Saulius Urbonavičius-Samas: „Visa, ką gyvenime sukūriau, sukūriau būdamas blaivus“

Darbas pramogų sferoje

Paklaustas, kaip dabar atrodo jo kasdienė diena, Samas juokiasi: „Mano diena atrodo labai nesveikai. Dažnai galima sakyti, jog tai nuo tavęs priklauso, tačiau visgi esama tokių situacijų, prie kurių turi taikytis. Šiuo metu daug dalykų man diktuoja būtent darbas. Kartais tenka dirbti septynias dienas per savaitę, o tai neveltui laikoma nuodėme – septintą dieną ne tik reikia švęsti,  bet dėl psichinės sveikatos žmogui netgi higieniškai privaloma ilsėtis bent vieną dieną per savaitę.

Kartais tenka dirbti iki išnaktų. Kai dirbi su projektais, pasineri ir dirbi ištisai, sistemos nebėra. Tai neprideda sveikatos, todėl reikia ieškoti būdų, kaip nuo to gelbėtis. Dar neturiu recepto, kaip tai padaryti, bet kai atrasiu – parašysiu savo receptų knygą ir pasidalinsiu (šypsosi). Žinau, jog tai nėra gerai, tai atsiliepia ir jaučiasi. Kartais esi tiek pervargęs, jog į darbą velki save už plaukų. Tokia būsena – jau signalas, jog tau reikia skubiai ir daug pailsėti“.

Žalingų įpročių atsisakymas

Paklaustas apie pokyčius gyvenime, atlikėjas pasakoja: „Gyvenime daug eksperimentavau su savimi. Pavyzdžiui, studentavimo laikais buvau vegetaras. Iš principo, pasisakiau prieš žudymą. Tačiau tais laikais pakankamai daržovių nebuvo, net bananas buvo stebuklas... Tad studijuodamas Šiaulių universitete valgydavau tik bulvių košę, burokėlius ir dar tai, ką nemėsiško rasdavau valgykloje. Prisidirbau taip, kad man išbyrėjo dantys... Dėl medžiagų trūkumo pradėjo lūžinėti. Kandi duoną – ir gabalas danties iškrenta be jokio skausmo. Tada supratau, kad gal reikia „rišti“ (juokiasi)“.

Laikui bėgant Samas atsisakė ir žalingų įpročių. „Pirmiausia mečiau rūkyti. Pamenu, 1993 metais grįžome iš didelio turo po Prancūziją su grupe. Tada ganėtinai „nusitūsiau“ – visą laiką kelyje, cigaretė-alkoholis, rokenrolinis gyvenimas... Grįžau ir supratau, jog reikia kažkaip atsigauti. Ir  tiesiog nusprendžiau mesti rūkyti, nors prieš tai rūkiau ilgokai, kokius dešimt metų – mokyklos, armijos, studentavimo, muzikavimo laikais... Iškart metęs daugiau niekada nebegrįžau prie to.

Visiems siūlau mesti rūkyti. Iki šiol prisimenu tą nuostabų lengvumo jausmą po kokių dviejų-trijų savaičių nerūkymo, kai užauga sparnai, palengvėja... Kas yra metęs rūkyti, tikrai žino, apie ką aš kalbu. Pradedi užuosti kvapus, jausti skonį, išsivalai. Mums ir taip užtenka chemijos aplink, ir taip daug prarandame, o čia dar cigaretėmis save nuodijame...

