Saulės paieškos lietuvę nuvedė iki Gvatemalos: taip pamilo šią šalį, kad tapo gide

3,5 mėnesio motinystės atostogos neviliojo

Linos kelias į Gvatemalą išties driekėsi per Ispaniją. Vilniaus universitete žurnalistikos studijas baigusi mergina ieškojo saulės – Lietuvoje ėmė slėgti niūri aplinka, todėl su dukra Meile pakėlė sparnus į pietų šalį, kurią jau kelis kartus buvo aplankiusi, žavėjosi Madridu. Iš pradžių atvykėlė ėmėsi savanorystės pagal tarptautinę programą WWOOF ekologiniame ūkyje Valensijos regione. Jau pirmomis dienomis Lina susipažino su gvatemaliečiu Andresu, kuris ten irgi savanoriavo. Vėliau jie gyveno Barselonoje, bet vyrui ekonominės krizės metais buvo nelengva rasti norimą darbą. Tad po dvejų metų pora, ką tik susilaukusi dukrytės, nusprendė kraustytis anapus Atlanto.

Prieš tai Lina tolimoje šalyje ne tik nebuvo gyvenusi, bet net ir viešėjusi. Toks kardinalus pokytis jos neišgąsdino, greičiau priešingai.

„Pasikeitimai manęs niekuomet negąsdino, atvirkščiai – dabar jau iš laiko perspektyvos matau, kad man patinka retkarčiais viską mesti ir radikaliai keisti, pradėti iš naujo, – pasakojo ji. – Gvatemala… na, nebuvo baisu. O ką kiti sakė, išvis nepamenu. Turbūt esu iš tų, kuriems nelabai svarbu, ką kiti mano. Tėvai buvo šokiruoti, „Google“ gerų naujienų apie Gvatemalą neturi, vien karai, žemės drebėjimai, aktyvūs ugnikalniai…

Važiavau nusiteikusi smalsiai. Ispanijoje migrantiškas gyvenimas buvo ne itin įkvepiantis, o ir darbe atmosfera – ne pati geriausia. Tad, kai atvažiavau čia ir radau visą tą šurmulį, spalvas… Patiko. (…)

Tai buvo vienas geresnių sprendimų mano gyvenime. Ispanija siūlė man, kaip naujai mamai, 3,5 mėnesio vaiko priežiūros atostogų, kas man, lietuvei, buvo šokas. Kur aš vaiką dėsiu? Mokėsiu didžiulius pinigus už privatų kūdikių darželį ir dirbsiu, kad tą darželį apmokėčiau? Atrodė absurdas. O į Lietuvą netraukė.“

Net ilgam persikėlęs į kitą kraštą iš pradžių gyveni euforijoje, jautiesi lyg turistas, lankai seniai nematytus gimines ir draugus, bet paskui tenka pradėti „normalų gyvenimą“. Pašnekovė tikino, kad net tuomet nebuvo atmetimo reakcijos: „Kuo daugiau apie Gvatemalą sužinau, kuo daugiau laiko čia praleidžiu, tuo man ji savesnė. Mielesnė gal ne, nes, kaip ir visose trečiojo pasaulio šalyse, socialinės problemos žiaurios. Skauda. Bet pasirinkti, mylėti ar nemylėti, negali…

O dėl gyvenimo normalumo… Normalus jis, nes mano. Nes nei gvatemalietiškas, nei lietuviškas, kažkoks per vidurį – mano… Ar turiu būtinai gyventi tam tikroje šalyje, kad galėčiau gyventi savo gyvenimą? Manau, tas nebūtina, tiesiog padeda, nes Gvatemaloje turiu geresnes, lengvesnes sąlygas kurti, daryti, kas patinka, pradėjau savo verslą, gerai sekasi. Tai nulemia šiuo metu, kad esu čia, o ne kažkur kitur.“

Šeima įsikūrė netoli sostinės Gvatemalos esančiame Antigvos mieste, kuris dar vadinamas Antigva Gvatemala. Dėl išskirtinės bažnytinės architektūros jis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Atsikrausčiusi su kūdikiu Lina turėjo daug laiko. Mažoji Silvija buvo rami, todėl mama važiuodavo autobusu į turgų, eidavo pasivaikščioti, visada kūdikį prie savęs prisirišusi kaip vietinės majų moterys. Kartu atsikratė kompleksų, kurie kamavo auginant vyresnėlę. Pavyzdžiui, majų moterys savo mažylius krūtimi maitina viešai ir labai natūraliai, to išmoko ir lietuvė.

