Saugirdas Vaitulionis: kol lietuviai rūko kamputyje, Kijevas demonstruoja klasę

Europos rytai labai mėgsta žvalgytis į vakarus. Ir viskas su tuo žvalgymusi gerai, tačiau dažnas pamiršta, jog tiesiai po nosimi taip pat yra vertų pamatyti dalykų.

Skanų maistą ir gerą aptarnavimą vertinantis žmogus, skyręs keturias dienas, restoranų lankymui kaimynės Ukrainos didžiausiame mieste, pasijuto tarsi rojuje. Ir kalba eina ne apie pinigus. Visi jau girdėjo, kad Kijeve pigu. Kalbama apie slaptažodžius, prasiveriančias sienas ir nuostabių žmonių gyvenimą.

„Kijeve lankiausi antrą kartą. Gimtadienio proga draugei padovanojome bilietus, o vėliau patys nusprendėme prisijungti. Pagalvojau, kad Lietuvoje aplankiau bent jau keliasdešimt geriausių restoranų, tad įdomu patikrinti, kokie gi jie Ukrainoje. Įspūdžiai – kuo puikiausi. Absoliučiai kaifuoju. Vietos ten turi išbaigtą koncepciją, dvasią, polėkį. Priešingai nei Lietuvoje“, – atvirai dėsto marketingo specialistas.

Apie valgymo įstaigas Kijeve S. Vaitulioniui kadaise pasakojo draugė. Ji ten gyveno iki kol persikraustė į Singapūrą.

Sužinoti geriausias vietas iš pirmų lūpų – vietinių gyventojų – smagu. Juolab, kai pasitaiko restoranas, į kurį norint patekti, reikalaujama slaptažodžio.

„Ukrainiečiai linkę viską kruopščiai apgalvoti. Pavyzdžiui, jei vietą pavadini „Nuostabių žmonių gyvenimas“, tai ten atvykęs taip ir jautiesi. Pasitinka nuostabus aptarnaujantis personalas, prieš vakarienę esi supažindinamas su kiekvienu patiekalu bei jo atsiradimo istorija. Aplink tave šokinėja tarsi aplink karališkosios šeimos narį, gal kiek net esi priverstas gyventi tą nuostabaus žmogaus gyvenimą, kaip kad ir vadinasi restoranas. Receptūra apdainuota, o maistas iš tikrųjų toks, kad kojos nulinksta.

Rekomenduoju ir itin konceptualų restoraną „Paskutinę barikadą“. Į šią vietą gali patekti su slaptažodžiu kovok ir nugalėk (Kaip jis sužinomas?) Ką tik pasakiau“, – juokiasi Saugirdas.

Įėjimas į restoraną yra pro prekybos centrą. S. Vaitulionis pasakoja, kad reikia įveikti keletą sienų – liftu pakyli į ukrainietiškų suvenyrų parduotuvę, pasakai slaptažodį ir tau prasiveria slaptos durys sienoje. Tarsi iš pasakų rinkinio „Tūkstantis ir viena naktis“. Tik kodai kitokie. Aišku, galėtumei patekti ir be slaptažodžio, bet kam įdomu žaisti ne pagal taisykles?

„Staliukus patariu rezervuoti iš anksto. Labai jau populiari ši vietelė. Pasakius slaptažodį, pasitikusi moteris tau praveria sieną, atsiduri laukiamajame, patvirtini vardą ir pavardę, o tuomet patenki į valgomąjį.

Prieš vakarienę lankytojai supažindinami su Ukrainos istorija. Nuo Oranžinės revoliucijos iki kitų, šalį keitusių istorinių įvykių. Viskas restorane ukrainietiška. Pradedant paprasčiausiu ingredientu druska, baigiant viskiu ar austrėmis. Restorane nėra nei vieno užsieninio produkto.“

Ir, ką gi galvoji, lietuvi? Ištaiginga kelių patiekalų vakarienė su vynu žmogui Kijeve įkandama vos už 23 eurus, o už pietus miesto centre sumokėsite iki 5 eurų. Įsitaisęs gražiausioje miesto vietoje gali neanalizuoti į meniu įrašytų skaičiukų. Kinkos, kad nebeturėsi už ką valgyti visą likusį mėnesį, nedreba. Tokios kainos Vilniuje, anot Saugirdo, buvo prieš gerus septynerius ar dešimt metų.

„Visose gyvenimo situacijose kartoju: nebūtinai brangiausias daiktas, paslauga ar drabužis yra geriausias. Turiu kitokius kriterijus. Vietas, kurias lankiau, rinkausi pagal tai, kas šiuo metu madinga ir populiaru. Beje, galiu trenkti bet kam, kas įrodinės, kad gerame restorane porcijos turi būti mažos. Ne, aš neturiu valgyti penkių patiekalų. Jei tai, žinoma, nėra degustacinė vakarienė. Ateinu pavalgyti į normalų restoraną. Pavyzdžiui, man taip yra buvę Užupyje, kai užsisakai užkandį – atneša vieną nususią krevetę ne pagal patiekalo pavadinimą ir jautiesi lyg apvogtas. Restoranas, patiekiantis normalią porciją, nuo to nesuprastėja. Reikėtų nepamiršti, kad ir kaip bebūtų... Už vakarienę dažniausiai moka vyras ir jei jis išeina tuščiu skrandžiu, tikėtina, į tą vietą niekada nebegrįš. Pastebėjau, kad Kijeve virtuvės šefai tą puikiai supranta. Žmonės ateina pavalgyti, o ne tik pažiūrėti į maistą.“

Beje, net žymusis Kijevo kotletas ten patiekiamas su meile – šiek tiek žaliųjų žirnelių padažo ir nesudegintais šonais. „Taip, patį geriausią Kijevo kotletą valgiau būtent Kijeve“, – prisipažįsta Saugirdas.

Vyras pasakoja, jog miestas palieka neišdildomą įspūdį, o kai kurios vietos net primena mažus restoranėlius Niujorke. Ten jis lankėsi ne kartą. Vienas mėgstamiausių ir brangiausių pasaulio miestų, žinoma, nepalyginamas su niekuo, bet originalumo, rafinuotumo ir gerų patiekalų Kijeve taip pat netrūksta.

Ar ten įmanoma susikalbėti anglų kalba? „Ukrainiečiai – draugiški nuoširdūs ir jokių problemų nekyla bendraujant angliškai. Autentiškajame „Paskutinė barikada“ niekas tau neatsakys iš principo, jei kreipsiesi rusiškai, bet pamatę anglakalbį turistą – maloniai su juo pabendraus.“

Suskaičiavus visas kelionės išlaidas, keturios dienos Ukrainos sostinėje kainuoja pigiau nei savaitgalis Nidoje. Už pietus – 5 eurai, važinėji „Uberiu“, kuris ten praktiškai kainuoja tiek pat, kiek viešasis transportas Vilniuje ir dar suspėji pamatyti keletą lankytinų vietų.

Norintiems pasimėgauti madingomis vietomis ir ypatingu maistu, vykstantiems į Kijevą Saugirdas rekomenduoja šį restoranų penketuką: „Nuostabių žmonių gyvenimas“, „Mylimas dėdė“, Paskutinė Barikada“, „Avių medžioklė“, „Bao“.

„Seniai sakau, kad restoranų kainos, Vilniuje – silpnaprotystė. Apie kainos ir kokybės santykį nenoriu net kalbėti. Čia tik susireikšminusiems virtuvės šefams atrodo, kad jų karbonadai – michelino lygio“, – nė mažytės abejonės sėklos nepasėdamas pasakojimą apie įsimintiną kelionę užbaigia vyras.