Alkoholis ir visuomenės spaudimas

Prieš aštuonerius metus Samas visiškai atsisakė alkoholio. Kaip pats pasakoja, viena pagrindinių paskatų mesti – jam tiesiog atsibodo toji beprasmybė. „Alkoholis yra toks dalykas, kurio žmogus niekada nenugalės. Šioje kovoje jis visą laiką pralaimi. Pribrendau ir supratau, jog tai niekur neveda, visiškas laiko švaistymas. Jei dabar po aštuonių metų, kai nebevartoju jokio alkoholio, vėl išeičiau „į trasą“, sutikčiau tuos pačius geriančius žmones, jie kalbėtų lygiai apie tą patį, viskas baigtųsi lygiai tuo pačiu... Nieko naujo. Na, nebent rasčiau kokį vieną naują prisijungusį, – ironiškai svarsto ir priduria – Pasaulyje yra šimtai tūkstančių geresnių būdų atsipalaiduoti, užuot dalyvavus gertynėse. Gera atsibusti blaivam, apskritai viską daryti blaivam...  Gerai žinau vieną dalyką – visa, ką gyvenime sukūriau, sukūriau būdamas blaivas. Nė viena „Bix“ daina negimė apsisvaiginus“.

Samas kritikuoja ir tarp žmonių paplitusias nuostatas. „Mūsų visuomenė yra baisi – ji spaudžia tik tai ir daryti. Sako – tu ką, negeri? Durnius visiškas... Tai iš esmės reikia keisti. Visiškai supainiota alkoholio, vakarėlių prasmė. Žiūrint į tą mūsų geriantį jaunimėlį, besigiriantį, kad penkias dėžes alaus išgėrė, yra tiesiog klaiku, plaukai šiurpsta. Kai alkoholis naudojamas kaip priemonė bendravimui ar valdyti savo kompleksams (čia, beje, yra Lietuvos vyrų problema – dažnas neišgėręs nesugeba prieiti prie merginos), tai tampa didele problema. Reikia naikinti mūsų visuomenės suvokimą apie alkoholį ir jo vartojimo prasmę, šią išsigimusią vartojimo kultūrą...“

Pašnekovas sutinka, jog alkoholio vartojimo jaunimo tarpe problema – itin didelė ir sudėtinga. Pasak jo, to išvengti galbūt padėtų pirmas pavyzdys namie – tėvas ir mama. „Nei pamokslavimai, nei pasakos, brošiūros ar kitokie dalykai tiek įtakos nepadarys, kiek daro asmeninis pavyzdys. Jei mūsų vaikai paseks mūsų pavyzdžiu, tai bus tik įrodymas, jog tai yra gerai“.

Apie visuomenės reakciją

Muzikantas teigia, jog faktas, kad nebevartoji alkoholio, piktajai visuomenei tampa pretekstu iš tavęs pasišaipyti ir bandyti sugrąžinti „į kelią“. „Visi turi būti kaip avinai, kilnoti tą pačią „čierką“. Jei to nedarai, reiškia, esi raupsuotas, arba tau su sveikata kas nors blogai. Absurdas, bet dažniausiai tie, kas nori išsigydyti nuo alkoholizmo ar šiaip nori mesti gerti, dažnai priversti galvoti, kokius pasiteisinimus jie sakys prie stalo, kai visa giminė baubs: „gerk!”. Tada teisinamasi, kad gydytojai uždraudė gerti, o ne tuo, jog pats apsisprendei...“

Samas teigia nuoširdžiai norintis, kad tai pasikeistų. „Dabar džiaugiuosi kiekviena sąmoninga diena. Ji neiškreipta... Nes jei išgėrei, parūkei, susileidai kokios chemijos, tu pakeitei savo sąmonę, tu – nebe tu. Nebe tu gyveni. Gyvena kažkas už tave, kažkokie stereotipai... Pasižiūrėkite į alkoholikus, jų judesius – jie vienodi. Nesvarbu, ar prieš tai žmogus buvo aukštojo mokslo dėstytojas, ar žinomas aktorius, ar dainininkas, ar eilinis darbininkas... Alkoholis jį paverčia robotu. Alkoholio vartojimas suniveliuoja žmonės, paverčia niekuo, beasmeniais“.

Atmosfera Lietuvoje ir visuomenės problemos

Anot pašnekovo, darbas pramogų sferoje – pats kenksmingiausias. „Mes dirbame su „psichologiniais chemikalais“, kurie yra pavojingiausi. Tu lyg tarsi muziejaus eksponatas – tave visi gali vertinti, kritikuoti, esi nuolat matomas... Tai labai didelis stresas, su kuriuo vieni išmoksta susitvarkyti, o kiti ne.    

