„Oi, va, pas mus Anglijoje tai – kitas reikalas, kaip žmonės gyvename, ne kaip jūs toje Lietuvoje. Kaip čia iš viso gyventi galite?“ – eidamas Vilniaus senamiesčio gatvele nugirstu vienos damos komentarus. Akivaizdžiai neseniai prakutusi ir trumpam iš ūkanotosios karalystės grįžusi poniutė senokai matytai bičiulei Lietuvą deda į šuns dienas.
Užvirė kraujas ir sukilo toks begalinis noras išdėti, ką galvoju apie Užkalnio „čikenfektoriais“ pakrikštytą tautiečių rūšį, bet... Tiek to, lai gyvena toje savo Anglijoje, ačiū Dievui, išvažiavo, pagalvojau, ir nuėjau sau.
Ir, vat, tada susimąsčiau, kad su mumis, mielieji, kažkas tikrai yra negerai. Kodėl mes taip nemylime savo šalies?
Ta mūsų vargšė Lietuva – tarytum nelabai daili ir skurdžiai apsirėdžiusi mergaitė iš antro suolo, su kuria niekas nenorėdavo šokti per mokyklos diskotekas. Iš kurios kasdien tyčiodavosi ir kurią pravardžiuodavo, tačiau vis tiek kaskart slapčia prašydavo duoti nusirašyti per matematikos kontrolinį. Tokia miela užguita vargšiukė mergaitė, kurios visiems prireikia tik tada, kai jau svyla uodegos. Tai gal pradėkime su mergaite Lietuva elgtis sąžiningai? Tiksliau, pradėkite elgtis sąžiningai patys su savimi.
Problema glūdi ne „mergaitėje“, o jumyse, mieli mano. Manyje – taip pat. Tikrai nevaidinsiu, kad pats kartais nepaburnoju – ant valdžios, ant blogo oro ar nesutvarkytų ir Mėnulio paviršių primenančių gatvių. Būna, paburnoju ir smarkiai – prisipažįstu. Bet, manau, didžiausia bėda ta, kad mes visi norime būti geresni, nei esame, kilmingesni, nei gimėme, ir rafinuotesni, nei mums lemta būti.
Manau, madingiausia ir kone privaloma tikro lietuvio pramoga – piktintis valdžia ir mokesčiais. Be šios pramogos neapsieina nei Kalėdos, nei krikštynos, nei laidotuvių metinės.
Dievaži, baikime apsimetinėti, baikime gėdytis to, kas esame. Nes rengdami austrių festivalius, bet nežinodami, iš ko gaminamas kad ir žemaitiškas kastinys, atrodome mažų mažiausiai juokingai.
Išduosiu jums paslaptį: visur žolė atrodo žalesnė. Bet, patikėkite, tik atrodo. Pasaulyje nėra valstybės, kurios gyventojai pasakytų, kad jų valdžia – geriausia ir be priekaištų. Na, išskyrus tas šalis, kuriose už kitokį pasakymą grėstų kalėjimas ar mirties bausmė.
Tradiciškai burnojame, kad valdžia nulups paskutinius marškinius, nes mokesčiai – nepakeliamai ir siaubingai dideli. Ne paslaptis, kad garsiausiai piktinasi tie, kurie nelabai tų mokesčių bandė mokėti. Kaip antai vienas mados korifėjus, kuris nustebo, kad prekiaujant apdarėliais mokesčius mokėti reikia. Kaip ir visame likusiame pasaulyje. Tai dėl ko pykstate, maestro?
Bet didžiausia bėda ne amžinas mūsų pasipiktinimas, o tai, kad dažnai ir nepelnytai gėdijamės to, kas esame iš tiesų. O, pripažinkime, esame paprasta tauta. Ką čia slėpti – kaimiečiai.
Kažkurią dieną supratau, kad moku visai neprastai iškepti krevetes ar tuną, bet jei kas lieptų išvirti cepelinų ar pakepti žemaičių blynų – grėstų garantuota metų nesėkmė virtuvėje. Kokia gėda! Nuoširdžiai.
Taip jau yra, kad kažkodėl esame linkę vaidinti didžius pasaulio virtuvių žinovus, bet visiškai užmetėme savo virtuvės paveldą, kuris, beje, tikrai neapsiriboja cepelinais ir rožiniais šaltibarščiais.
„Kaimiečių maistas“, – kažkada apie bulvinius blynus leptelėjo bičiulis. Na, taip – kaimiečių. O, dovanokite, kuris iš mūsų čia esame kilęs iš karališkosios šeimos?
Ar pastebėjote, kad mūsų kavinių ir restoranų valgiaraščiuose prancūziškų, ispaniškų ar itališkų patiekalų pavadinimų daugiau nei lietuviškų? Aš tuo nuoširdžiai stebiuosi, nes pagrindinėse Senamiesčio gatvėse jautienos tartaro, krevečių ar carbonara makaronų rasite lengviau nei vėdarų. Ir tada natūraliai kyla klausimas: atleiskite, o ką mes čia vaidiname? Staiga tapome jūrų gėrybių šalimi ir makaronų ekspertais?
Dievaži, baikime apsimetinėti, baikime gėdytis to, kas esame. Nes rengdami austrių festivalius, bet nežinodami, iš ko gaminamas kad ir žemaitiškas kastinys, atrodome mažų mažiausiai juokingai.
Nervinamės, kad braziliškos orchidėjos ant palangės prastai žydi, bet kodėl reikėjo išmesti močiutės puoselėtas pelargonijas? Kaimietiška, ne taip šiuolaikiška, ką svečiai pagalvos? O gražuolės šiurpės ir nasturtos senokai iš gėlynų, lyg nemylimos podukros iš namų, buvo išguitos lauk, nes vietą po saule reikėjo užleisti įmantrioms rožėms, pavadintoms Ispanijos karalienės garbei.
Aš jokiais būdais nenoriu pasakyti, kad turime grįžti į balanos gadynę ir sėdėti prie geldos, nekišdami nosies toliau savo kiemo tvoros, bet, pripažinkime, atsigręžti į savo ištakas nėra nieko gėdingo. Tai tiesiog – privaloma.
Kaip besistengtume, vis tiek nebūsime karališkosios britų šeimos palikuonimis, nebūsime ir Monako princais, net Švedijos sostas mums nepasiekiamas. Visi esame nuo žagrės, kad ir kaip nesinorėtų to pripažinti, tad gal pats metas tą žagrę pradėti gerbti ir mylėti? Gal tada ir patys save mylėsime labiau?
Nepykime ant Lietuvos, kad čia oras ne kaip Maldyvuose, nepykime, kad neturime senų karališkųjų tradicijų, nesiskaudinkime, kad vietoje jūrų gėrybių sklidinos Viduržemio jūros tenka džiaugtis vėsia Baltija. Prisiminkime, kad turime gražią, mažą, tik kiek skriaudžiamą „mergaitę“, kurią kartais tiesiog reikia meiliai apkabinti ir pasakyti: Lietuva, aš tave myliu! Su visais tavo trūkumais ir privalumais. Nuoširdžiai.
Aš apkabinau. Apkabinkite ir jūs.