Scenos diva Džordana Butkutė šiandien švenčia 50-metį
50-ąjį gimtadienį spalio 3 d. švenčianti Džordana Butkutė – lietuviškos scenos karalienė, prieš kurią priklauptų ne vienas garsus muzikantas. Šios moters karjeroje yra ir nuopolių, ir pakilimų, tačiau Džordanos vardas muzikinėje padangėje visuomet tariamas su didžiule pagarba.
Ne vieną kartą žurnalo „Žmonės“ viršelį puošusi dainininkė niekuomet neslėpė savo gyvenimo peripetijų nuo ją mylinčių gerbėjų. Ji atvira širdimi kaskart dalydavosi savo kasdienybe, o koncertuose atiduodavo visą save.
30-metį scenoje atšventusi moteris prieš metus kalbėjosi su žurnalu .
„Kai kas nors užsimena apie jubiliejų, akimirką pamanau: na taip, man jau trisdešimt. Tik paskui susigriebiu, kad tai ne man trisdešimt, o tiek metų jau esu scenoje, – juokiasi Džordana Butkutė. – Bet negi tai reiškia, kad aš – jau solidi dama?..“
Prisimenate, kaip anuomet, prieš trisdešimt metų, prasidėjo jūsų kelias į didžiąją sceną?
O kaipgi... Paauglystėje pradėjau dainuoti „Impulse“, Šakių roko grupėje. Iki paryčių grodavome diskotekose, o paskui dar sėdėdavome studijoje ir klausydavomės „Deep Purple“ ar „AC/DC“ – mama kartais net pagailėdavo, leisdavo rytą neiti į pirmą pamoką. Baigusi mokyklą dirbau mokytoja Šakių rajone, o tada mane netikėtai susirado Stanislovas Čiapas iš „Nerijos“ ansamblio. Neturėjau turtingų dėdžių ar tetų, tuomet nebuvo jokių talentų šou ar „x faktorių“ – ir atrask tu man kažkokią mergaičiukę Šakiuose, kad geras!.. Bet jis kažkaip atrado: atvažiavo pas mus į namus savo žiguliais ir tuo labai nustebino mano mamą.
Buvau per jauna, kad klausyčiausi „Nerijos“, užtat mamai tai padarė didžiulį įspūdį: „Dieve mano, ar tu žinai, kas čia?..“ Taip sutapo, kad tuo metu jau buvau sulaukusi pasiūlymo ir iš Mindaugo Tamošiūno, „Oktavos“ ansamblio vadovo, – taigi teko rinktis iš dviejų grandų. Mama pašnibždėjo: „Oktavoje“ jau yra moterų dainininkių, kas tu šalia jų būsi – tik mergytė už užuolaidos... O „Nerijoje“ – vieni vyrai, tave gerbs, nešios ant rankų.“ Ir paklusau – pasirinkau „Neriją“. Mama jautė, kad su jais išplauksiu į didelius vandenis.
Ir išplaukėte...
Dainuoti su „Nerija“ buvo labai smagu. Keturiolika vyrų, visi brandūs, su žandenomis ir pilvukais, ir aš – pacankė baltais džinsiukais... Buvau ką tik baigusi mokyklą, be Šakių, nelabai ką mačiusi, tik dainavusi „Dainų dainelėje“ ir su „Impulsu“ dalyvavusi keliuose festivaliuose. O čia apvažiavome visą Lietuvą, miestus ir kaimus, ir visur mūsų koncertuose buvo pilna žmonių – dėl bilietų jie stovėdavo ilgiausiose eilėse, modavo mums lyg apaštalams, kai važiuodavome gatve.
Dainavau keletą savo kūrybos dainų, ansamblyje buvau kaip šviežias vėjo gūsis. Prie mūsų prisijungė ir Rolandas Janavičius. Su grupe aplankėme daug Rusijos miestų, nuskridome net į Mozambiką – Afrika mane pribloškė! Pamenu, lėktuvas nusileido naktį, išlipau – o lauke 36 laipsniai karščio... Visi gavome po 58 dolerius kelionpinigių: už 10 dolerių iškart nusipirkau „Sony“ kasečių, kurios Lietuvoje buvo didžiausias deficitas. Svarsčiau: o gal gyvą beždžionę parsivežti, kainuoja tik 50 dolerių? Bet pabijojau, kad lėktuve su ja bus nepatogu, – lauktuvėms užteko kokosų ir ananasų. Po koncerto vietinė spauda mus gyrė, netgi lygino su „UB40“ ir „Genesis“... Labai juokėmės.
Apskritai su „Nerija“ pajutau tikrąjį gastrolių skonį, dainininko gyvenimą kelyje: šiais laikais tokių net nebebūna. Viešbučiuose vyrai gyvendavo po kelis, o aš – vienintelė mergina – vis gaudavau liuksą. Vyrai vakarais gerdavo alų, o aš nei alaus gėriau, nei rūkiau. Vakarais surengdavome po du koncertus, pernakvodavome viešbutyje, rytais sėsdavome į žalią LAZ ir važiuodavome į kitą miestelį, ir taip nuolat: per mėnesį turėdavome po 36–40 koncertų, kaip pasaulinės žvaigždės!
Tam reikėjo jėgų, bet jų ir buvo, jos tryško per kraštus. Sėkmė mane aplankė nuo pirmojo koncerto, iškart tapau populiari. Maniakų tais laikais nebuvo, niekas manęs nepersekiojo, bet dovanų, gėlių, saldainių ir šampano gaudavau tikrai daug. Vaikinai sukiodavosi aplink, vaikai tampydavo už rankų, bet mane saugojo ansamblio vyrai – jie man buvo kaip tėvai.
