Saviraiškos studijos įkūrėja Dainora Skrabulienė: „Dailės terapija padeda nesijausti vienišiems“

Tamsius rudens vakarus norisi praleisti prasmingai. Kuo naudinga gali būti dailės terapija?

Ji naudinga galėtų būti visiems be išimties. Ne tik moterims, bet ir jų vyrams (šypsosi). Tyrinėti save per spalvas, simbolius, metaforas apskritai yra žmogiška, tik moterys dažniau į tokias veiklas linksta.

Dailės terapija – bendravimas su savimi ir kitais, ji daug ko mus pripildo, o dabar, kai vakarai vis tamsėja ir niūrėja, padėti praskaidrinti nuotaiką gali būtent spalvos, kūrybinė raiška. Nuo kasdienės rutinos atsitraukti naudinga kiekvienam. Į ją įsisukę net nepajuntame, kaip užsisukame tarp buitinių rūpesčių. Per grupinius užsiėmimus galima saugiai išreikšti savo jausmus, stabtelėti, pasižiūrėti, kuo mes gyvename, kokie mūsų poreikiai. Juk besirūpindami kitais dažnai apleidžiame save. 

Kalbant per metaforas, simbolius įmanoma visiškai kitaip save išgirsti, tuomet dingsta ir gynybiniai mechanizmai. Neretai mes esame linkę ignoruoti savo poreikius, užslopinti norus, dėl to kenčiame. Pas mane ateina moterys, kurios kartoja jaučiančios didelį nuovargį. Jis apninka ne dėl to, kad daug ką veikiame, o todėl, kad nepaleidžiame savo emocijų ir jausmų, juos ignoruojame: neleidžiame sau išreikšti nepasitenkinimo, net aistros ir meilės, nerūpestingo vaikiškumo, visa tai gniaužiame, kad tik neišlįstų. Norime būti geros mamos, žmonos ir nuo to pavargstame. Taip eikvojame tokią brangią savo gyvybinę energiją.

Ar dailės terapija išlaisvina?

Taip, ji leidžia būti visokia: maža, išdykaujančia mergaite, moterimi, negalvojančia apie rezultatą, besimėgaujančia vien procesu. Tuomet grįžta gyvybinė energija. Piešiant, lipdant iškeliauja emocijos, o tada atsiranda ir daug vidinės erdvės, taip pat noro užsiimti nerimtais dalykais, pavyzdžiui, žaisti. Kartu tai yra labai rimta. Mes aptarinėjame įvairius atsakymus į svarbius klausimus, ieškome atsakymų į juos, taip atrandame tai, kas mums tinka labiausiai.

Pastaruoju metu darbuojatės prie psichinės sveikatos stiprinimo projekto su vyresnio amžiaus moterimis. Ką tokios moterys atranda užsiimdamos dailės terapija?

Nuostabu, kad į užsiėmimus susirenka moterys, kurioms per 70 ar per 80 metų. Jos lipdo, piešia, žaidžia... Matau, kaip tokios moterys atsiveria, pradeda pasakoti įdomias savo gyvenimo istorijas, kaip jų akys pradeda žibėti. Garbingo amžiaus damos jaučiasi išgirstos, reikalingos. Tai nuostabu. Atvirai kalbamės apie jausmus, svajones. Net sulaukusios garbingo amžiaus, moterys tiek daug naujo atranda! Vidinis vaikas mumyse visada gyvena, nesvarbu, kiek mums metų, jis niekada nemiršta. 

Tačiau realybė yra tokia, kad tėvai net mažiems vaikams draudžia išdykauti. Tuomet jie praranda gyvenimo džiaugsmą. Dailės terapija padeda vėl jį sugrąžinti: vėl nebebijome eksperimentuoti, klysti, nieko iš savęs nereikalaujame. Juk vaikai, pradėję žaisti, niekada nežino, kuo baigsis žaidimas, – jie apie tai tiesiog negalvoja. Suaugusiems žmonėms užsiėmimai grąžina pasitikėjimą savimi, aplinkiniais, visu pasauliu. Dėl to grupinė terapija yra labai reikalinga – juk santykiai su žmonėmis mus susargdina ir lygiai taip pat gali padėti išsigydyti žaizdas.

