Sausio 13 dieną Eglė Jakštytė pasidalijo ne jausminga kalba, o šiurpuliukus keliančiu vaizdo įrašu
Laisvės gynėjų dieną daugelis žvaigždžių džiaugėsi gyvenantys laisvoje Lietuvoje. Juk būti laisvam– neįkainojamas, sunkiai apsakomas ir didžiulę prasmę gyvenimui suteikiantis jausmas.
Sausio 13-sios proga dainininkė Eglė Jakštytė perdainavo Justino Marcinkevičiaus žodžius, anksčiau skambėjusius Eurekos Masytės lūpomis. Moteris prisipažino, kad daina „Laisvė“ – vienas gražiausių lietuviškų kūrinių.
Marketingo Specialistas Saugirdas Vaitulionis šią dieną minėjo Hurgadoje. Čia jis susitiko su lietuvių bendruomene ir įsiamžino su motociklininku, kuris Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga lapkričio 19 d. Nidoje pradėjo savo 25 000 kilometrų kelionę motociklu po pasaulį ir liepą turėtų pasiekti finišą Pietų Afrikos Respublikoje, Keiptaune.
„Su Laisvės diena! Esam happy (laimingi -liet. k.), kad galim kalbėti ir savo mintis reikšti laisvai“, – socialiniame tinkle džiaugėsi radijo laidų vedėjas Ignas Lelys.
„Aš žinau, kas aš esu. Iš kur. Kas su manimi ir aplink mane. Ir kaip visa tai atsirado. Ir kad tai tęsis tol, kol tęsis ryžtas tai ginti. Už Laisvę!“ – feisbuke ragino minėti Laisvės gynėjų dieną Gabrielius Liaudanskas-Svaras.
Televizijos laidų vedėjas Žygimantas Stakėnas pasidalijo savo tėčio prisiminimais ir nuotraukomis iš 1991 metų sausio 13 dienos. Vyras ragino visus branginti tai, ką turime.
Laidų vedėja Aistė Stonytė taip pat su visais viešai dalijosi savo mintimis ir sausio 13 dienos nuotaikomis:
„Mama, tu verki? Klausia mažiukė. Neverkiu, sakau. Šalta.
Kiekvieną kartą gėdijuosi prieš vaikus savo nemokėjimo nesigraudinant kalbėti apie svarbius dalykus. Nemoku ne kažkokiu trūkčiojančiu falcetu, o rišliai kas kartą pasakoti nei apie jų močiutės vaikystę Sibire, nei apie partizanų laisvės kovas, nei apie tai kodėl sausio 13-ą dega laužai.
Bandau papasakoti, kaip jų diedukas per sausio įvykius koncertavo savanoriams užbarikaduotam Seime, kaip abu su močiute budėjo prie laužų, kaip aš, su savo močiute, poteriavau prie radijo imtuvo, klausydama dingusių be žinios sąrašų, bijodama išgirsti saviškių pavardes, kaip 92-ais prie šitų laužų, daviau skautės įžodį ir prisiekiau tarnauti Dievui, Tėvynei ir artimui...
Pravažiuoja pora su vežimėliu. Jame parpia kūdikis. Už stogelio užkišta trispalvė. Bam. Balsą vėl kažkas praryja.
Pasakok toliau, sako vaikai. Pradedu iš naujo, kai į dangų paleidžiamos salvės žuvusiems.
Verki, nes juos pažinojai? Ne, sakau. Bet jie žuvo gindami laisvę...
Pagalvoju, kad iš tiesų mažai apie daugumą jų žinau. Apie tuos keturioliką, kurių veidus atsimenam dažniausiai vieną kartą metuose. Ką žinom apie juos, nei tik pavardes, kuriomis pavadintos mūsų miesto gatvės?..
Jie turėjo vaikų? Klausia didžioji.
Nežinau, sakau. Bet žinau, kad viena mergaitė, kuri žuvo, labai norėjo jų susilaukti...
Toliau jau klausom Andriaus Mamontovo „Laužo šviesos“ tyloje.
Už nugaros dar kažkas šniurkščioja.
Istorijos pamoka juk gali būti ir tokia, galvoju žiūrėdama į prisiglaudusius, susikaupusius vaikus. Net jei dorai ir nepavyko jos pravesti.“