Saulius Urbonavičius-Samas: „Man teko pastovėti ant bedugnės krašto“
Pastaruoju metu muzikantas, dailininkas, televizijos projektų ir laidų prodiuseris Saulius Urbonavičius-Samas (58) atrodo kaip niekad gerai. Niekas nepatikėtų, kad po kelerių metų jis švęs rimtą jubiliejų. Tarsi ir scenoje, ir televizijoje, ir gyvenime antrą jaunystę išgyventų. Samas sako esantis dėkingas stebuklams, kurių buvo ne tiek jau mažai.
Ir turbūt šviežiausias stebuklas – po daugiau nei trisdešimties metų atsiradęs „Bix“ koncerto, kurį grojo viename Berlyno klube 1989 metų spalio 30 dieną, įrašas. „Dabar turime unikalų istorinį albumą, kokio nė viena grupė Lietuvoje turbūt neturi ir neturės. Po Naujųjų važiuosime šio albumo pristatyti į Berlyną – į tą patį muzikos klubą „Quasimodo“, kuriame tada, prieš trisdešimt dvejus metus, koncertavome ir kuris iki šiol veikia“, – džiaugsmo neslepia Samas ir mintimis grįžta į 1987-ųjų pabaigą, kai įkūrė grupę.
„Mes tuo metu smarkiai šovėme, žinau, kad mūsų fanų klubas tada buvo didžiausias Lietuvoje. Sėkmės banga mus nunešė į tikras aukštumas ir per visą pasaulį.“ Po dešimtmečio teko išgyventi ir blogesnius laikus, kai sceną paėmė popsas. „Buvo skaudu suvokti, kad su savo filosofija tampi nebeaktualus“, – prisimena muzikantas. Būta ir pakilimų, ir duobių, ir nuopuolių. „Bet šlovės pasekmės yra labai sunkios. Ir mano gyvenime rokenrolo buvo be saiko... Net asmeninis gyvenimas nebuvo svarbiausias. Linksmybės kartais baigdavosi praradimais...“
Šiandien Samas net džiaugiasi, kad jam – ne dvidešimt. „Jau esu tiek sąmoningas, kad suprantu: nėra viršūnės be apačios ir apačios – be viršūnės. Man teko pastovėti ant bedugnės karšto, kad pakilčiau, kad priimčiau teisingus sprendimus. Dabar net užlipęs ant scenos jaučiu, kad daug daugiau galiu duoti žmonėms. Daug daugiau.“
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“: