Sati. Gyventi ir groti – kaip leidžia širdis (papildyta vasario 18 d.)
Seniai nemačiau jos taip spindinčios. „Tikrai pasikeičiau. Pastebėjai!“ – šypsosi dainininkė Sati (35), kurios pase jau įrašytas būtent šis vardas ir nebe buvusio vyro, o mergautinė – Mackevičiūtės – pavardė. Lopšyje susuktas į ryškiai mėlyną apklotą rankytėmis mosuoja poros mėnesių sūnelis Indra. Jos gyvenime nuo pastarojo pasirodymo viešumoje – užpernai per atranką į „Euroviziją“ – išties daug ko nutiko...
Namuose jauku ir stilinga, dvelkia smilkalais – užsukęs pamiršti, jog už lango – judri Antakalnio gatvė. Negirdėti vaikiško klegesio: vyresnieji sūnūs – Arijas (10) ir Ąžuolas (6) – išvykę. Arbatą verda mažojo Indros tėtis. „Vasudeva“, – sveikinasi ištiesęs ranką. Ant stalo – šaldytos vyšnios ir raudonieji serbentai iš jo sodo vienkiemyje. Kitame indelyje – ne taip seniai, jau įšalus, darže iškasti topinambai. „Viskas – be jokių chemijų“, – abu siūlo vaišintis.
Sutampa ne tik jųdviejų mitybos principai – abu vegetarai, bet ir pasaulėžiūra, paremta vedų išmintimi. Taip pat – ir muzikinis skonis. Vasudeva pirmasis išklauso Sati kūrinius, kaip ir pastarąjį „Light is the One“ („Šviesa tik viena“), kurį ji netrukus pristatys visai Lietuvai šiųmetėje atrankoje į „Euroviziją“.
Per dvejus metus, po to, kai su duetu „Agama“ pasirodė šio konkurso scenoje ir buvo apipilta pagyromis bei įvertinimais už originalumą, įsimintiną vokalą, Sati tarsi išnyko: skendo ir liūdesyje, ir apmąstymuose, po skyrybų su vyresniųjų berniukų tėčiu ieškojo savęs, ramybės, kol galiausiai susidomėjo vienkiemyje, toli nuo miesto gaudesio, vykstančiomis meditacijomis. Pabandė, padėjo ir labai patiko. Ten daugiau nei prieš metus sutiko sodybos šeimininką – tą patį Vasudevą – ir jis nejučia tapo jos gyvenimo dalimi. „Mes ne kartu, mes – tik šalia“, – sako Sati, atidavusi mažąjį sūnų pagloboti tėčiui, kol gersime arbatą ir kalbėsimės.
– Kaip tau pavyko nuslėpti nuo visų, jog laukeisi, o dabar turi jau trečią sūnų?!
– Labai ilgai nieko nepastebėjo nei draugai, nei artimieji. Viduje jaučiau, kad reikia tylėti, tausoti, leisti ramiai augti. Juk žmogaus atėjimas, kaip ir asmeniniai santykiai, – tai, kas mums brangiausia, – turi būti saugomi. Dėl visų gerovės. O ir šiaip pilvas iki pat aštunto mėnesio neatrodė didelis. Mano viduje tas vaikelis pasislėpęs buvo. Vaikiukas pats pasirinko, kada ateiti. Jis neplanuotas, bet labai lauktas ir mylimas. Tai šviesą nešantis kūdikis, kuris sujungia praeitį ir ateitį.
Daugeliu atvejų mūsų požiūriai sutampa. Tik jis labiau laukinis nei aš. Aš – moteris, man reikia namų šilumos, jaukumo, estetikos.
– Ir be kliūčių įregistravai jį berniukui Lietuvoje neįprastu vardu?
– Kai nuėjau jo registruoti, iš pradžių išgirdę vardą visi patraukė pečiais: „Mergaitė?“ O aš: „Ne, berniukas.“ Sako: „Reikia pasitarti.“ Nuėjo į kambariuką, pasikalbėjo. Išėjo: „Gerai.“ Matyt, pamanė, kad čia mama tokia ufonautė...
– O pati kada vardą ir pavardę pase spėjai pasikeisti?
