Savarankiškas, – nes laimingas, ar laimingas, – nes savarankiškas?

Biudžetinės įstaigos Valakampių socialinių paslaugų namai padalinys Savarankiško gyvenimo namai duris atvėrė 2013 m. spalio 10 dieną. Šie namai tapo svarbiu žingsniu deinstitucionalizacijos procese keičiant iki šiol daug dešimtmečių vyraujantį ydingai globėjišką požiūrį į asmenis, turinčius intelekto negalią. Asmenys neretai ne tiek dėl turimos negalios, kiek dėl ribotų aplinkos galimybių ir stigmatizuojančio požiūrio, tapdavo pasyviais socialinių paslaugų vartotojais ir ,,socialinių išmokų gavėjais“. Tai buvo susiję ir su asmenų, turinčių negalią, išmoktu bejėgiškumu, kuris buvo sąlygotas ,,hyperglobos“ principu veikiančios sistemos patirties (buvo manoma, kad viską reikia atlikti už asmenis su negalia, akcentuoti tik jų ribotumai, susitelkiant tik į trūkumus ir bejėgiškumą, susijusį su negalia), kas sąlygojo savęs nuvertinimą, nepasitikėjimą savo jėgomis.

Žmonių istorijos sujungia

Savarankiško gyvenimo namai įsikūrę bene žaliausiame Vilniaus miesto mikrorajone – Naujojoje Vilnioje, A. Kojelavičiaus gatvėje, turtingoje savo istorija – būtent čia, 1904 metais, pradėjo kurtis Naujosios Vilnios gyvenvietė. Ši gatvė – ne tik kelias tarp kalvų, tai vieta, kurios praeitis turtinga žmogiškosiomis istorijomis – pirmosios Kalėdos, pirmosios snaigės, nusivylimai ir pakilimai, bet tuo pačiu stiprus siekis gyventi. Apie tai šiandien byloja gatvė, pavadinta Alberto Vijūko-Kojalavičiaus vardu – žmogaus, kuris paliko Lietuvai pirmąją spausdintą istoriją. Simboliška, bet būtent šioje gatvėje pradėjo kurtis ir socialinių paslaugų bendruomenės, viena jų – pirmieji Lietuvoje tokio tipo Savarankiško gyvenimo namai ir šiandien čia turime išvystytą socialinių paslaugų infrastruktūrą, atliepiančią pažeidžiamų asmenų poreikius.

Laisvė – ne tik galimybė, bet ir pareiga rūpintis savimi

,,Norėjau laisvės“ – tai buvo dažniausiai girdima iš atvykusių apsigyventi asmenų. Laisvė pasirinkti, nuspręsti ir atsiriboti. Išsakyti lūkesčius ir viltis. Būti unikaliu. Teisėtai galėti tylėti ir turėti savo paslaptis. Rinktis save ir savo gyvenimą. Įgyti pareigas ir atsakomybes.

Esminė savarankiško gyvenimo namų modelio ašis – asmens įgalinimas veikti kuo savarankiškiau, plėtoti galimybes padėti sau ir mažinti priklausomybės nuo kitų (pagalbos specialistų, finansinės paramos teikėjų ir kt.) lygį bei internalizuotą stigmą (reiškinys, kai žmogus priima visuomenėje egzistuojančius neigiamus stereotipus ir nuostatas apie savo būklę ar tapatybę ir pradeda juos taikyti sau), atsiradusią dėl stigmatizuojančios ir diskriminuojančios jų galimybes ir unikalumą aplinkos.

Planavimas – tiltas tarp svajonės ir veiksmo

Savarankiško gyvenimo namuose darbas vyksta individualiu lygmeniu – asmuo išsako norą (susitaupyti lėšų ir išvykti į kelionę, susirasti darbą, pradėti lankyti sporto klubą, užsiregistruoti į kursus ir išmokti anglų k., rūpintis beglobiais gyvūnais vietos bendruomenės gyvūnų globos namuose, apsilankyti kine, koncerte, sporto varžybose, susitikti su meno ar sporto įžymybėmis)
→ kartu su darbuotoju sudaro veiksmų planą, → kurį eigoje analizuoja ir stebi plano įgyvendinimo eigą.

Visame tikslo siekimo procese yra įgyvendinamos priemonės, įgalinančios ir motyvuojančios asmenį – suprantama kalba ir būdu, naudojant vaizdinę medžiagą, parengiama norų ir svajonių iliustracija, asmeniui įsidarbinus – darbo pareigų atmintinės, lėšų taupymo skaičiuoklė ir panašiai, arba – asmeniui, pradėjusiam lankyti sporto klubą kartu su darbuotoju ir darbuotojui atsitraukiant nuo proceso, sumontuojamas vaizdo įrašas, kuriame parodyta sporto pratimų seka, laikas ir teisingas atlikimas.

,,Dirbu, nes tikiu savo galia“

Savarankiško gyvenimo namų dalyvavimo darbo rinkoje statistika išsilaiko pozityvumo kreivėje – keletą metų iš eilės apie 50 proc. paslaugų gavėjų dirba, trečdalis jų – ilgalaikiuose darbo santykiuose. Pastebėta, kad dirbančiųjų skaičius kiek sumažėjo po Lietuvos Respublikos Socialinių įmonių įstatymo panaikinimo.