„Manau, dėl to, jog Gvatemala man taip prilipo ar aš prilipau, niekada į šią šalį nežiūrėjau kaip į egzotiką. Man čia – namai. Neseniai vyresnioji dukra paklausė, ką rinkčiausi: ar išvažiuoti ir niekada nebegrįžti į Gvatemalą, ar niekada iš jos nebegalėti neišvažiuoti. Atsakiau savo diplomatiškai, bet apie pirmą variantą pagalvojus suskaudo širdį…“ – prisipažino pašnekovė.

Pradėjo nuo imbierinių sausainių

Turėdama laiko jauna mama ėmė kepti imbierinius sausainius ir juos sėkmingai pardavinėjo – gvatemaliečiams patinka naujovės iš tolimų kraštų.

„Rasti darbą čia būtų kažkas neįtikėtino, tiksliau, darbą, kurį sutikčiau dirbti už tam tikrą atlyginimą. Čia atlyginimai labai nedideli. Kita vertus, pati nuostabiausia dalis mano šiandieniame darbe yra ta, kad dirbu sau, turiu darbą, kuris mane daro labai laimingą. Kas gali būti nuostabiau? Mėgaujuosi, nes mano darbas prasmingas, nereikia bure popierių kilnoti iš vietos į kitą vietą.“

Lina jau ketvertą metų dirba gide, net įsteigė savo kelionių agentūrą, nes turistai prašo ir kitų paslaugų – užsakyti viešbučius, transportą, suorganizuoti kelionės maršrutą. Tokia veikla ji neužsiėmė nei Lietuvoje, nei Ispanijoje. Tiesa, dar gyvendama Lietuvoje norėjo būti gide, taip pat dirbo turizmo srityje, bet biure.

„Kai išvažiavau į Ispaniją, sakiau, antrą kartą į tą pačią upę nebrisiu, į biurą negrįšiu. Grįžau. O atvažiavusi į Gvatemalą turėjau laiko savo svajones įgyvendinti. Gal tiesiog metas atėjo ir tiek. Turizmas visuomet patiko, o dabar dar ir biure neturiu sėdėt. Gidauju, keliauju po nuostabias vietas, dalinuosi tuo, ką žinau, su žmonėmis ir iš jų sužinau daug. Tai – be galo gražus darbas, tokia truputį antropologija. Be to, galiu susigrąžinti ir savo pamirštą kažkada studijuotą žurnalistiką.“

Kad galėtų būti gide Gvatemalos teritorijoje, Lina turėjo baigti specialius kursus – metus studijuoti archeologiją, istoriją, geografiją, geologiją, kultūros paveldą. Išlaikius egzaminą suteikiamas gido pažymėjimas, kurį reikia atsinaujinti kas metus.

Lina pasakojo turistams organizuojanti visą logistiką, užsakanti paslaugas, viešbučius, transportą, plaunuojanti programą.

„Vedu ekskursijas visoje Gvatemaloje, lydžiu keliautojus ir kitose Centrinės Amerikos valstybėse bei Meksikoje – daugiau kaip vertėja, nors, jei vietos gidai nėra labai iniciatyvūs, imu vadeles į savo rankas. Tik apie nė vieną šalį nežinau tiek, kiek apie Gvatemalą.

Kelionės organizavimas vyksta dar prieš keliautojams atvažiuojant, o jiems jau esant čia dalinuosi tuo, ką žinau, ką patyriau. Paprastais dalykais, kurie gali žmonėms išlikti atmintyje ir paliesti emocijas. Kai kada tampu savotiška mokytoja, negaliu to išvengti, nes vakariečiai esame neretai kaprizingi. Man irgi Gvatemala ragus aplaužė, manau, sveika nusileisti ant žemės.

Deja, yra žmonių kurie atvažiuoja su pirmo pasaulio piliečių sindromu, nežinodami pasaulio istorijos. Gražiausios kelionės yra tos, kur žmonės atveria širdį vietai, vietos žmonėms, vietos energijoms, kitaip tai lieka brangios, bet prarastos kelionės.“

Pašnekovei artima ir sustainable travel (tvaraus keliavimo) idėja. „Atsakingas keliavimas labai svarbus. Kaip keliauju? O dar svarbiau – ko keliauju? Jaučiu, kad kelionės dabar yra toks savotiškas savo socialinės klasės demonstravimas. Ar keliauju, kad užsidėčiau pliusą – dar vieną pamatyta šalis, ar kad pažinčiau, išgyvenčiau, išeičiau iš komforto zonos, suvokčiau, kokie skauduliai kankina pasaulį?

