Kas jums yra patriotiškumas?
Sudėtingas ir ilgas žodis. O jausmas – labai paprastas. Jis skatina prieš ką nors darant kaskart pagalvoti, geriau ar blogiau tuo veiksmu darai. Patriotiškumo esmė – ne šalis. Tai – tėvai, namai, seneliai, kalba, tu pats ir kitas žmogus. Kuo toliau, tuo labiau man patriotiškumas siejasi su kitu žodžiu – tęstinumu. Jaučiu laiko gijas – tuos siūlus, kurie per kartas, per šimtmečius jungia mus vienus su kitais. Ypač tai suvokiu, kai žiūriu į dukrą. Būti patriotu – tarsi saugoti ir nešti per laiką geriausius ir svarbiausius dalykus.
Gimėte 1987 metais birželio 22 dieną. Ką prisimenate iš vaikystės?
Pirmas sąmoningesnis prisiminimas yra iš 1991-ųjų vasaros, kai gimė brolis. Su tėčiu nuėjome prie ligoninės, į skyrių mūsų neleido. Mama prie lango pakėlė ir parodė mums brolį – tokį suvyniotą gumuliuką didžiuliais žandais.
Tėtis mėgdavo klijuoti nuotraukų albumus. Vienas buvo jųdviejų su mama vestuvinis, kitas – kelionių, draugų, trečias – mano vaikystės, ketvirtas – brolio... Dar vienas albumas buvo skirtas Lietuvai – ten tėtis klijuodavo įvairiausius šaukimus į referendumą dėl nepriklausomybės, biuletenius ir svarbias iškarpas, paskui albume atsirado vagnorinių pinigėlių kupiūra... Vaikystėje mėgau vartyti albumus, o šitą – ypač. Šiandien būtų labai įdomu jį paskaityti – turėtų būti tėvų namuose. Taip savitai fiksuodamas istoriją tėtis atspindėjo visos mūsų šeimos požiūrį – jautėme, kokie svarbūs dalykai vyksta aplink.
Turbūt nereikia daug kalbėti apie patriotiškumą, kad jį jaustum ir gebėtum perduoti savo vaikams.
Būtent! Ne žodį, ne sąvoką turi perduoti, o jausmą, veiklą, užsiėmimą. Menai, dainavimas, knygos, orientavimosi sportas vaikštant po gimtus miškus – visa tai susiję su patriotiškumu. Abstrakčios sąvokos yra žodynams ir enciklopedijoms – žmonėms yra jausmai ir darbai.
Dabar suprantu, kad buvau auginama kitaip. Abu tėvai yra muzikos mokytojai: tėtis – chorvedys, moko vaikus ir suaugusiuosius dainuoti, o mama dėsto muzikos istoriją, solfedį. Pavyzdžiui, vaikystėje mėgstamiausia mano knyga buvo Norberto Vėliaus sakmių rinkinys „Sužeistas vėjas“, nes tėtis prieš miegą skaitydavo apie pinčiukus, laumes, raganas. Dar labai mėgau knygą su lietuvių liaudies pasakomis ir dainuojamaisiais intarpais.
Atsimenu, kaip tėtis vakarais atsisėsdavo prie pianino: „Išmokau jums naują pasaką pasekti“, – ir pasakodamas sudainuodavo vilko ar kiškelio partiją. Kai augi aplinkoje, kur svarbu lietuviškos sakmės, muzika, net nesusimąstai, kodėl taip yra. Tik atsukęs laiką matai, kad buvai be galo natūraliai ir gražiai supažindintas su daugybe patriotinių dalykų, kuriems papasakoti žmonės rengia konferencijas, rūpinasi, kaip šį tęstinumą perduoti, kaip sudominti jaunąją kartą...