Sashos Song pokyčiai: vietoje plikos galvos – vešlių plaukų kupeta

Tas Sasha Song, kurį visi pažįsta, ir dabar prieš mane sėdintis vaikinas – du skirtingi žmonės! Kas atsitiko tavo galvai?

Aš vėl su plaukais! Visada jų norėjau. Plikė buvo, ko gero, vienintelis mano kompleksas. Aš visas į savo tėvą: jis anksti, gal dvidešimties, neteko plaukų. Man jie pradėjo slinkti irgi maždaug tokio amžiaus. Atsimenu, mama po penkerių nesimatymo metų atvažiavo pas mane į Londoną, į mano dvidešimtąjį gimtadienį. Žiūriu tas nuotraukas dabar: mano plaukai jose tokie ilgi! Tačiau netrukus nusiskutau plikai, nes plaukai pradėjo slinkti. Nuo to laiko – trylika metų – nebuvau kirpykloje.

Vaikystėje buvau berniukas saldainiukas ilgais baltais plaukais – mane dažnai kas nors pavadindavo mergaite. Kai teko su jais atsisveikinti, vis galvodavau, kaip norėčiau grįžti į laikus, kai turėjau plaukus, svarstydavau, kokia būtų įmanoma jų priauginimo technika.

Maždaug prieš metus feisbuke pamačiau įrašą, kaip nuplikusiam žmogui plaukai priklijuojami. Tas vaizdas man pasirodė labai įspūdingas. Pradėjau ieškoti gerų kirpimo meistrų. Taip susipažinau su eksperimentuoti mėgstančia kirpimo meistre Karina Zelkevičiūte iš „Barbers“. Jai parodžiau, ko noriu, ir ji sutiko pabandyti. Rado žmogų, kuris daro perukus, o visa kita atliko pati. Taip „užaugino“ plaukus Lietuvoje tikriausiai pirmą kartą, nors užsienyje tai gana populiari procedūra.

Dabar galėsi keisti šukuoseną?

Tų plaukų „galiojimo laikas“ – dveji metai. Manau, ganėtinai daug, kad juos spėčiau ir patrumpinti, ir kelis kartus kitaip apsikirpti.

Pirmą kartą gal keturias valandas sėdėjau kirpėjos kėdėje, antrą – daugiau kaip tris. Mes neskubėjome, atsargiai eksperimentavome, koks kirpimas man geriausiai tinka, – juk tie plaukai neaugs, o patrumpinti visada spėsime.

Perukas buvo labai tankus – jį teko iškarpyti, kad tiktų prie mano tikrų plaukų tankumo, galvos formos. Reikėjo parinkti ir spalvą. Iš pradžių mano naujieji plaukai buvo rudi, antrą kartą kirpėja juos pašviesino – tapau blondinu. Pirmiausia turėjau priprasti prie jausmo, kad ant galvos kažkas yra, – juk tiek metų buvau plikas! Su tais plaukais galima maudytis, juos reikia plauti. Kiekvieną mėnesį kaip visi žmonės eisiu į kirpyklą, kur perukas bus sutvarkytas ir vėl priklijuotas, apkerpami mano plaukai.

Kai pirmą kartą namuose juos ploviau, bandžiau džiovinti, tokią netvarką vonioje padariau! Viskas krinta, su plaukais susitvarkyti neina. Reikės laiko prie jų priprasti, išmokti suvaldyti. Tai ir malonus, ir keistas jausmas.

Pats save veidrodyje jau atpažįsti?

Neseniai persikėliau gyventi į sostinės centrą. Tame bute yra didelis veidrodis. Praeinu pro jį ir neatpažįstu savęs. Prieš ryždamasis tai procedūrai atidžiai stebėjau žmones: kaip jie kerpasi, šukuojasi plaukus. Kartą sėdėjau restorane su veidrodžiais. Jame pamatęs vaikinuką spėjau pagalvoti, kokia faina jo šukuosena. O kitą akimirką supratau, kad tai aš... Mano smegenys to pasikeitimo dar nespėjo įsisąmoninti.

Manau, kad ir kitiems prie manęs pasikeitusio reikės priprasti. Žinau, kad išgirsiu ir kritikos. Sakys, kam to reikėjo, kad save būtina mylėti tokį, koks esi. Velniop! Jei tokia procedūra yra, jei su plaukais aš geriau jaučiuosi – kodėl į tokius komentarus turėčiau kreipti dėmesį?

Kur įvyko pirmoji naujojo savęs prezentacija?

Prieš tris savaites turėjau laisvą savaitgalį ir nusprendžiau iš anksto atšvęsti savo gimtadienį, nors tikroji diena – rugsėjo 18-oji. Draugus pakviečiau į sodybą. Visiems pasakiau, kad turiu pasirodymą, ir ten atvažiavau paskutinis. O iš tiesų kelias valandas leidau kirpykloje. Kai išlipau iš automobilio, vienas draugas manęs neatpažino. Buvo taip juokinga! Visų reakcijos buvo stiprios, bet pozityvios. Draugų turiu nedaug, tačiau jie mane labai palaiko. Tai labai džiugina. Dabar įdomu, kaip reaguos gerbėjai ir visi nepažįstami žmonės, mane prisimenantys visai kitokį. Tai – savotiška mini sensacija. Man atrodo, kad Lietuva bus šoke.