Žmonės dažnai galvoja, kad meninė veikla skirta tik tiems, kurie turi tam gebėjimų...

Dailė yra jautri tema nuo mokyklos – daugelis turime trauminių patirčių būtent iš tų laikų: buvome vertinami, kritikuojami už savo išskirtinę kūrybą, tie kompleksai mums ir trukdo gyventi. Tačiau per dailės terapiją visiškai nereikia mokėti piešti – kuo mažiau piešimo įgūdžių turime, tuo geriau: kai žmogus moka ką nors gerai piešti, atkartoja vis tą patį, o kai nemoka, jo piešinyje iškalbinga tampa kiekviena detalė, net nubrėžtas brūkšnys. Dailės terapijoje nėra net tokių žodžių, kas yra gražu, o kas ne. Daug pasakyti gali net nupiešta dėmė lape. Piešiame ir užmerktomis akimis. Kuo abstrakčiau, tuo geriau. Taip žadiname savo pojūčius. Deja, jie pas mus stipriai apsnūdę. Esame įpratę gyventi protingai, viską spręsti logiškai, o dailės terapijos metodai orientuoti ne į rezultatą, o į savęs tyrinėjimą.

Koks piešimo poveikis bus piešiant namuose?

Savarankiškai irgi galima piešti, tik nereikėtų painioti dailės terapijos su užimtumo terapija. Tai yra du skirtingi dalykai. Dailės terapijos metu dalyvauja terapeutas ar pedagogas. Patys sau terapeutais negalime būti. Tam, kad save išgirstume ir pamatytume, reikalingas kitas, o štai užimtumo terapijai kito žmogaus nereikia. Piešdami savarankiškai, pailsinsime protą, atsikvėpsime nuo rūpesčių, bet nebūtinai įvyks koks nors pokytis gyvenime. Tokias išvadas darau remdamasi sava patirtimi. Piešdama viena susigalvoju temą. Proceso metu galiu jausti ramybę, vis dėlto tuomet, kai nėra žmogaus, kuris gal užduotų nepatogų klausimą, gal šiek tiek paprovokuotų, lieku savojoje komforto zonoje ir save užliūliuoju. Tuomet piešdama galvoju labiau ne apie save, o apie kitus. O būnant su terapeutu, jis kaskart sugrąžina į vidinį pasaulį. Dailės terapija orientuota į žmogaus augimą. Branda – mokymasis būti su savimi ir remtis pačiu savimi. Nesvarbu, ar man linksma, ar liūdna, žinau, kas mane stiprina, reikalauju iš savęs to, ką galiu padaryti, o to, kas man nenaudinga, atsisakau.

Rudenį žmonės labiau kenčia nuo slogios nuotaikos. Kaip su tuo tvarkytis savarankiškai?

Yra būdų, kaip sau pagelbėti. Emocijos ir jausmai gyvena ir kaupiasi kūne. Stebėkite vaikus: jie pykdami ima daužyti kumščiu į stalą ar trepsėti kojomis. Ką galime daryti mes? Tiesiog pieštuku ar tušinuku (ką turime po ranka) išpiešti ant lapo raizgalynę. Galima ir glamžyti, plėšyti lapus. Pyktis, agresija kaupiasi mūsų galūnėse. Tad naudinga net paimti plastilino ar molio ir lipdyti. Tai darydami išliejame pyktį, susikaupusias neigiamas emocijas. Jei protas labai neramus, galime sau pagelbėti net spalvindami knygelę – vien rinkdami spalvas labiau susitelkiame. Gerai, jei namuose yra stalas, ant kurio visada galime rasti dažų, teptukų, plastilino... Susikaupus neigiamoms emocijoms, prisėdus prie tokio stalo galima saugiai jas išlieti.

Gal, užklupus pykčio bangai, reikėtų sąmoningai piešti ryškesnėmis spalvomis?

Pirmiausia reikėtų tai daryti intuityviai, nes mūsų kūnas žino, kas mums geriausiai. Tačiau, jei aiškiai jaučiame, kad, pavyzdžiui, trūksta energijos, sąmoningai galime imti raudoną spalvą ir piešti kad ir trikampius (ši forma aktyvina). Kūnas per vizualinę raišką gauna reikalingą informaciją ir į ją reaguoja. Jeigu esame pernelyg sudirgę, nerandame, kur išlieti energijos, reikėtų piešti apskritimą ir jį spalvinti žaliai ar mėlynai – nusiraminsime. Pristigus stabilumo gyvenime ir jaučiant, kad žemė slysta iš po kojų, naudinga piešti kvadratą ir jį užpildyti žemiškomis spalvomis. Šiltos spalvos suteikia šilumos, energijos, šaltos ramina. Tad šiek tiek galime padėti sau sąmoningai. Jei nerandame išeities iš situacijos, naudinga piešti labirintą. Itin veiksminga ir mandalų kūrimo terapija.

Ar mandalų kūrimo terapija patartumėte užsiimti su specialistu?

Patys kurdami savo mandalą, o ne tik nuspalvindami ją knygelėje, pajusime stipresnį poveikį. Apskritimas – labai saugi forma, jis yra tarsi mamos ar savęs paties apkabinimas. Apskritime galime ypač saugiai būti su savimi. Piešiant mandalas, vyksta tylus vidinis pokalbis, atsiranda galimybė išgirsti savo jausmus. O terapeutas padeda atkreipti dėmesį į tai, kas svarbu. Pavyzdžiui, žmogus piešia ir staiga sustoja, nes nebežino, kokias spalvas pasirinkti. Tuomet vyksta pokalbis. Visada ieškome paralelių tarp piešinio ir realaus gyvenimo. Mūsų piešiniuose atsispindi mūsų mąstymo, gyvenimo modeliai. Tai yra švelni terapija, kai per simbolius, spalvas galime tyrinėti save.

Ką dažniausiai mandalų terapija padeda žmonėms suprasti?

Daugelis pagaliau supranta savo tikruosius poreikius. Pavyzdžiui, kartą moteris piešdama intuityviai pradėjo rinktis rožinę spalvą. Niekaip nesuprato, kodėl, nes ši spalva jai net nepatiko. Galiausiai suvokė, kad seniai buvo atsisakiusi būti vaikiška, jaučianti, švelni ir moteriška. Naujos spalvos prisijaukinimas padeda suprasti, kad galima būti ir naivia, ir moteriška, gal net ne visada rimta. 

Būna ir taip, kad į užsiėmimą ateina pervargęs žmogus ir piešia mandalą pilkomis spalvomis, tačiau pabaigia ją ryškiomis. Kalbamės ir aiškinamės, ko žmogus vengia gyvenime: gal aistros, o gal neleidžia sau džiaugtis gyvenimu. Atradimų būna daug ir visi jie labai skirtingi. Įdomu dar ir tai, kad mandalų kūrimo terapija moko priimti išskirtinumą. Niekada nebūna vienodų piešinių. Įsisąmoninama tai, kad kiekvienas esame kitoks, kad reikia stiprinti savo išskirtinumą, o ne bandyti lygiuotis į kitus, nors taip esame įpratę tai daryti.

Gal galėtumėte įvardyti, kokios yra didžiausios mūsų problemos?

Nesugebame priimti savęs, nežinome savo poreikių. Labai dažnai mes tenkiname kitų troškimus. Be to, esame be galo vieniši, nesvarbu, kad gyvename didmiesčiuose tarp žmonių. Taip jaučiamės todėl, kad nesame atviri su savimi ir kitais: bijome savo jausmų, nesidalijame su kitais išgyvenimais, neišsakome, ką vieni kitiems jaučiame. Vietoj sveiko „aš“ ir „tu“ santykio atsiradęs iškreiptas „aš“ ir „tai“ santykis. Galvojame, kad viską žinome. Grupiniai kūrybiniai užsiėmimai būtent ir skatina bendrauti, atsiverti, suprasti savo jausmus ir suvokti, kad nesame vieni, kad mus girdi ir mato. Esame be galo reikalingi vieni kitiems. Kai atrandame naujus santykius, naujų galimybių, tuomet sveikstame. Susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą kiekvienam yra be galo svarbu.