Sausakimšoje Vilniaus kongresų rūmų salėje koncertavo garsusis Glenno Millerio orkestras
Penktadienio vakarą Vilniaus kongresų rūmuose koncertavo garsusis Glenno Millerio orkestras, vadovaujamas Willo Saldeno. Orkestras gausiai susirinkusiai publikai pristatė naujausiąjį savo darbą – šiemet išleistą plokštelę „In The Miller Mood“.
Dešimt minučių vėlavęs koncertas vyko sausakimšoje salėje, kurioje buvo daug pristatomų kėdžių. Į sceną pakilęs orkestro vadovas W.Saldenas taisyklinga lietuvių kalba ištarė „Labas vakaras“ ir žiūrovus patikino, kad visų laukia nepamirštamas vakaras su svingo muzika.
Garsaus amerikiečių kompozitoriaus, aranžuotojo ir trombonininko G.Millerio orkestro nariai pakaitomis pasikeisdami atliko solo partijas, kurios būdavo palydėtos plojimais.
Vilniaus publika išgirdo šiemet išleistoje plokštelėje esančias garsias kompozicijas, tokias kaip „In The Mood“, „A String Of Pearls“ ar „American Patrol“ ir mažiau žinomus, tačiau itin muzikalius ir užvedančius kūrinius. Koncerte n ir keletas legendinės dainininkės Ellos Fitzgerald dainų.
Orkestras, kurį išgirdo vilniečiai, koncertavo daugiau nei 4 milijonams žiūrovų daugelyje valstybių. Pagrindinis „Glenn Miller Orchestra“ tikslas – išsaugoti, skleisti ir toliau populiarinti G.Millerio muzikinę viziją.
Nors nuo G.Millerio mirties pradėjo jau beveik 70 metų, šio nuostabiai talentingo muzikanto palikimas ne tik gyvas, bet ir klesti. Kokybiškos muzikos, svingo ir bigbendų gerbėjai visame pasaulyje neleidžia amerikiečio kompozicijoms pasitraukti nuo moderniosios scenos. W.Saldeno vadovaujamas Glenno Millerio orkestras – vienas puikiausių įrodymų, kad pasaulis vis dar dievina tokią muziką. Klausydamiesi muzikantų atliekamų dainų žmonės ne tik niūniuoja, bet ir linguoja kėdėse bei palieka koncertų sales su šypsena – tokią galią turi saulėta G.Millerio muzika.
Viena garsiojo G.Millerio sėkmės paslapčių buvo ta, kad būdamas gyvas, sunkiais laikais jis nesivaržė linksminti žmones. Jis buvo viena tų retų figūrų, kurios karo metais nedraudė sau praskaidrinti kitiems pilką kasdenybę, tad G.Millerio muzika skambėjo daugybėje namų iš leidžiamų plokštelių. Muzikantas žuvo jaunas, būdamas vos 40-ies.
1939-aisiais žurnalas „Time“ pastebėjo: „Iš 12-os ar 24-urių diskų kiekviename iš 300 tūkst. Amerikos restoranuose ir kavinėse esančių muzikinių aparatų, nuo 2 iki 6 plokštelių yra Glenno Millerio.“ Tais laikais, kai nebuvo interneto, galima tik įsivaizduoti, kokius populiarumo mastus reiškė tokie skaičiai.