Esi tikras, kad prie pridėtų plaukų priprasi?

Labai abejoju, kad apsigalvosiu. Plaukų labai norėjau, seniai domėjausi, kaip būtų galima mano problemą išspręsti. Metų pradžioje dalyvavau TV3 projekte „Grožio mėnuo“ – bandžiau plaukų augimą skatinti į galvos odą leidžiamomis kraujo plazmos injekcijomis. Tai labai ilga ir skausminga procedūra, o aš nekantrus. Taip pat pastebėjau, kad tos injekcijos man veikia ne taip stipriai, kaip galėtų. Grožio klinikos atstovė sakė, kad tam įtakos turi ir genai, ir žmogaus organizmas.

Svarsčiau ir plaukų persodinimo galimybę. Tačiau tai ir labai brangus, ir Lietuvoje nepopuliarus būdas. Be to, prieš jai ryžtantis reikia atlikti daug testų – ta procedūra gali ir nepavykti.

Man atlikta procedūra – irgi ne pati pigiausia, bet rezultatas – labai efektingas. Aš radau kitą būdą ir štai sėdžiu laimingas.

Plaukai suteikia pasitikėjimo savimi. Manau, kad atsiras nemažai tokių pačių kompleksų turinčių vyrų, kurie ryšis tokiai procedūrai. Kai kurie žmonės moka su tuo susigyventi. Man nepavyko. Nesmagu, kai tave plikiu vadina.

Kodėl atvirai apie tai pasakoji?

Po televizijos projekto, kuriame man bandė užauginti plaukus, parašė ne vienas vyras, turintis kompleksų dėl savo plikės. Dabar pasakoju, nes noriu juos paskatinti nenuleisti rankų. Kuo daugiau vyrų nebijos apie tai kalbėti, tuo bus laimingesni ir jie patys, ir jų antrosios pusės. Nes plaukai suteikia daugiau pasitikėjimo. O jei komplekso dėl plikės neturi – irgi puiku.

Man ne gėda apie tai kalbėti, kaip nebuvo drovu kalbėti apie problemas su alkoholiu. Gyvenimas yra banguotas. Svarbu, kaip į tai, kas mums nutinka, reaguojame. Aš pasirinkau tokį kelią.

Dabar visi žiūrės į tavo plaukus, norės paliesti.

Oi, mano šukuosenos geriau neliesti! Ir paauglystėje, kai turėjau ilgus plaukus, draugai žinojo, kad Dimkos galvos geriau neglostyti. Juk pasidaryti šukuosenai reikia nemažai laiko ir pastangų.

Vonioje jau išrikiavai visokių priežiūros priemonių eilutę?

Taip, nusipirkau šampūną ir kondicionierių, kažkokią specialią pudrą kirpėja dar pasiūlė. Jau turiu laką, kad vėjas šukuosenos nenupūstų. Draugai padovanojo džiovintuvą. Man ir šukų reikia! Plaukus būtina prižiūrėti, o šituos – net labiau nei tikrus, nes tas daiktas ne amžinas. Nebus kaip anksčiau, kai atsikėlęs kelioms minutėms lendu į dušą ir galiu lėkti su reikalais. Dabar savo išvaizdai teks skirti daugiau laiko.

Prisimenu, kai buvau paauglys ilgais plaukais, vonioje praleisdavau daugiau laiko negu mano draugė. Ji buvo tamsiaodė – plaukus supindavo į kasytes ir taip savaitę galėdavo vaikščioti. O aš kol kas rytą šukuoseną pasidarydavau, nuolatos girdėdavau: „Dima, mes vėluojame.“

Yra ką prisiminti...

Iki šiol neatsiejama tavo įvaizdžio detalė būdavo skrybėlė. Kepure, skrybėle, full cap’u galvą pridengdavai ne tik dėl grožio?

Skrybėles atradau, kai dar turėjau plaukų. Jos man suteikdavo griežtesnį įvaizdį. Pirmąją prieš mirtį padovanojo senelis. Tas aksesuaras labai patiko, atradau savo asmeninį stilių. Prisipažinsiu, kad po skrybėle ir slėpdavausi. Mano buvęs prodiuseris Martynas Tyla dėl to vis priekaištaudavo – jis norėjo, kad labiau pasitikėčiau savimi. Kartais kitiems sunku suprasti, kaip tu jautiesi... Su alkoholiu susitvarkiau, su kompleksu, kad neturiu plaukų, – niekaip. Nors, kodėl – štai, radau problemos sprendimo būdą! Tačiau priprasti prie plikės negalėjau.

Skrybėlės, kepurės mano galvą dabar dengs rečiau, bet visai jų atsisakyti neketinu. Gerbėjams mano aksesuarai patinka. Taip pat tikiuosi, kad jie gerbs mano pasirinkimą dėl plaukų.

