„Džiaugsmas. Atsakomybė. Baimė“, – kino režisierė Saulė BLIUVAITĖ (29) vardija jausmus, apėmusius Lokarno kino festivalyje, kur jos juosta „Akiplėša“ pelnė pagrindinį „Auksinio leopardo“ apdovanojimą. Tai pirmasis ilgametražis Saulės filmas – ir su debiutu ji sugebėjo nušluostyti nosis daugeliui garsių pasaulio kino kūrėjų. Tai kas bus toliau?..
Rodos, šiomis dienomis žmonės jūsų nepasidalija: Šveicarijoje pelnytas prestižinis apdovanojimas sulaukė pasaulinio dėmesio, jūsų dienotvarkė prikimšta susitikimų ir interviu, ką tik grįžote iš pietų su kultūros ministru. Kaip jaučiatės užgriuvus šlovei?
Nežinau, ar tai galima pavadinti šlove. Keistas tas žodis – šlovė... Kartais man atrodo, kad tai vyksta tik socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje – ten visi šlovina ir sveikina, bet mano pačios gyvenime mažai kas tepasikeitė.
Tos kelios dienos Lokarne įstrigo ilgam: kai išvakarėse prieš apdovanojimų ceremoniją sužinojome, kad laimėjome pagrindinį festivalio prizą, buvo sunku patikėti. Tikėjau savo filmu, vyliausi, kad jis suras žiūrovą, gal net gaus kokį nors apdovanojimą, bet tikrai ne „Auksinį leopardą“ – juk pagrindinėje programoje buvo tokių pasaulinio garso režisierių kaip Hong Sang-soo ar Wang Bingas. Užpuolė daug jausmų, adrenalinas sukilo taip, kad naktį beveik nemiegojau. Man, kaip žmogui, sunku priimti sėkmę – gyvenime nesu jos daug patyrusi.