Savaitgalį elektroninės muzikos gerbėjus į pajūrį kvietė festivalis „Satta Outside“

„Satta Outside“ keičia savo vietą jau ne pirmą kartą – viskas prasidėjo dar 2007 m. Smiltynėje. Vėliau festivaliui pamažu  plečiantis, augant ir čia pasirodančius atlikėjus pradėjus skaičiuoti triženkliais skaitmenimis, renginys persikėlė į Šventąją, kur naujam gyvenimui prikėlė senąją kurorto estradą. Šiemet festivalio organizatoriai nusprendė dar sykį pakeisti aplinką ir persikelti į kur kas atokesnę vietą – Būtingės miestelį, garsų čia stovinčiu to paties vardo naftos terminalu, stūksančiu už keleto kilometrų tiesiai priešais festivalio pagrindinę zoną.

Visgi nuošali vietovė lankytojams sukėlė ir nemažai problemų – festivalio mašinų aikštelę ir pagrindinę zoną skyrė daugiau nei dviejų kilometrų kelias, kurį daugeliui įveikti apsikrovus nešuliais nebuvo pats maloniausias užsiėmimas. Vienas reguliariai šiuo maršrutu turėjęs kursuoti autobusas niekaip neatitiko renginio lankytojų poreikių. Ne lengviau buvo ir įsikūrusiems Šventojoje – tokiu atveju laukė maždaug keturių kilometrų trasa pajūriu ar pamiškės keleliu.

Daugelis sutiktų lankytojų skundėsi ir kitais organizaciniais nesklandumais, kurių šiemet, deja, buvo kiek daugiau nei įprasta tokio pobūdžio renginiui. Festivalyje veikė keistoka atsiskaitymo žetonais, kuriuos prieš tai reikia išsikeisti į grynuosius, sistema. Prie keitimo punkto dažnai nusidriekdavo eilės, minimali keitimo suma siekė net 30 Lt, o atgal šie festivalio pinigai nebuvo priimami, tad kiekvienas lankytojas turėjo gana preciziškai planuotis ir numatyti savo išlaidas, kas paprastai tokiais atvejais nėra pats lengviausias uždavinys. Anksti persipildęs kempingas, sporadiškai ir nelogiškai išdėstyti tualetai, viena kitą permušančios scenos, vėluojantys ar neįvykę koncertai, alternatyvių pramogų trūkumas – tai kiti dažnai girdėti priekaištai festivalio organizacijai. Kita vertus, festivaliui „Satta Outside“ nuolat keičiantis, persikraustant iš vietos į vietą,  pavyksta išlaikyti tą netikėtumo efektą, kuris retai būdingas kitiems panašiems renginiams.

Šiemet iš viso festivalio organizatoriai siūlė septynias scenas bei daugiau nei šimtą skirtingų atlikėjų pasirodymų. Penktadienio vakaras pagrindinėje scenoje buvo dedikuotas hiphopui, čia bendram ilgam koncertui jėgas suvienijo daugelis žymiausių šalies reperių ir dj‘ėjų: „Juoda“, „Tie Geresni“, „Despotin Farm“ ir kiti. Instrumentinis ar gyvas hiphopas vyravo ir kitose scenose. Visgi ieškantys subtilybių galėjo atrasti ne tiek garsių, tačiau ne mažiau intriguojančių garsų – ypač įdomi atrodė KRVS scena, kur visą vakarą dominavo atnaujintos ar originaliosios devintojo dešimtmečio naujosios bangos melodijos, ypač vokiškoji šio žanro mokyklos šaka. Čia išsiskyrė lenkiškų šaknų Berlyno atlikėjas Jemekas Jemowita, pateikęs ir keletą to laikmečio hitų koverių versijų lenkiškai. Tačiau kitąkart atrodė kiek nesuprantamas toks didelis scenų skaičius – daugelis jų dažnai stovėdavo pustuštės, o ir tanki jų koncentracija lėmė, jog dažnai didžiosios nustelbdavo ir užgošdavo mažesniąsias. Penktadienio pavakarę negausus lankytojų skaičius išaugo prieš pat vidurnaktį, prie renginio įėjimo nnutįso ir nemažos eilės.

