Mokykloje aktorei, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatei Kamilei PETRUŠKEVIČIŪTEI (27) griežtesniu žodžiu reikėjo atremti patyčias dėl išvaizdos, o atėjus studijų metams – vyti šalin skepticizmo persmelktus aplinkinių postringavimus. Požiūris, kad teatre egzistuoja tam tikros taisyklės, grožio standartai, o ten dirbantys neturi ką valgyti, Kamilei tapo didžiausia paskata nesustoti. „Iššūkius aš mėgstu“, – dabar šypsosi Lietuvos režisierių ir scenos kolegų vertinama aktorė.
Kadaise troškai būti floriste. Šiuo keistu metu nekilo minčių svajonę įgyvendinti?
Neseniai vėl apie tai susimąsčiau. Gimtų namų sodelyje karpydama gėles įsistebeilijau į jų žiedus ir neapsakomas lengvumas užliejo širdį. Augalai nuo vaikystės mane veikė geriau nei bet kokia terapija. Vasaras leisdavau Sventijansko kaime – nuvažiuodavau bent kelioms savaitėms.
Ten gamta – beveik nepaliesta žmogaus, greta Nemunas teka, pasieniečiai aplinkui zuja. Kadangi nedidukėje gyvenvietėje sunku rasti ryšį, laiko lindėti telefone neturėjau. Griebdavausi įvairiausių ūkio darbų – nebijojau rankų susitepti. Ir dabar, atšilus orui, mielai traukiu į kaimą. Paprasti dalykai man labai patinka.
Kai aštuoniolikos metų persikėliau gyventi į Vilnių, teko prisitaikyti prie miesto ritmo: sostinė atrodė triukšminga, judri. Vaikui iš Varėnos, pratusiam tykiai gyventi, vis norėjosi kuo toliau nuo to šurmulio sprukti.