Saulius Prūsaitis: „Man, kaip berniukui, kartais patinka pažiūrėti ir kvailą kovinį filmą“

„Nepasakyčiau, kad esu didelis kino gerbėjas. Mano žmona – kur kas kultūringesnis žmogus nei aš. Tai ji sužino, kur, kada, ką verta pamatyti, ir pakviečia nueiti. O aš... Jei turiu laisvo laiko, maloniai guliu ant sofos, ir daugiau nieko neveikiu“, – bendraudamas su Žmonės.lt juokėsi S.Prūsaitis. 

Visgi galop pripažino, kad gulėdamas ant tos sofos jis filmus kartais pažiūri: „Na gerai, turiu pripažinti, kad kartais man, kaip berniukui, tikrai patinka pažiūrėti visiškai niekam tikusį ir tikrai labai kvailą kovinį filmą, kur rauna galvas ir kulkos bei kraujas taškosi. Tokį filmą pažiūriu tam, kad nemąstyčiau. Nesakyčiau, kad tai geras būdas praleisti laiką... Tuose filmuose dažniausiai viskas būna sumąstyta už tave. Belieka gulėti akis išpūtus ir nieko neveikti. Toks filmas nejaudina – eina „faršas“ ir tiek.“

O kokie filmai S.Prūsaitį jaudina? „Mane jaudina nuostabių žmonių gyvenimo istorijos. Su gera pabaiga. Neseniai žiūrėjau filmą „The Best Offer“ su aktoriumi Geoffrey Rush. Jis vaidino tą žmogų, kuris aukcione priėmė statymus, pardavinėjo paveikslus. Jis buvo sutaręs su draugu, kad šis statytų už paveikslus, o po to juos vogdavo. Taip jis sukaupė didelę kolekciją... Tada įsimylėjo jauną merginą, o ji tik apsimetė, kad irgi myli, – turėjo planą apvogti. Tas filmas man buvo įdomus. Kažkoks kitoks“, – prisiminė.

S.Prūsaitis nemėgsta siaubo filmų: „Nesuprantu, kam jie reikalingi. Nežiūriu jokių filmų apie zombius, visokius superherojus.“

O paklaustas apie lietuvišką kiną stengėsi išlikti diplomatiškas: „Tikrai nesiimsiu sakyti, patinka man lietuviški filmai ar ne. Matyt, visi supranta, kad lietuviškas kinas atsigauna. Žmonės sugeba surinkti biudžetus filmams, realizuoti idėjas. Gali būti keli niekam tikę filmai, bet vienas geras. Ir tuo džiaugiuosi. O toliau jau šios srities menininkams kalbėti, kuris režisierius geriau siurbia pinigus iš Kultūros ministerijos, o kuris prasčiau.“