Saulius Damulevičius prabilo atvirai – apie tai, kas nutiko Evereste: „Iškart supratau, kad kažkas negerai“
Garsus Lietuvos alpinistas Saulius Damulevičius bandė įkopti į Everesto viršūnę be papildomo deguonies ir šerpų pagalbos, tačiau, būdamas visai netoli tikslo, nusprendė apsisukti. Apie tai, kaip tuo metu jautėsi ir kaip vyko nusileidimas, alpinistas pirmadienį papasakojo savo feisbuko paskyroje.
„EVERESTAS 2026 – PABAIGA.
Išvykdamas į šį žygį sau linkėjau, kad viskas praeitų be nuotykių ir dramos – tiesiog vienas po kito sekantys įkopimai, monotoniška sėkmė. Deja, vaikštant ant žmogaus ribų keteros, naivu tikėtis, kad kortos visada kris tavo naudai. Per daug nežinomybės, per daug veiksnių, galinčių paveikti rezultatą į vieną ar kitą pusę. O dar šis sezonas buvo neeilinis – pavojai Khumbu, neleidžiantys laiku pradėti rotacijų, didžiulis kopiančiųjų skaičius dėl uždaryto maršruto iš Kinijos pusės, nepalankios ir nepatikimos orų prognozės... – savo feisbuko paskyroje rašė S.Damulevičius.
– Gegužės 26 d. 21.40 val., pradėjus kopti link viršūnės nuo Pietų balno (7950 m), beveik iškart supratau, kad kažkas negerai – nepaisant pastangų ir keičiamų kopimo strategijų, tempas buvo per lėtas. Po beveik 9 valandų kopimo pasiekiau vietą, vadinamą „Balkonu“ (8400 m) – pusę kelio iki viršūnės. Tapo akivaizdu, kad toks tempas – bilietas į vieną pusę. Taip pat, kad problema greičiausiai yra medicininio pobūdžio, t. y., prasidėjo kalnų liga, kuri, jei skubiai nesileisiu žemyn, per kelias valandas pasieks mirtiną stadiją.
Sprendimas apsisukti niekada nėra lengvas. Ypatingai šįkart, kai sulaukiau tiek daug palaikymo, kai mintys sukasi apie filmą, kai už nugaros stovi rėmėjai ir plazda protėvių vėliavos. Bet Kalnas čia bus visada, o aš, dabar priėmęs teisingus sprendimus, galėsiu čia sugrįžti geriau pasiruošęs ir galbūt turėsiu galimybę kopti geresnėmis sąlygomis.
Tik pradėjęs leistis pajutau, kad dėl kelių kadrų ir žinutės aukščiausiame taške pašalau dešinės rankos pirštus. Kadangi visur fiksuotos virvės, leidžiuosi sklandžiai, tik pasiekus Pietų balną, jėgos po truputį apleidžia, pradedu vis dažniau sėstis ant sniego ir ilsėtis.
Pasiekęs C4 susirandu tuščią „14 summit ascent“ palapinę, kurią naudojęs Povilas išėjo žemyn, o Caylandas dar negrįžo iš įkopimo. Nusnaudžiu šilumoje apie valandą, susirašau dėl pašalusių pirštų gydymo. Tuomet pradedu krautis daiktus į kuprinę, nes dalį jų buvau palikęs čia prieš kopimą.
Po kurio laiko grįžo Caylandas. Bekalbant su juo pradedu stipriai kosėti – taip, kad po kosulio sunkiai galiu įkvėpti. Suprantu, kad reikalai prastėja ir skubiai reikia leistis žemyn.
Apie 17 val. palieku palapinę ir vienas pradedu keliauti link Lotsės C4 (7700 m). Tačiau, praėjus vos kelioms minutėms, pasigauna intensyvus kosulys – dūstu vis labiau. Jausmas, lyg kad būtų užspaudęs gerklę. Aplink gražiai sninga, bet man akyse tamsėja.
Išgeriu vaistų nuo aukštuminės ligos, dar padvejoju kelias minutes, bet dusimui intensyvėjant, informuoju budinčius draugus Lietuvoje ir ant savo Garmin inreach inicijuoju tarptautinį pagalbos prašymą – SOS.
