Savo sodyboje vasarą leidžiantis Gytis Paškevičius: „Aš niekada nenorėjau būti scenoje“

Įsiprašyti pas Gytį į svečius nėra lengva. „Nebūna čia jokių balių festivalių“, – šypteli. O žmona Rugilė priduria: „Gytis – juk vienišius.“ Ji pati iš Šiaulių atvažiuoja savaitgaliais, nepalieka savo jaunėlės vienos. Šiais metais Urtė baigė mokyklą ir neliks namuose, taigi kelias tarp namų ir sodybos dar sutrumpės. „Gytis norėtų, kad mes čia visam laikui persikraustytume, – sako Rugilė. – Bet man, kad ir kaip patiktų būti sodyboje, kartais reikia miesto.“

Miesto už ilgos tvoros netoli ežero tarsi ir netrūksta. Nors senasis namas atnaujintas taip, kad būtų matyti medinės sijos ir rąstai, viduje įrengti visi patogumai – kaip mieste. Ant grindų – nei spyglio, nei sudžiūvusios žolės, o aplink karaliaujanti ypatinga tvarka išduoda apie pedantiškai surikiuotą sodybos šeimininko gyvenimą.

Gytis mėgsta daiktus lentynėlėse. Ne tik namuose, gyvenime – irgi. Jei ko imasi, visada padaro. Jei užsispiria, lengvai neperkalbėsi. Taip buvo ir ieškant sodybos. Kartą atvažiavęs žvejoti apsidairė po apylinkes ir nusprendė, kad čia – puiki vieta poilsiui. Su vietiniu, dabar jau geru bičiuliu tapusiu Artūru, apvažinėjo keletą parduodamų sodybų, kol rado šią. „Pamačiau ir nusprendžiau, tai – mano vieta. Nesuklydau – ramiai čia gyvenu, nieko man daugiau nereikia“, – šiandien džiaugiasi impulsyviu sprendimu.

Anuomet daug kas nesuprato, kam dainininkui sodyba taip toli nuo namų. „Visi kalbėjo: toli važiuoti, neturėsit laiko čia būti, perkat sodybą ne sau, o draugams, – prisimena Gytis. – Tačiau ne mano sprendimas, o jų žodžiai nepasiteisino. Važiuoti iki sodybos nuo Šiaulių – tiek pat, kiek iki Vilniaus. Šią vasarą beveik visą čia praleidau, o užsuka tie draugai, kurie pasiilgę ramybės ir gamtos.“

Ir tuomet, kai restauravo 1940 metais statytą senąjį namą, kai retino krūmus prie ežero, kai statė tiltą, sodino vaismedžius pievoje ir gėlynus priešais didelę terasą, Gytis mažiausiai galvojo apie kitus. Darbas jam – atgaiva kūnui ir sielai: „Rugilė gėlynus nuravi, o daugiau viską pats darau, man patinka, negaliu sėdėti rankas sudėjęs. Jei nedirbu, žvejoju arba grybauju.“

Tiesa, joga, vegetarizmu ir sveika mityba susidomėjęs Gyčio sūnus Dominykas tėtį nuo žuvies mėgina atpratinti. Tačiau šis nepasiduoda: „Aš be žuvies negaliu, niekaip negaliu. Su mėsa lengvai atsisveikinčiau, bet žuvis...“ Pomėgiu žvejoti dainininkas garsėja nuo seno. Anksčiau į kompaniją dažnai pasiimdavo ir gerą bičiulį, krepšinio legendą Arvydą Sabonį, Gyčio valtyje yra sėdėję daugelis populiariausių muzikantų ir dainininkų. Dabar į ežerą vis dažniau išplaukia vienas. Sako, vienatvėje gimsta ne tik gerų minčių, bet ir muzika.

Nors mieste ant asfalto užaugęs, gamtai muzikantas visada jautė sunkiai paaiškinamą trauką. O gal kaip tik gamtoje slypinti ramybė ir harmonija padeda jam sutvardyti po koncertų kylančias vidines audras ir nuramina stresą? „Aš niekada nenorėjau būti scenoje, – prisipažįsta. – Kurti, įrašyti dainas studijoje – taip, tačiau koncertuoti didžiulėse salėse – ne. Rodos, tiek metų praėjo, tačiau kiekvieną kartą, kai žengiu į didelę sceną arenoje ar lipu ant mažos pakylos kokioje nors asmeninėje šventėje, širdis atsiduria kulnuose. Jei scenoje stovėti būtų buvęs kaifas, gal ir būčiau išsitaškęs, bet scena man – vargas. Gal tai ir išgelbėjo, nes vis dar esu gyvas ir laukiamas. Žmonės turi būti tavęs alkani! Jei rengi koncertus arenose, negali likus savaitei iki jų dainuoti kokioje nors knaipėje. Ne, tai – ne mano kelias.“

„Gytis grįžta prie senų dainų, atranda jas tarsi iš naujo, toks jis man labai patinka“, – išduoda Rugilė. Gal todėl šią vasarą dainininkas priėmė netikėtą festivalio „Purpurinis vakaras“ rengėjų pasiūlymą padainuoti baigiamajame bardų festivalio vakare. „Kiekvienai dainai ateina savas laikas, – sodyboje brązgindamas gitarą kalba Gytis. – Kai dabar į dienos šviesą ištraukiu kai kurias senas savo dainas, žmonės stebisi – parašei naują? Iš tiesų tikri, esminiai, visiems svarbūs dalykai nemiršta. Būna laikas, kai reikia kalbėti garsiai, o kartais – tyliai.“

Be gitaros savo dienų sodyboje Gytis neįsivaizduoja. Turi jų čia keletą ir ima kurią nors, kai tik kyla idėja. Pirmoji gitara, kurią anuomet dar visai vaikas paėmė į rankas, buvo brolio. Nuosavą gavo gal antroje ar trečioje klasėje – abu tėvai mėgo muziką ir gerai dainavo. Dvylikos pradėjęs groti suaugusiųjų šokių vakaruose, Gytis šiandien sako be muzikos save sunkiai įsivaizduojantis. „Net tada, kai nebedainuosiu, juk galėsiu kurti muziką“, – svarsto.

Dainuoti jis važiuoja tik ten, kur pats nori, arba ten, kur moka tokį honorarą, kokio pageidauja. „Štai Kupiškis manęs laukė keletą metų ir šiais metais sulaukė, – šypteli. – Žinote, kas toje šventėje man labiausiai patiko? Kad žmonės jos negavo už dyką. Turėjo sumokėti po keletą eurų, bet už tai gavo puikų koncertą, atmosferą, nė vieno girto žmogaus nesimatė. Tikiuosi, kad laikai „už dyką“ – praeitis. „Ateik, padainuok“ – ne, tai ne man. Dainuoti, kad ir koks didžiulis malonumas būtų, irgi yra darbas, taigi gauti už tai atlygį yra normalu.“

Praėjusiais metais Gytis turėjo keletą įspūdingų koncertų ne Lietuvoje. Jo laukė prabangūs, privatūs pobūviai Maskvoje, Šiaurės Osetijoje. Metų pabaigoje Lietuvos arenose jis surengė bendrus koncertus su pasaulio muzikos legenda britu Chrisu Normanu. „Anuomet ir pamanyti negalėjau, kad stovėsiu vienoje scenoje su legendiniu Normanu iš „Smokie“, – sako.

