„Scanoramoje“: Ingmaro Bergmano retrospektyva ir naujausia dokumentika
Šiemet kartu su visu kino pasauliu Europos šalių kino forumas „Scanorama“ mini 100–ąsias švedų režisieriaus Ingmaro Bergmano gimimo metines. Dar pačiame vasaros įkarštyje „Scanoramos“ surengtame specialiame filmo „Vasara su Monika“ seanse festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė užsiminė, kad rudenį žiūrovai bus kviečiami į šio kūrėjo retrospektyvinę programą.
„Pasaulio kino lauką sunku įsivaizduoti be iškiliausių šio kino filosofo darbų, tokių kaip „Septintasis antspaudas“ (1957 m.), „Žemuogių pievelė“ (1957–1958 m.), „Persona“ (1966 m.), „Veidu į veidą“ (1976 m.) ar „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ (1973 m.). Tačiau be paties Ingmaro Bergmano – jo apskritai neįmanoma įsivaizduoti. Šalia garsiausių režisieriaus filmų yra ir nemažiau meistriškų, bet rečiau atrastų ir įvertintų darbų. „Scanoramoje“ pateiksime konceptualų šio iškilaus režisieriaus kūrybos paveikslą, kuriam papildomų potėpių suteiks du nauji dokumentiniai filmai apie patį režisierių, jo gyvenimą ir kūrybą“, – specialią programą pristato Gražina Arlickaitė.
Festivalio viešnia Margarethe Von Trotta: apie Bergmaną asmeniškai
„Scanorama“ kasmet sulaukia garbingų svečių, o šiemet jų gretose – ypatinga viešnia. Tai vokiečių režisierė Margarethe von Trotta, kuri festivalyje pristatys savo dokumentinį filmą „Ingmaro Bergmano beieškant“ (angl. Searching for Ingmar Bergman). Režisierė atvyksta ne viena – ją lydės sūnus, taip pat režisierius ir filmo bendraautorius Felix Moeller.
Filmo „Ingmaro Bergmano beieškant“ pasakojimas prasideda Paryžiuje, kur 1960 m. Margarethe von Trotta pirmą kartą pamatė Ingmaro Bergmano filmą – tai buvo „Septintasis antspaudas“ (angl. Seventh Seal). Vėliau siužetas nukelia į skirtingas filmavimo vietas ir miestus, istorijas sustiprina filmų scenos ir ypač atviri Ingmaro Bergmano kūrybos pakeleivių ir šeimos narių pasakojimai. Pati Margarethe von Trotta prisipažįsta, kad jos idėja kurti filmą apie Bergmaną ne iškart sulaukė palaikymo. Juk apie šį kūrėją jau visko tiek prirašyta ir parodyta! Vis dėlto režisierei pavyko atskleisti dar negirdėtų faktų, o didžiausią kino kritikų nuostabą filme sukėlė gausa nematytos medžiagos, kur repeticijų, filmavimų ar spaudos konferencijų metu užfiksuotas pats Bergmanas. Margarethe von Trotta filme kalbina 11-oje Bergmano filmų vaidinusią aktorę Liv Ullmann (ji „Scanoramoje“ lankėsi 2012 metais), režisierius Rubeną Ostlundą ir Olivierį Asayasą, sūnų Danielį ir kitus Bergmano gyvenimą bei kūrybą pažinojusius ryškius žmones.
Ne visus Ingmaro Bergmano filmus kritikai liaupsino
„Scanoramoje“ bus parodytas ir Margarethe von Trottos minimas „Septintasis antspaudas“ (angl. Seventh Seal, 1957), kuris įkvėpė ne tik ją, bet ir kitus kino kūrėjus, tokius kaip Deividas Lynchas ar Woody Allenas. Tai filosofinė, simboliais persmelkta misterija apie gyvenimą ir mirtį, apie Dievą ir Tikėjimą, apie didžiąsias gyvenimo paslaptis. Kaip savo mylimiausią Bergmano filmą „Septintąjį antspaudą“ yra įvardinęs ir šviesaus atminimo filosofas Leonidas Donskis.
Festivalyje žiūrovai pamatys ir mažiau žinomą, ilgus dešimtmečius primirštą filmą „Prisilietimas“ (angl. The Touch, 1971). Ne paslaptis, kad juo nebuvo patenkintas ir pats režisierius, o ir kritikams tuo metu filmas nepadarė didelio įspūdžio. Po pasirodymo britų televizijoje 1977 m. „Prisilietimas“ ilgam dingo iš didžiųjų ekranų. Šiemet jis buvo perkeltas į skaitmeninį formatą ir paruoštas naujiems kino gurmanų žvilgsniams. „Prisilietimas“ įdomus ne tik todėl, kad savo laiku liko nepelnęs rimtų įvertinimų, bet ir todėl, kad tai yra pirmas režisieriaus filmas anglų kalba ir pirmas, kurį kai kas galbūt gali vertinti kaip holivudinę meilės istoriją, tačiau negalima nuginčyti šio filmo bergmaniškumo.
Vedybinio gyvenimo diptikas: tada ir po 30 metų
„Scanoramoje“ žiūrovai bus kviečiami prisiminti mikroskopinę dviejų žmonių ryšio analizę filme „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. Tai pasakojimas apie iš pažiūros tobulus vyro ir moters santykius. Jis – psichologas, ji – advokatė. Žmonių tarpusavio santykių specialistai, kasdien susiduriantys su probleminėmis situacijomis, tarpusavyje jų išspręsti nepajėgia. Tačiau net ir po skyrybų jų ryšiai nenutrūksta. „Dažnai taip ir nepavyksta iki galo suprasti savo partnerio ar panaudoti jo išgyvenimų kūrybiškai. Bet Bergmanui tai pavyko su manimi. Jis pavogė dalį mano gyvenimo ir panaudojo jį „Scenoms iš vedybinio gyvenimo“, – yra sakiusi aktorė Liv Ullmann, filme atlikusi pagrindinį vaidmenį.
Paskutiniame Bergmano kūrinyje „Sarabanda“ ši pora susitinka po trisdešimties metų nesimatymo. Šis, kaip ir ankstesni I. Bergmano filmai, sunkiai atskiriamas nuo jo alter ego, gyvenimo aktorės (ir moters) Liv Ullmann. Bergmano ir Liv Ullmann sukurtų herojų istorijos – tai ir jų pačių gyvenimo istorijos.
Europos šalių kino forumas „Scanorama“ šiais metais vyks lapkričio 8–25 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.