus turi su tuo susitaikyti. Tai – profesijos dalis, o aš savo darbą myliu. Jos taip pat turi susirasti draugų, veiklos, bent kuriam laikui atsisakyti ambicijų.

Prieš vieną krepšinio čempionatą žurnale pakalbinus krepšininkų žmonas kilo nemažas šurmulys – kaip turtingų sportininkų antrosios pusės drįsta dejuoti, kad joms būna nelengva sekti paskui vyrus...

Viskas turi savų pliusų ir minusų. Jei žmonės mato tik pliusus, labai klysta. Sportininkų žmonų gyvenimas nėra rožėmis klotas, tai nėra tik šventinės vakarienės ir išėjimai su aukštakulniais. Daug laiko jos turi praleisti vienos be jokios pagalbos. Ir mums yra buvę situacijų, kai aš buvau kitame Europos gale, namuose kilo problemų, reikėjo vaiką vežti į ligoninę, o tai nėra taip paprasta, nes ne visi supranta angliškai... Aš neverkšlenu, žinau, kad mano žmona neverkšlena, tik noriu pasakyti, kad nėra tik spindinti pusė. Galbūt tie pliusai didesni nei paprasto žmogaus, o minusai – mažesni, tačiau svyravimas gali būti didžiulis.

Juolab krepšinis nėra tik pergalės.

Mes esame labai įsijautę į savo profesiją. Sakoma, neparnešk darbo į namus, bet mūsų atveju tai neįmanoma. Aš po pergalės grįžtu namo fantastiškos nuotaikos, o būna... Vaikai tuomet tik žiūri apstulbę...

Sportininkų žmonų gyvenimas nėra rožėmis klotas, tai nėra tik šventinės vakarienės ir išėjimai su aukštakulniais. Daug laiko jos turi praleisti vienos be jokios pagalbos.

...puola rinkti žaislų ir...

...sprunka į kitą kambarį (nusijuokia). Aišku, jie dar šiek tiek per maži, nors dukra jau ateina paklausti, kodėl aš toks piktas. Klausimai jau prasideda: sūnus kaskart pasitinka: „Ar „Žalgiris“ laimėjo?“ Bandau aiškinti, kad nebuvo varžybų, šiandien – tik treniruotė. „Kodėl?“

Koks jūs tėvas?

Stengiuosi būti griežtas. Jei vaikai visą dieną laksto išsišiepę, vadinasi, su griežtumu lazdos dar neperlenkiau. Jie laimingi. Daugiausia dėmesio jiems turi skirti mama, aš galiu tik tiek, kiek leidžia tvarkaraštis. Darželyje jau praleidau ne vieną susirinkimą – paprastai jie sutampa su treniruočių valandomis, netgi negalėjau ateiti į Tėvo dienos šventę. Skaudu buvo dėl vaiko, nes visi tėvai yra, tik manęs nėra. Nieko nepadarysi. Šiandien kaip tik eisiu į susirinkimą, nes pasitaikė laisva diena.

Kokios kalbos skamba jūsų namuose?

Su žmona kalbamės angliškai, su vaikais – kiekvienas savo gimtąją: Anna graikiškai, aš – lietuviškai. Man vaikai niekada nėra atsakę nei angliškai, nei graikiškai. Lanko lietuvišką darželį, juk Kaune ir nėra tarptautinio. Ir mes mokomės: aš suprantu graikiškai, Anna – lietuviškai.

Smagu, kai vaikuose atpažįstate savo bruožus?

Jei gerus, tai gerai, o jei blogus? Kuris panašesnis į mane? Gal dukrytė, ji tokia agresyvesnė (juokiasi), žino, ko nori. O berniukas ramesnis.

Abu sportuoja – laksto po namus. Normalioms treniruotėms dar šiek tiek per anksti. Dukra labai atletiška, lanko baletą, gimnastiką... Sūnus mėgsta ir krepšinį, ir futbolą, visada su kamuoliu. Matyti, kad bus aukštas. Nesiruošiu jo stumti, žiūrėsime, ko pats norės. Bent jau dabar man taip atrodo.