– Jau seniai to norėjau, bet taip išėjo, kad padariau tik praėjusių metų pabaigoje. Kai tik Arijas sužinojo, kad susigrąžinu mergautinę pavardę, truputį susikrimto: „Ką – mūsų išsižadi?..“ Tarsi pakeitusi pavardę būsiu nebe jo mama.
– Vietoj erdvės kūrybai dabar – vėl ta pati rutina, bemiegės naktys?
– Kažkaip normaliai, ramiai viskas. Kartais sunku paryčiui, kokią penktą valandą, kai jis užsinori pavalgyti, paskui reikia atsirūgti, vėliau – dar sykį valgyti. Tada žiūri – jau šviesu, reikia pradėti dieną. Maitinu be tikslaus grafiko – kada vaikas užsinori. O tas nutinka labai skirtingai: gali ir keturias valandas nevalgyti, ir kas valandą užsimanyti. Daug kas sako, geriau, kai yra grafikas, neva kokių įpročių išsiugdo, bet jei mums neišeina, tai neišeina.
– Kaip į Indros gimimą reagavo vyresnieji broliai?
– Arijas, manau, įtarė, kad laukiuosi. Kai tą jam pasakiau, kokias penkias minutes atrodė sustresavęs. Ąžuoliukas žinią sutiko džiugiai, nes jau seniai norėjo būti vidurinis, ne jaunėlis. Dabar abu myli brolį be galo. Ąžuolas dar neina į mokyklą, bet yra labai užsiėmęs: vaikšto į kung fu, jogą, žongliravimo, dailės, anglų kalbos būrelius. Arijas labai gerai mokosi, lanko muzikos mokyklą ir krepšinį.
Pamenu, kai augau, mano mama nebėgiodavo į mokyklą, norėjo, kad būčiau savarankiška. Bet namų darbus patikrindavo, kartais ir sėdėdavo prie knygų su manimi. Aš taip pat noriu, kad mano vaikai žinotų, jog jais pasitikiu, kad patys jaustųsi atsakingi, priimtų sprendimus, tik pamokų ruošos netikrinu, kartu prie vadovėlių nesėdu. Jei paprašo, padedu, kiek galiu. Abu didieji berniukai šaunūs ir jau dideli: patys susimuša, patys ir susitaiko. Jie mielai bendrauja su seneliais. Beje, šią vasarą į Lietuvą užsuks Šri Lankoje gyvenantis mano tėtis – susitvarkyti dokumentų. Nesimatėme gal aštuonerius metus.
– Ir čia ras pulką anūkų!
– Tik tie anūkai pasižiūrės nustebę – juk kad kažkur yra kažkoks senelis, žino tik teoriškai.
– Supdama mažąjį jautiesi taip pat kaip vyresniuosius? Ar ši, brandesnė, motinystė kitokia?
– Dabar lengviau. Gal kad esu labiau atsipalaidavusi? Anksčiau vis šokdavau pagal kažkieno dūdelę, prisitaikydavau, nenorėdavau prieštarauti, kam nors pasakyti „ne“. Atrodydavo, įžeisiu žmogų. Norėdavau, kad tik visiems aplinkui būtų gerai, o pati kentėdavau. Tai tapo tarsi kompleksu: stengdamasi įtikti kitiems, pati gyvenau nuolatinėje įtampoje. Paskui išmokau gyvenimo pamoką – tų pastangų daug kas ne tik kad neįvertina, bet ir nemato. Dabar galvoju: jei man bus gerai, tai ir visiems aplinkui. Aišku, tam tikros ribos visada lieka. Bet dabar jau sakau, ką galvoju.
Mes miestuose užsiblokavę – tie pastatų mūrai čakras blokuoja. Ir esame čia prislopinti, nelaimingi. Vienkiemyje labai gera aura.
Net buityje nebesu tokia perfekcionistė. Tvarka dabar namuose nebėra ideali, tas, tiesą sakant, truputį erzina, norisi tą nušveisti, kitką perkelti, bet kažkaip ranka numoju – pirmenybę teikiu muzikai. Be perstojo šveisti aplinką norisi, kai viduje neramu. Anksčiau dieną naktį tvarkydavausi, kūrybai, poilsiui laiko visai nelikdavo, užtat namai būdavo kaip muziejus. Nuo to galiausiai beveik stogas nuvažiavo... Žinoma, netvarkoje niekada negyvensiu – taip negalėčiau. Galvoju susirasti pagalbininkę, kuri pasirūpintų švara, nes pati nespėju.