Tikiu, kad geros kelionės turi tą neįtikėtiną emocinį užtaisą, kuris sukrečia, sumažina atskirtį tarp jie ir mes, priverčia mąstyti. Tai – kaip muzika, kaip menas, tik turi būti gera, stipri kelionė. Vienaip ar kitaip yra kelionės atsijungti arba susijungti su pasauliu. Kapitalizmas dažnai žmones taip išsekina, kad jie nežinia kodėl nori atsijungti. Tai turbūt nėra labai laimingo gyvenimo pavyzdys ir kelionės tuomet naudojamos kaip vaistai. Į Gvatemalą keliauja daug izraeliečių, jų šalyje padėtis nėra itin stabili, taigi kelionės padeda atsijungti nuo realybės.

Mėgstu keliautojus vežti į šalies gilumą, vietinių patirčių, susitikti su vietos žmonėmis, tos patirtys išlieka ilgiausiai, žinoma, tik jei žmonės atsiveria.“ Pastaruoju metu Lina daugiausiai dirba su lietuviais ir tai vadina didžiausiu malonumu, sulaukia daug žmonių iš JAV, Izraelio.

Kalba ispaniškai, gvatemaliečiai atsako angliškai

Prieš kurį laiką Lina išsiskyrė, atgal nesižvalgo ir kalbėti apie praeitį su buvusiu vyru nenori. Dabar ji gyvena viena su dukromis, džiaugiasi darbu, kurį sako dievinanti, be kitų priežasčių, ir dėl to, kad nėra rutinos. Lietuvė daug laiko praleidžia keliaudama, kartais namie nebūna ir mėnesį, ir pusantro, grįžusi tik pasikeičia drabužius ir vėl į kelią. Dukros turi atlaikyti mamos nebuvimą, bet jau esą įprato.

„Kai būnu namie, irgi būnu ilgai, tuomet laukia darbas biure, kelionių planavimas. Bet kadangi pati sau viršininkė esu, laiką planuojuosi, kaip pačiai labiau tinka, galiu nuo ryto iki vakaro iš biuro neišeiti, o galiu praleisti dieną be jokių planų ar darydama, kas šauna į galvą, ir nesvarbu, ar savaitgalis, ar paprasta darbo diena, – pasakojo Lina. – Keliaujam nemažai, su dukromis irgi.

Kartais dar keliaujų dėl jų, bet vis dažniau jos turi taikytis prie manęs, nes kelionės, jei šiame regione, man yra kaip pamoka, kaip patirtis, ką dar galiu keisti, tobulinti, ką naujo įtraukti. Taigi keliauju, kad tobulinčiau savo darbą. Bet va neseniai buvom su dukromis prie Karibų jūros, išsinuomavome namelį. Tris dienas absoliučiai nieko neveikėm, buvau ten, užmerkusi akis sėdėjau, skaičiau knygą, niekur nevažiavau, mačiau, kokie skirtingi saulėlydžiai ir kaip oras keičiasi, kaip pasaulis egzistuoja ten pat ir tokiu pat ritmu, nesvarbu, ar mes lekiame, ar vietoje stovime. Galva išsivalė, energijos atsirado begalė.“

Mergaitės eina į mokyklą, didžioji pasinėrusi vaidybą, lanko teatro studiją. Mažoji lanko karatė būrelį, išgyvena nuostabios vaikiškos išminties amžių. „Abi – nuostabios, labai gražios ir labai protingos“, – didžiavosi mama. Meilė sunkiai prisitaikė prie naujo krašto, bet dabar jaučiasi gerai, čia – jos draugai, aplinka. Tiesa, studijuoti planuoja grįžti į Europą – ne dėlto, kad Gvatemaloje būtų blogai, bet yra labai smalsi ir nori pasaulį pažinti.

Nors jau šešerius metus gyvena Gvatemaloje, prisitaikė prie jos gyvenimo ritmo ir perėmė vietos žmonių įpročius, Lina juokiasi, kad iki šiol jaučiasi „kaip egzotika“. Vyresnės dukros paauglės ji klausia: „Tau nebūna, kad pradedi ispaniškai kalbėti ir kalbi puikiai, o jie žiūri į tave tiesiog apsvaigę ir atsako laužyta anglų kalba, lyg negalėdami sujungti matomo vaizdo su girdima informacija?“ Būna, nes ji – irgi šviesiaplaukė, aukšta, pati aukščiausia tarp mažiukų gvatemaliečių.