Šeštadienio paryčiais prapliupęs lietus užsitęsė iki pat vakaro, nepalikdamas daug alternatyvių veiklos galimybių. Susirinkusius galėjo pradžiuginti Baltijos jūra, kurios vandens temperatūra tuomet tikriausiai perkopė oro temperatūrą. Viso renginio metu festivalyje veikė ir Europos Komisijos programos „Judus Jaunimas“ palapinė, kvietusi smagiomis formomis susipažinti su šiuolaikinės Europos Sąjungos procesais bei bendrijos atveriamomis galimybės jaunimui išvengti nedarbo. Projekto siūlyti edukaciniai užsiėmimai, žaidimai ir kitokios pramogos išsiskyrė bendroje festivalio atmosferoje.

Pagrindinę sceną šeštadienio pavakarę užėmė gyvai koncertuojantys muzikantai. Pirmieji čia lipo ska-punk linksmuoliai „Ministry Of Echology“, savo trankiais ir nuotaikingais ritmais išsklaidę paskutinius lietaus likučius. Kita buvo etatinė festivalio muzikantė Giedrė, labiausiai pažįstama iš ankstesnės savo vokalistės karjeros grupėse „Empti“ ir „Pieno Lazeriai“. Nors  sutokia muzikantų sudėtimi ir programa atlikėja „Satta Outside“ koncertavo pirmąjį kartą, Giedrė ant scenos jautėsi kaip festivalio veteranė, bendraudama su publika it senais bičiuliais, sutinkamais kartą per metus. Naujasis jos amplua ir programa reikšmingai nesiskyrė nuo senesnės muzikantės kūrybos bei puikiai užpildė vakarinę festivalio erdvę.

Muzikantai dažnai teigia, jog pats nuostabiausias laikas pasirodyti festivalyje – tai neilgai trunkanti saulėlydžio valanda. Grupė gali pradėti dar šviesoje ir savo dainomis pamažu palydėti besileidžiančią, o šiuo atveju ir už jūros besislepiančią saulę. Būtent tokia galimybė šįkart pasitaikė vienam svarbiausių šiandieninių Lietuvos kolektyvų „Kurak“, kuris Būtingei pristatė technologiškai ir kūrybiškai atnaujintą savo programą. Galbūt dėl šios grožybės, ansamblio grojaraštis suskambo kaip niekad sistemingai, tvirtai ir solidžiai. Kaip visuomet, maždaug valandos trukmės koncerte buvo galima išgirsti visus tris grupės vokalistus: Marką Palubenka, Eglę Sirvydytę ir Karolį Ramošką.

Kaip tik tuo metu įsibėgėjo ir daugelio „Satta Outside“ lankytojų labiausiai laukiamas renginys – ritmo kovų konkursas, kurio metu savo jėgas vienas prieš vieną suremia skirtingi dj‘ėjai, dviejų minučių trukmės raunduose mėginantys užkrėsti savo ritmais gausiai susirinkusius žiūrovus. Pirmą kartą festivalio istorijoje turnyro finale susigrūmė du užsieniečiai:  lenkas Zeppy Zep ir liepojietis Niklāvz. Po įnirtingos ir įsimenamos  kovos nugalėtoju tapo kaimynas iš Latvijos. Vėliau festivalio programą tęsė „Satta Outside“ įprasti elektroninės muzikos atlikėjai. Labiausiai išreklamuoto festivalio vardo „Jets“ pasirodymas ne itin išsiskyrė iš kitų. Vakarėlis, kaip visuomet, tęsėsi iki paryčių, o aistringiausius festivalininkus organizatoriai kvietė pasilikti ir sekmadienį, numatę jiems keletą įdomių pasirodymų.