– Tikriausiai vaiką augini kuo natūraliau?
– Kiek tik įmanoma. Miegame ant šiaudinių čiužinių. Norėjome naudoti tik natūralias, daugkartinio naudojimo sauskelnes, kurias reikia skalbti. Nupirkau, uždėjau, žiūriu – po penkiolikos minučių jau šlapias. Po dviejų savaičių abu nutarėme, kad dar tokioms sauskelnėms ne laikas. Perku ekologiškas, kurios greitai susinaikina. Ir odelei tokios gerai. Brangu? Gal anksčiau, kai tokie pampersai tik atsirado, taip buvo. Dabar pakelis paprastų sauskelnių kainuoja 20 litų, ekologiškų – 29. Maždaug penkioms dienoms to pakučio užtenka.
– Ką veikia Vasudeva?
– Kai paklausiau, kaip jį pristatyti, sakė: „Rašykit – ūkininkas.“ (Juokiasi.) Gyvulių, žinoma, nelaiko, bet vienkiemyje, tarp miškų, išties užveisęs daug vaismedžių, vaiskrūmių, daržovių – viską, kas gali augti ir derėti gamtoje. Daugeliu atvejų mūsų požiūriai sutampa. Tik jis labiau laukinis nei aš. Aš – moteris, man reikia namų šilumos, jaukumo, estetikos. Jam irgi tie dalykai patinka, bet nėra būtini. Galėtų ištisai gyventi miške, yra tikras gamtos vaikas. Juk, kaip sakoma, kuo arčiau natūralumo, gamtos, tuo arčiau savęs, tikrumo.
Mes miestuose užsiblokavę – tie pastatų mūrai čakras blokuoja. Ir esame čia prislopinti, nelaimingi. Pas jį vienkiemyje labai gera aura. Atvažiuoja žmonės, medituoja, nakvoja lauke. Gamtoje veikia stipri energija, emocija. Iš pradžių raukiausi: „Kaip, miegoti po dangumi?“ Bet kai pabandžiau, supratau, kaip dangus gydo, – pats pasijunti to dangaus dalimi. Miegojau ir vasarą, ir žiemą, tik žiemą plaukai apšąla... Bet labai smagu. Toks miegas – viena meditacijos praktikų. Ir jautiesi taip saugiai, taip gerai. Mieste to niekad nepatirtum, nebūtų tokios tylos.
– Keista, kad tau gera kaime, po žvaigždėmis – juk esi miestietė, augusi Klaipėdoje, paskui persikėlusi į Vilnių, neturėjai kaimuose gyvenančių močiučių.
– Taip, aš – asfalto vaikas, kuris vaikystėje daugiau lakstė po statybų aikšteles nei miškus. Bet su drauge nuėjome į meditacijas, nuvažiavau į kaimą, ir to pakako.
– Kurti muziką galėsi ir miško vidury. Beje, kodėl nuo 2010-ųjų atrankos į „Euroviziją“ iš scenos visai prapuolei?
– Nuo „Eurovizijos“ nedariau nieko garsiai. Iširo „Agama“, ir viskas. Pernai konkursą praleidau, nes supratau, kad pati nelabai ką padarysiu, o prodiuserio neieškojau. Pagalvojau: tais metais neisiu, o paskui pati pajusiu, ar žmonėms bereikia tokios muzikos kaip mano. Žinojau, kad 2012-ieji man lemtingi (šypsosi).
Man muzika yra tartum susijungimas su žmonėmis, meditacija, dieviška energija.
Per tą laiką tik kūriau visokius muzikinius juodraščius, mantrų melodijas, bet juos daug kitų vertingų įrašų galiausiai su visu kompiuteriu ir hardu pavogė – pajūryje išlaužė automobilio bagažinę ir mane apšvarino. Gal reikėjo švelnesnio būdo naujai pradžiai... Nuostoliai – didžiuliai, policijai nieko išsiaiškinti ar surasti neišėjo.