Visko buvę daugiau nei 35 metus trunkančioje Gyčio karjeroje – triukšmingų vakarėlių iki išnaktų, alkoholio, tačiau skandalų niekuomet nekūrė ir nesiekė būti dėmesio centre. „O galėjau ir tikrai turėčiau, ką papasakoti, bet noriu, kad žmonės vertintų mano nuoširdumą, dainas, kurios kalba apie svarbius dalykus, muziką, o ne mano poelgius. Tapti žvaigžde – nulis emocijų, bet kas gali, tačiau likti scenoje – oi, kaip sunku.“

Pro atviras terasos duris į vidų įslinkusi gaiva kviečia mus greičiau gerti rytmečio kavą ir vilioja ežero link. Gytis pažada parodyti naują aikštelę šalia tilto – ją įrengė dukters Urtės aštuonioliktajam gimtadieniui. Tiltas į ežerą irgi atnaujintas. Jį kasmet reikia prižiūrėti – susigrūdę ledai apgadina medį, o pakilę vėjai kartais po ežerą išnešioja pagalvėles nuo minkštasuolių. „Sėdu į valtį ir gaudau“, – juokiasi ir nusprendžia užmesti meškerę, o gal užkibs koks laimikis? Atsiveža ją keturračiu, o nuo ežero vėsos ginasi pūkine striuke. Maudynėms ši vasara – ne pati geriausia, tačiau vakare ar naktį su bičiuliais pasėdėti ant liepto – nepaprastas malonumas.

Lygiai toks pat malonumas Gyčiui yra paruošti ką nors skanaus draugams. „O, su Gyčiu jokio rūpesčio, per savaitę, kai manęs nėra, pats sau maisto prasimano, atrado čia ir ūkininkus, kurie mielai dalijasi savo užaugintomis gėrybėmis, ir grybautojus, uogautojus, kurie tiesiai į namus atneša, ką pririnkę, ir į turgų važiuojam, maitinamės sveikai ir skaniai“, – tikina Rugilė.

Praėjusių metų rudenį, prisipažįsta Gytis, buvo stipriai priaugęs svorio – jo pridėjo kelionės ir skanus maistas jose. „Teko keletą savaičių daržovių sriuba pasimaitinti, – juokiasi, – bet savo pasiekiau, po tokios dietos netekau devynių kilogramų, o paskui sūnus Dominykas mano mitybą sureguliavo. Prieš koncertą su Chrisu Normanu svėriau 89 kilogramus, vėl jaučiausi esantis geros formos. Man ne taip jau svarbu, kaip atrodau, tačiau gyventi lengvam yra lengviau.“ Protarpinio badavimo dietos besilaikantis Gytis išduoda dabar valgantis viską – tik gerokai mažesniais kiekiais, o 16 ar 18 valandų tarpas tarp valgymo leidžia išlaikyti puikią kūno formą.

Voveraitės su bulvėmis

• bulvių
• 100 g sviesto (Gytis deda ghi)
• 500 g voveraičių
• 2 svogūnai
• druskos
• pipirų
• 1 šaukštas miltų
• 250 ml grietinėlės arba pieno

Bulves nuskuta ir užkaičia puode. Keptuvėje ištirpdo ghi sviestą ir sudeda gerai nuplautas voveraites. Uždengia dangtį ir palieka troškintis maždaug 20 minučių.

Kitoje keptuvėje ant sviesto pakepina smulkintus svogūnus, prideda druskos, pipirų pagal skonį, įmaišo šaukštą miltų, o kai jie apkepa, įpila grietinėlės arba pieno. Jei nori liesiau – virtų bulvių sunkos. Kai padažas sutirštėja, sudeda į jį voveraites ir viską užpila ant bulvių. Pabarsto šviežiais žalumynais. 

Šviežiai raugti agurkai

• 1 litrui vandens – 1 kupinas šaukštas druskos
• 1 saujelė vyšnių lapų
• 1 saujelė krapų

„Agurkus raugiu kaip visi. Užpilu druską vandeniu, sudedu agurkus ir žalumynus į molinį indą“, – sako Gytis. Ir vis dėlto jis turi paslaptį: agurkus šiltai laiko tik vieną dieną, po nakties jau šiek tiek įrūgusius su visu indu deda į šaldytuvą. Taip jie išlieka švelnūs ir traškūs.