Draugus informuoju, kad lengviausia man būtų padėti, jei kas su deguonimi ateitų iš C4, kuri visai čia pat. Bandau eiti, bet vėl kosėju, vėl dūstu – kaskart vis sunkiau sugebėdamas atsikvėpuoti.
Aplink gražiai sninga, bet man akyse tamsėja.
Minutei apima mirties baimė. Suprantu, kad greičiausiai pagalba neateis arba ateis per vėlai. Vienintelis būdas išgyventi – pačiam kuo greičiau leistis žemyn. Bet kaip įveikti dusulį?
Visgi kūnas, norintis išgyventi, privalo adaptuotis. Prisimenu ankstesnes panašias situacijas kalnuose, prisimenu, kaip negalėjau įkvėpti, kai mane partrenkė automobilis. Tuomet pirminę baimę pakeitė bandymas nusiraminti, suvaldyti paniką ir kad ir po truputį, bet gauti oro, kol situacija bent kiek stabilizuosis.
Judu labai lėtai ir bandau kvėpuoti tik per nosį, kad nesukelti kosulio ir jį sekančio dusulio. Kuo mažiau streso kvėpavimo takams. Nueinu pirmus 10 metrų – maža pergalė. Tuomet 100 metrų – dar viena!
Pasiekęs statų nusileidimą link Lotsės, C4 sutikau 2 nešikus, kopiančius tamsoje su deguonimi. Paklausiau, ar jie atėjo man į pagalbą. Šie nesuprato, apie ką eina kalba. O aš, su kiekvienu nusileistu metru jausdamasis vis geriau, nieko iš jų nepaprašiau.
Taip vienas tamsoje iki 2 val. nakties pasiekiau C3 (7050 m). Prieš pat nusileisdamas į stovyklą pamačiau žinutę iš pagalbos tarnybos, kad atseit manimi rūpinasi šerpai, C4 duoda man maisto, vandens ir deguonies. Labai supykau ir nusivyliau neatsakingu žinią paskelbusios kompanijos elgesiu, nes paskelbtas melas, kitaip susiklosčius aplinkybėms, galėjo kainuoti mano gyvybę.
Labai supykau ir nusivyliau neatsakingu žinią paskelbusios kompanijos elgesiu.
C3 mane pasitiko iš C2 (6500 m) atėję šerpų gidai Pemba ir Temingma. Davė man atsigerti, tuomet užkaičiau savo viryklę ir padariau gėrimo kelionei. Surinkau savo anksčiau paliktas šiukšles, šerpai uždėjo man deguonies kaukę ir pradėjome nusileidimą į C2.
Toliau viskas vyko labai greitai: C2 pasiekėme paryčiais, apie 9 ryto atskridęs sraigtasparnis pirmiausia mane nugabeno į EBC, paskui į Luklą, o iš ten – į Katmandu oro uostą, iš kurio mane nuvežė tiesiai į ligoninę apžiūrai, po kurios paleido gydytis pačiam viešbutyje.
Šiuo metu esu jau pakeliui namo. Į Vilnių grįžtu šiandien (birželio 1 d.), 19.30 val. Grįžęs tęsiu gydymą. Tačiau dar šią savaitę (preliminariai, ketvirtadienį) kartu su Daiva ir Irmantu planuojame suorganizuoti susitikimą, kuriame daugiau papasakosime apie ekspediciją.
Už pagalbą ekspedicijos ir gelbėjimo operacijos metu dėkoju Tadui Jeršovui, Algimantui Kurui, „Kalnų gydytojos užrašai“, Rishi Bhandari ir į pagalbą atėjusiems šerpų gidams.“
Taip pat S.Damulevičius padėkojo ekspedicijos rėmėjams, partneriams ir draugams.
„Mūsų vėliavos plevėsuos aukštai, – pabaigoje akcentavo Lietuvos alpinistas. – Kitą kartą!!!“
Primename, kad S.Damulevičius yra pirmasis lietuvis, įkopęs į K2 ir Gašerbrumą I.