Paslaugų gavėjų darbinės patirtys įvairios, ne visada sėkmingos, kartais liūdnos ir skaudžios. ,,Istorijos iš pirmų lūpų“ liudija, kad ne kartą paslaugų gavėjams teko išeiti iš darbo todėl, kad ,,kiti darbuotojai tyčiojosi, pasakė, kad esu invalidė (nevartotinas, žmogaus teisės į orumą eliminuojantis žodis – aut. past.) ir jie turi taisyti mano darbus“; ,,vadybininkė pasakė, kad pavargo man aiškinti“; ,,pasakė, kad duos atostogų, kai pati nuspręs (aut. past. – vadybininkė)“...
Bendruomenių ir darbdavių nepasirengimas priimti žmones su negalia lemia negalią turinčių žmonių socialinę atskirtį ir nedarbą.

Neigiami požiūriai akcentuoja asmenų ribotumus, o ne gebėjimus, ir tai daro neigiamą įtaką jų savęs vertinimui, formuoja bejėgiškumą ir internalizuotą stigmą.

,,Bijome to, ko nesuprantame“

Su šia žinute įstaigos darbuotojai vykdo švietėjišką veiklą įvairiose bendruomenėse, skatindami žmones ne bijoti, o labiau pažinti pažeidžiamų žmonių unikalumą ir kartu atrasti galimus bendruomenės pagalbos būdus jiems. Švietimas skatina atsisakyti stereotipų ir mitų apie asmenų su negalia buvimo bendruomenėse keliamą pavojų, juos nugalinančio požiūrio ir nustūmimo į visuomenės gyvenimo ,,paraštes“.

Darbuotojai dalinasi apie asmenų teises, iššūkius ir patirtis dirbant, keliaujant, dalyvaujant visuomenės gyvenime, informuoja apie tinkamos ir etiškos komunikacijos principus ir būdus, elgesio algoritmus, pastebėjus pažeidžiamo asmens pagalbos poreikį ir visuomenės elgesio modelius, padėsiančius jiems jaustis ir būti įgalintiems, savarankiškiems ir oriems.

Taip pat darbuotojai, bendradarbiaudami su Užimtumo tarnyba, veda mokymus / praktinius dialogus ir darbdaviams apie asmenų su intelekto / psichosocialine negalią įdarbinimo galimybes, iššūkius ir patirtis.

Paslaugų gavėjus darbas įprasmina, jie dalinasi, kad papildomas finansinis šaltinis suteikia galimybes įgyvendinti svajones ir pagerinti gyvenimo sąlygas, nusipirkti norimų daiktų, pagražinti savo gyvenamąsias erdves.

Gyvenimo filosofija – dovanoti rūpestį

Gyvenimo pilnatvė – ne tik būti vartotoju, bet gebėti ir norėti grąžinti duoklę visatai. Ir ne, mes ne apie materialumą, o apie emocinę ir gerumo grąžą.

Savarankiško gyvenimo namai garsėja kaip empatiška bendruomenė gyvūnų gerovės klausimu. Paslaugų gavėjai, padedami darbuotojų, rūpinasi be namų likusiomis katėms – suteikia prieglobstį, atsakingai vykdo namų paieškas ir gydo jų nuskriaustas sielas. Šis procesas ugdo mumyse socialinės atsakomybės jausmą, palaiko socialinius įgūdžius, moko dalintis ir užjausti.

Ne ką mažiau dėmesio skiriame ir gamtos apsaugai – labai stengiamės rūšiuoti atliekas ir vykdyti ,,vieno pirkinių maišelio“ politiką.

Norėdami megzti vis stipresnę draugystę su gamta, šią vasarą pradėjome kurti terapinį sodą – erdvę, kurioje asmuo gyja per savo patirtį.

Savęs atstovavimas – galia turėti galią

Savęs ir bendruomenės atstovavimas – tai ne tik individualus, bet ir kolektyvinis balsas, kuris pasakoja gyvas istorijas ir keičia požiūrį. Tai esminis gyvenimo kontrolės mechanizmas.

Savarankiško gyvenimo namų Gyventojų taryba, žmogaus teisių ambasadoriai ir aktyvistai atstovauja savo ir bendruomenės teises kreipdamiesi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, Seimo kontrolierių, teisėsaugos pareigūnus. Jie dalyvauja įvairiose pokyčių iniciatyvose, pavyzdžiui, knygų suprantama kalba ir kalbos sudėtingumo vertinime, mitinguose bei socialinėse akcijose, siekdami, kad kiekvieno balsas būtų išgirstas.

Tokiu būdu mūsų bendruomenė ne tik komunikuoja savo požiūrį, bet ir stiprina balsą sprendimų priėmimo procesuose, kuria pokyčius ir įkvepia kitus drąsiai ginti savo teises.

Tikėkite neįtikėtinu

Nuolatinio darbo ir pastangų dėka Savarankiško gyvenimo namų gyventojai įgyvendino savo svajones: įsidarbino, pradėjo lankyti sporto klubą, mokytis anglų kalbą, susitiko su sporto ir muzikos pasaulio žvaigždėmis, lydimi darbuotojų aplankė Lietuvos miestus bei užsienio šalis: Ispaniją, Egiptą, Turkiją, Lenkiją, Estiją, Graikiją ir Juodkalniją.

Verta paminėti, kad gyventojai tikslų siekia išskirtinai asmeninėmis lėšomis – tai yra vienas svarbiausių asmens įgalinimo rodiklių. ,,Laisvėja“ ne tik pats asmuo, bet ir jo priklausomybė nuo socialinės apsaugos sistemos.

Savarankiško gyvenimo namuose vykdyta vidinė socialinių paslaugų programa „Tikiu neįtikėtinu“ pateko į 2024 m. Europos socialinių paslaugų tinklo (European Social Services) apdovanojimų finalą.

Sėkmė – ne duotybė, o tikėjimo savimi ir kitais rezultatas. Tikėkite neįtikėtinu!

Savarankiško gyvenimo namų gyventojos Raisos Lar sumontuotas vaizdo įrašas apie Valakampių socialinių paslaugų namus.