Rašytoją Saulių ŠALTENĮ sunku pagauti – pusę metų jis leidžia pas dukras, įsikūrusias Ispanijoje, kitą pusę – Vilniuje. Bet ir čia rytais jis kelioms valandoms išnyksta Antakalnio miškuose, o popiet neretai – susitikimuose su savo knygų gerbėjais. „Mano gyvenimas dabar – kaip neaprėpiama upė, kuri mane neša. Ir vienas jos krantas ilgesingai šaukia: „Aš tave myliu“, o kitas jam atsiliepia moterišku pakimusiu balsu: „Aš tave irgi... labai labai...“
Jau dabar esate vadinamas literatūros klasiku, nors tokiu titulu rašytojai paprastai apdovanojami po mirties. Koks jausmas?
Nežinau. Jokių jausmų. Gal numiręs ką nors geriau pajausiu?
Praėjusių metų Nacionalinė kultūros ir meno premija už viso gyvenimo kūrybą skamba labai jau iškilmingai – beveik kaip paminklas būtų pirma laiko pastatytas...
Tikriausiai menininkams jaunystėje, kitaip nei nugyvenus septyniasdešimt penkerius metus, visokie apdovanojimai labiau teikia džiaugsmą, yra svarbūs kaip pripažinimo, pasitikėjimo savimi ženklai.
Pamenate, kada pradėjote rašyti? Ir kada suvokėte, kad tai bus jūsų kelias, jūsų darbas?
Vaikystėje tėvas sakė, kad turėsiu būti rašytojas. Mano tėvai – lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai. Siauruoju geležinkeliu iš Utenos tėvas veždavosi mane į Anykščius pas savo dėdę Antaną Vienuolį-Žukauską. Prisimenu, kaip jam skaičiau pirmuosius savo rašinėlius. Matyt, taip simboliškai ir buvau įšventintas į rašytojus. Pasmerktas pratęsti per kartas nuo Antano Baranausko per Antaną Vienuolį-Žukauską besitęsiančią mūsų giminės literatūrinę tradiciją – tokią lyg savotišką kultūrinę bajorystę.