Scenos žmogui išvaizda labai svarbu?

Atlikėjas turi keistis. Tai – jo dalia, įsipareigojimas. Nes kitaip gali labai greitai atsibosti žmonėms. Žiūrovams reikia įvairovės, jiems esi pavyzdys: jie nori taip pat kirptis, klausia, kur pirkau džinsus ar megztinį. Negali atrodyti bet kaip – juk į tave žmonės žiūri, lygiuojasi, jiems darai įtaką. Turi ne tik deramai atrodyti, bet ir elgtis, kalbėti.

Plaukai – savotiška nauja mano pradžia. Tikrai esu labai laimingas.

Turi ir kūrybinio gyvenimo naujienų?

Neseniai grįžau iš Portugalijos. Labai apsidžiaugiau, kad mane pakvietė į koncertą, kuriame dalyvavo kada nors „Eurovizijoje“ sėkmingai pasirodę atlikėjai iš įvairių šalių. Netrukus pagaliau išleisiu naują albumą, kurį prodiusuos Olandijos prodiuseris, neseniai pasirašęs sutartį su tarptautine muzikos kompanija BMG. Dirbdamas su tarptautinio pripažinimo sulaukusiais profesionalais noriu pakelti kartelę ir sau, ir Lietuvos muzikai. Naujas įvaizdis, naujas albumas, nauja daina, naujas klipas. Taip, atėjo ruduo ir po truputį grįžtu į muzikinę rutiną.

Tik sutapimas, kad kitą gyvenimo etapą pradedi nuo gimtadienio?

Netikiu, jog reikia laukti gimtadienio ar pirmadienio, kad pradėtum ką nors naujo. Turi tiesiog norėti, o diena, mėnuo ar metų laikas nesvarbu. Tikiu, kad pokyčių laikas turi ateiti natūraliai. Jų turi norėti.

SPECIALISTO KOMENTARAS

Jis buvo toks laimingas!

„Save su šukuosena pamatęs veidrodyje Dima buvo laimingas kaip vaikas. Vien dėl tokios džiaugsmingos jo reakcijos buvo verta tai pabandyti“, – sako dainininko įvaizdį pakeitusi sostinės kirpyklos „Barbers“ bendraturtė, kirpimo meistrė Karina ZELKEVIČIŪTĖ (30).

„Tai, kuo aš pridengiau Dimos galvą, vadinama tupetu, – aiškina specialistė. – Tupetas yra dalies galvos perukas. Jis gali būti įvairaus dydžio. Prie galvos gali būti tvirtinamas lipdukais – tuomet vakare jį reikia nusiimti. Arba specialiais klijais, kurie laiko maždaug 3–4 savaites. Jų atsisiunčiau iš užsienio. Dima pas mane turės grįžti kartą per mėnesį, specialiu tirpalu jam nuo galvos nuimsiu tupetą, sutvarkysiu ir vėl priklijuosiu.

Tupetas ant galvos laikosi labai tvirtai – tikrai nereikia būkštauti, kad kokioje nors gyvenimo situacijoje gali nuslysti.

Tai – labai patogi išeitis žmonėms, turintiems problemų dėl nuslinkusių plaukų. Tupetai labai populiarūs Italijoje ir Vokietijoje, Lietuvoje – dar retenybė. Kaip su tupetais dirbti, nemokoma jokiose mūsų kirpėjų mokyklose ar kursuose. Tačiau šiais laikais internetas – visagalis. Ten galima rasti informacijos ir apie tą keistą darinį. Man buvo sunkiausia rasti, kas juos gamina Lietuvoje.

Lietuviams parinkti perukus labai sunku, nes reikia, kad tupeto plaukai būtų tos pačios struktūros. Todėl jie gaminami iš mūsų šalyje gyvenančių žmonių plaukų: kokia nors moteris ateina į kirpyklą nusirėžti ilgų plaukų – jos paklausiame, ar galėtume kasą panaudoti peruko gamybai. Kol tupetas padaromas, gali praeiti iki pusės metų, nes tai be galo kruopštus darbas – reikia pritvirtinti po vieną plauką. Dimai pasisekė – laukti nereikėjo, nes kažkas užsisakė tupetą, bet jo nepasiėmė. O dainininkui jis tiko.

Iš pradžių Dimai palikome gerokai ilgesnius plaukus. Paskui pamatėme, kad labiau tiktų trumpesni. Rinkdama kirpimą stebėjau, kaip atlikėjas plaukus šukuojasi, – norėjosi, kad būtų patogu juos tvarkyti. Juk Dima trylika metų buvo plikas – jam reikės išmokti naujus plaukus prižiūrėti.

Lietuvos vyrai nedrąsūs, ir šis atlikėjo pasirinkimas daug kam atrodys galbūt keistas. Tačiau kai neturi problemų dėl plaukų – labai sunku suprasti, kaip jaučiasi dėl kokių nors priežasčių jų netekęs žmogus. Ir kokį komfortą jaučia vėl būdamas kaip visi.“