„Žmonės čia tiesiog spokso į mus, nes kultūriškai tai nėra blogas tonas kaip Lietuvoje. Jau pripratau, nebeerzina. Įlipu į autobusą, kur prisigrūdę tokių juodagalvių mažiukų, tai lyg karalienė tarp jų. Čia, aišku, juokai, o jei rimtai, aš savęs jau nebematau kaip baltosios, kadangi retai į veidrodį žiūriu. Identifikuoju save su aplinka, tiesiog pamirštu savo fizinį išskirtinumą, o dvasiškai jaučiuosi tiems žmonėms artima, myliu juos, kaip mylim savo gimtąjį kaimą, nors gali mums ten daug kas nemodernu ir atgyventa atrodyti, jausmas nedingsta. Net atvirkščiai, grįžtu į Europą, tai net akį rėžia blondinai mėlynomis akimis, kaip iš kitos planetos atrodo.“

Europa gvatemaliečiams – mažai žinomas žemynas, o apie Lietuvą visai nieko negirdėję. Lina iki šiol sutiko gal penkis žmones, kurie žinojo, kur yra Lietuva, ir kažką apie ją.

Karštis, drėgmė, uodai – būsima kelionė vis tiek džiugina

Linos žodžiais, Gvatemala yra labai įvairi ir labai spalvinga – turgus, žmonės. Nors ji – tik pusantro karto didesnė nei Lietuva, turi ir savanų, ir tropinių miškų, ir dykumų, ir kalnų, ir ugnikalnių: „Štai ir pro savo namų terasą matau du ugnikalnius, vieną aktyvų, o kitą miegantį, kuris gali pabusti bet kuriuo metu“. Gvatemaloje gyvena maždaug 20 skirtingų etninių grupių atstovų, kurie kalba skirtingomis kalbomis. Kartu tai – chaotiška šalis, nes joje gyvena net 17 mln. žmonių.

„Priėmiau šalį tokią, kokia yra. Taip geriausia, galvos neskauda, visą laiką lyginant su kitais pasaulio kampeliais ir kankinantis, kad Lietuvoj tai taip, o Ispanijoj – taip ir anaip. Mane Gvatemala žavi tuo, kad čia dar galima rasti „priešglobalizacinių“ ženklų, tos kultūrinės įvairovės, kuri jau nyksta mūsų planetoje. Suprasti galima viską, jeigu žinai, kad nesi kažkoks unikumas, tik savo šalies, savos kultūros produktas.

Iš patirties žinau, kad galime atrodyti ar jaustis labai modernūs ar globalūs savo besikeičiančioje aplinkoje, bet, jei ištinka krizinė situacija ar baimės, grįžta visos mūsų kultūrinės pamokos. Aš būsiu lietuve ir daug metų nebegyvendama Lietuvoje, o gvatemaliečiai jais liks kultūriškai, nors ir labai nori suamerikonėti (šitą žodį vartoju lietuviška prasme, nes mums Amerika – JAV sinonimas, čia gyvendama išmokau, kad Amerika daug didesnė, nei JAV).“

Paprašyta papasakoti apie kasdienybę Gvatemaloje, Lina patikino, kad ji – visur panaši: žmonės dirba, būna su šeimomis, leidžia pinigus. Žmonės mandagūs, nuolankūs – tai atėję iš kolonijinių laikų, net žodynas skiriasi nuo Ispanijoje vartojamos kalbos. „Kavinėje klausia, kaip galėtų patarnauti, – lyg karalių rūmuose. O paskui sako, kad buvo grynas malonumas tau tarnauti!“ – juokėsi  pašnekovė.

Gvatemaliečiams pasaulio centras yra jų šeima, majams – šeima ir jų bendruomenė. Laisvalaikis susijęs ne su asmeninių poreikių tenkinimu, o su šeima, kitais žmonėmis. Tuo jie daugiausiai skiriasi nuo Vakarų šalių, kur individualizmas dažnai ima viršų, bet tai esą jau keičiasi. Gvatemaliečiai dievina maistą.

„Jis – paprastas, bet be kukurūzų ir juodų pupelių – nė žingsnio. Žiūrėdama į savo mažąją dukrą, kuriai dabar – šešeri, imu galvoti, kad gal čia genetika. Ji tiesiog dreba dėl kukurūzų, visų patiekalų iš jų ir juodųjų pupelių. Vis dėlto kukurūzus, pupeles, pipirus, moliūgus žmonės čia valgo ne vieną tūkstantmetį.“