Pats maloniausias darbas pasaulyje

„Buvimas čempionu reiškia ne vien tai. Mūsų populiarumas, pinigai, darbas visų pirma atsiranda iš meilės ir pagarbos, kurią jaučiame žaidimui, ir iš to, kad prisimename, jog visa tai priklauso ne vien mums. Tai, ką gauname mainais gražaus gyvenimo pavidalu, yra galimybė, kurios kitaip nebūtume turėję ir nebūtume galėję suteikti savo šeimoms. Už visa tai mokame visiško atsidavimo kainą“, – knygoje „Laimėti neužtenka“ galima rasti ir tokį prisipažinimą.

Jau ne vienerisu metus gyvenate Kaune. Koks jausmas leisti šaknis gimtajame mieste?

Man visur gerai, kiekviename mieste reikia tų pačių dalykų: keturių penkių draugų, trijų keturių restoranų, ir viskas. Nors Atėnuose ar Tel Avive restoranų daugybė, galų gale visada eini tik į keletą. Aišku, būtų smagiau, jei Lietuvoje būtų šilčiau – pripratau dešimtmetį gyvendamas šiltuose miestuose. Bet kai žiūri iš kitos pusės – žmonai gerai, vaikams gerai, o mano dienotvarkė nesikeičia, kad ir kur gyvenčiau. Tik rūbai – kailiai – šiek tiek keičiasi: čia reikia šiltesnių.

Kauniečiai jau priprato, kad ir parduotuvėje gali išvysti savo mėgstamą krepšininką, dabar – trenerį, ir žvilgsniais nevarsto?

Lietuviai šiuo atžvilgiu ramūs ir rezervuoti. Izraelyje buvo kur kas sudėtingiau – girdi, jau rėkia iš kito gatvės galo. Graikijoje panašiai. Pietiečiai aštresni. Lietuviai – iš tų, kurie mažiausiai lenda ir mažiausiai pažeidžia privačią erdvę. Izraelyje kartais grįždavau iš parduotuvės susinervinęs – o turi eiti, juk negyvensi be duonos ir pieno. Visko pasitaikydavo, būdavo, jog ir labai suerzina. Juk esi žmogus, kartais geresnės nuotaikos, kartais blogesnės. Jei kur nors išeini, norisi ir būti su savo draugais ar šeima, o kartais taip nepavykdavo.

Atvertėte kitą karjeros puslapį – trenerio. Krepšinio nutarėte nepalikti?

Mintis, kad nepaliksiu krepšinio, kilo prieš porą metų. Prieš tai vis bėgau nuo šios idėjos, įtikinėjau save, kad tai atims labai daug laiko, jėgų, o turiu šeimą, mažus vaikus. Paskui... Per daug tą krepšinį myliu, antra vertus, nelabai ir žinai, ką kita galiu daryti. Krepšinis man – pats maloniausias darbas pasaulyje. Gal kiek kitoks nei kiti, bet...

Traukia adrenalinas ir pergalės troškulys?

Kartais net atrodo, kad būtų keista, jei neliktų tų nervų, jaudulio, adrenalino... Vasarą du mėnesius pailsi ir vėl to norisi. Jau viskas dega.

Galima adrenalino ir kitur ieškoti – kurti verslą...

...su krepšiniu viskas žinoma ir lengviau darosi. O jei ateidamas į darbą jautiesi laimingas, vadinasi, elgiesi teisingai. Aišku, būna ir blogų dienų, bet žinai, kad esi pasirinkęs profesiją, kurią myli.

Kol esu trenerio asistentas (interviu metu Šarūnas Jasikevičius buvo „Žalgirio“ trenerio asistentu. – red.past.) – ramus laikotarpis, juk viską sprendžia vyriausiasis treneris, gali tik patarti. Ir dabar jau nėra taip svarbu režimas – pamiegosi viena dviem valandomis daugiau ar mažiau. O sportininkui tai labai svarbu.

Tačiau sporto neapleidote?

Sportuoju penkis šešis kartus per savaitę, priklauso nuo komandos tvarkaraščio.

Išbėgate į aikštę pažaisti krepšinio?

Nuo tada, kai baigiau karjerą, nesu žaidęs. Kartais per treniruotę, kol žaidėjai ilsisi, kelis kartus paleidžiu kamuolį, bet tik tiek. Kol kas nekyla noro, tik dėl savęs einu į treniruoklių salę.

Aistra golfui išliko?

Lietuviai dievina sodybas, aš sakau, kad golfas – mano sodyba. Išeini į gamtą, pamušinėji kamuoliukus. Golfas bus mano iki pat galo. Gal su laiku dar kokią sporto šaką atrasiu, gal tenisą, gal kokią kitą.