Apskritai, mūsų visuomenė dar labai nesubrendus. Jai atrodo, kad užtenka tik valgyti teisingai, negerti, bet visi pamiršta apie svarbiausią dalį – psichologinę žmogaus būseną, jauseną. O mūsų visuomenėje ji yra siaubinga. Vyrauja baisus teroras, netolerancija, pozityvių dalykų nepriėmimas. Žmonės skundžiasi, niurzgia, pavydi... Pavydas – baisiausias nuodas. Taip, to yra visose visuomenėse, tačiau mūsiškė dabar ypatingai užnuodyta. Neveltui ji sensta, mažėja, nesugeba atsinaujinti ir atsišviežinti.

Kitas dalykas – dažnai pamatome žmogų tik jam nusižudžius, bet kažkodėl niekas nekalba apie atmosferą Lietuvoje ir apie tai, koks spaudimas žmogui čia yra, ypač vyrams. Kodėl vyrai žudosi? Nes egzistuoja mąstymas, jog jei tau kažkas nepavyko, jei nevairuoji „merso“ ar neturi darbo, esi visiškas nevykėlis. Trūksta žmogaus vertinimo. Dar iš sovietų Rusijos laikų atėjo tas suvokimas, jog žmogus – tik mėsa, kuriam reikia atitinkamų cheminių medžiagų. O emociniai, psichologiniai dalykai paliekami nuošalėje...“

Sunkiausia – išgirsti save

Paklaustas apie sveikos mitybos reikšmę, Samas teigia pastebintis, jog dėl informacijos gausos šiandien sveiko gyvenimo būdo patarimų „džiunglėse“ reikia gebėti ir susigaudyti. „Yra esminiai dalykai, pavyzdžiui, turimų gauti medžiagų kiekis arba valgymo laikas – ryte labiau tinkami vieni produktai, vakare – kiti. Tačiau svarbu yra klausyti savęs. Organizmas sako – noriu česnako – eik ir valgyk. Ir nesvarbu, kad kažkur parašyta, jog tai tau gali pakenkti“.

Anot pašnekovo, šiandien sunkiausia yra išmokti išgirsti save, kadangi mus supa begalinis triukšmas. „Šis triukšmas baisus. Turiu omenyje ne tai, jog mašina pro šalį pravažiuoja, tačiau psichologinį triukšmą. Vien ką reiškia „feisbukas“ – tai yra toks triukšmas, košmaras, kurį reikėtų uždaryti kuo greičiau. Tas triukšmas neleidžia išgirsti, ko reikia tavo organizmui. O juk jis tai geriausiai žino – mūsų molekulės jau daugiau nei 13 milijardų metų mokosi gyventi, tad jos tikrai supranta, ką daro (juokiasi). Pažiūrėkite, kiek ši civilizacija turi įvairių alergijų – pusė pieno nebegali gerti, pusė to ar to nebegali daryti... Reiškia, kiekvienas žmogus turi surasti save. Laikytis tik esminių principų – nepersiėsti, nepadauginti saldumynų, neprisigerti, nedaryti nesąmonių“.

O kas yra sveikas žmogus? „Visų pirma, jis turi šypsotis. Kiek įmanoma, būti pozityvus (nors liūdesys irgi sveika). Turi turėti visas emocijas, kurių reikia žmogui – ir juoktis, ir verkti, ir džiaugtis, ir liūdėti... Mylėti save, mažiau lieti blogį ant kitų“, – sako atlikėjas. Ir priduria, jog tam, kad visuomenėje daugėtų sąmoningų ir sveikų žmonių, turime garsiai apie tai kalbėti, rodyti sąmoningus pavyzdžius ir gerbti tuos, kurie pasiryžo keistis.

Straipsnis parengtas vykdant 2013-ųjų Sveikatingumo metų sveiko gyvenimo pavyzdžių projektą „Aš – už sveiką
Lietuvą“