Su prodiuseriais man pastaraisiais metais buvo sunku. „Kankinau“ ir tuos, su kuriai dirbau dabar, prieš „Euroviziją“, nes esu perfekcionistė, visada turiu savo viziją, noriu, kad būtų padaryta būtent taip. Jaučiu tą skambesį, žinau, koks jis turi būti, bet gal ne visada moku perteikti žodžiais?.. Gal ateityje ir bus išrasta tokia technologija, kad per smegenis – tavo mintis – kompiuteris atkurtų, kas dėliojasi galvoje – visi tembrai, skambesys. Kol to nėra, noriu pati perprasti muzikines programas, kad nereikėtų derintis su kitais. Jau, maniau, rimtai to imsiuosi, bet štai siurprizas – sūnus...
– Bet mokysiesi, neprapulsi vėl iš muzikinio gyvenimo porai metų?
– Bandysiu mokytis tarp tų mažų rūpestėlių su Indriuku. Reikia, nes suprantu, kad kartais būnu per daug išplaukusi, nemoku normaliai užrašyti garsų, sunku susitvarkyti su ritmika, nes dainuoju, kaip širdis leidžia, kaip jaučiu. Mėgstu iškart groti ir dainuoti, taip geriau įsijaučiu, atrodo, tada energija harmoningai teka per rankas ir balsą. Užtat negalvoju apie ritmą, tiesiog plaukiu. Ir man patinka plaukti... Patinka dainuoti be žodžių, kurie įrėmina, – vibracijomis, taip kiekvienas gali įsijausti, rasti muzikoje savą emociją.
– Apie ką tavoji šiųmetei „Eurovizijai“ kurta daina?
– Dainą sukūriau vasarą – grojau pianinu ir dainavau. Ji man atrodė nuostabi, ir emocija, kurią norėjau perduoti žmonėms, gera: šviesa, meilė, harmonija. Dainos idėja mane buvo tiesiog persmelkusi. Žinojau, kad ji neš žmonėms Dievišką Meilę, laimę, džiaugsmą. Bet... vaikučio atėjimas, laiko iki „Eurovizijos“ trūkumas – viskas su daina dėliojosi truputį skubotai ir, matydamas mano situaciją, geras bičiulis, kone mano brolis Edgaras Lubys, nuoširdžiai pasisiūlė padėti dainą realizuoti – pridėti ranką ir prie muzikos, ir teksto. Labai nudžiugau, tačiau nesitikėjau, kad viskas taip manyje pasikeis.
Nusiunčiau jam savo juodraštį su melodija ir akordais, pavyzdžius, kur link judėti, persakiau, apie ką šis kūrinys, koks jausmas jame, tačiau studijoje manęs nebuvo... Net ir toks geranoriškas pasiūlymas sukurti tekstą emociškai mane nuo dainos nutolino. Aš nesugebu būti tik atlikėja. Turiu būti kūrėja, emocijų, energijos perdavėja. Tai mano viduje. Todėl į viską žvelgiu labai subtiliai. Man muzika yra tartum susijungimas su žmonėmis, meditacija, dieviška energija. Dabar nutiko taip, kad daina nuo manęs nutolo... Bet iki pusfinalio stengsiuosi padaryti taip, kad vėl jausčiau, jog šis kūrinys – dalis manęs, kurią perduodu tiems, kas klausosi.
– Dabar, kai atrodai nurimusi, be liūdesio akyse, gal ir muzika bus tokia?
– Turėtų būti. Anksčiau gal labiau norėjau pamokslauti: „Siela amžina, ką, nesuprantate?“ Tada man reikėjo išsivalyti, išsiliūdėti, atrodė, kad ir kiti gyvena kažkokioje tamsoje. O dabar tiesiog noriu dalytis meile, dvasine energija, dieviškumu, apsikeisti gėriu. Juk pasaulis tobulas, tik mes jį matome netobulai. Išties, kuo jis netobulas: sėdim, valgom topinambus. Kai pats užsipildai meile, ir kituose tai pradedi matyti. Juk kas esame, tą ir matome.