Kodėl visgi nutarėte su jais atsisveikinti?
Tiesiog natūraliai taip susiklostė. „Nerijos“ koncertus papuošdavau tik iš dalies: prirašiusi daugybę dainų, troškau labiau save realizuoti. Taip ir nutiko: mano gyvenime buvo grupė „Combo“, Latvijoje – „Mistika“ su Ivo Fominu, kai grįžau į Lietuvą – „Alibi“, „Džordana ir grupė“... Viskas ėjo, ėjo...
Latvijoje gyvenote kelerius metus. Prisimenu, kaip tarptautiniame festivalyje jus pastebėjo legendinis kompozitorius Raimondas Paulas...
Jis mane pavadino antrąja Suzi Quatro, labai išgyrė. Atrankinis turas į Jūrmalos festivalį vyko „Ostankine“, ten mes ir susipažinome. Gruzinas Soso Pavliashvili tame festivalyje laimėjo pagrindinį prizą, Ivo Fominas – žiūrovų prizą, o aš smarkiai susirgau ir likau be nieko. Kurgi ne – atvažiavau su suknyte, prasegtais kailinukais, o visi ten vaikščiojo su didžiulėmis kailinėmis kepurėmis – ir peršalau. Ivo, nepaisydamas, kad jam tuoj reikės lipti į sceną, mane slaugė, lakstė su vaistais ir citrinomis. Šiek tiek nuliūdau nieko nelaimėjusi, nes Lietuvoje juk buvau žvaigždė – jaučiausi tokia kietuolė, kuriai net repeticijų nereikia... Bet meilė nutrynė nuoskaudas. Susidraugavome su Ivo, abiem tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, ir likau Latvijoje. Liepojoje mudu gyvenome penkerius metus, koncertuodavome su roko grupe „Mistika“ – nesilioviau stebėtis, kaip latviai mėgsta roką, ten nesibaigia roko naktys!.. Tuo pat metu koncertavau ir su „Combo“, tad dažnai važinėdavau į Lietuvą. Latviai mane vadino lietuvių princese – jiems atrodžiau išdidi. O lietuviai pyko, kodėl susidėjau su latviu: argi Lietuvoje nėra gerų vyrų?..
Iki šiol negalėčiau pasakyti, kodėl mes su Ivo išsiskyrėme. Nei jis liovėsi mane mylėti, nei aš, neįsimaišė joks trečias žmogus, tarp mūsų nekilo pykčių. Tik prisimenu tą momentą, kai abu labai verkėme, jis mane purtė ir klausė, kodėl jį palieku... Praėjo daug metų, o aš iki šiol neturiu atsakymo. Matyt, taip reikėjo. Tuomet man paskambino Virgis Butkevičius iš „Alibi“, pakvietė į grupę, ir grįžau į Kauną. Mums sekėsi, daug koncertavome, festivalyje „Pop Art“ laimėjome „Grand Prix“.
Ar jūsų nebuvo užklupusi žvaigždžių liga?
Nepajutau, kaip ji užklupo. Bet sykį žiūrėdama seną vaizdo kasetę negalėjau patikėti – Dieve, kokia tada buvau pasipūtusi... Padainuodavau, publika skanduodavo „Džordža“, maldaudavo pakartoti, bet kur ten, jokių pakartojimų – kartais iš scenos išeidavau net nenusilenkusi. Pamenu, filmavome laidą „Dešimtkart dešimt“: operatorius išsitiesė ant žemės, kad mane nufilmuotų, o aš lėkiau ir užkliuvau už jo. „Ir vėl tu čia į akis lendi“, – susikeikiau, vos ne paspyriau jį, o jis vėliau guodėsi, kad niekada to nepamirš: atrodžiau tokia švelni mergaitė, o kad driokstelėjau... Savaime taip išėjo. Tas populiarumas, dideli pinigai, kai staiga viską sau gali leisti... Nebuvo taip, kad užriečiau nosį ir ėmiau sudarinėti sąrašus, su kuo sveikintis, o su kuo ne, bet šlovė šiek tiek susuko galvą. Gal visiems taip nutinka?
Pinigų anuomet būdavo daug. Kaip su jais tvarkėtės?
Uždirbdavome tikrai daug – vagnorkes kraudavome į bulvių maišus. Kai dabar pagalvoju – galėčiau turėti viską! O tada švaisčiausi, pirkau, ką tik norėjau, be krepšio dovanų ir pinigų pas artimuosius niekada nevažiuodavau. Duodavau ir draugams, kurie net neprašydavo, – man nieko nebuvo gaila. Jaučiu malonumą dovanodama – iki šiol tokia esu: matau nudžiugusias akis, ir taip gera... Pačiai labai patikdavo įdomiai rengtis: ko tik neprisigalvodavau! Nėriau liemenes iš magnetofonų juostelių, mezgiau – visus draugus, muzikantus apmegzdavau, jų žmonos tik siūlų duodavo... Per pirmąsias gastroles Amerikoje prisipirkau crazy batų su didžiausiomis platformomis. Jokių stilistų man tada nereikėjo, jų ir nebuvo – tai dabar kas antras dizaineris, o aš pati sau buvau stilistė. Pamenu, Ivo brolis Rodrigas man iš Amerikos parvežė labai gražius džinsus su Charlie Chaplinu. Sykį prieš koncertą išėjome pasivaikščioti, ir aš prisėdau ant suoliuko su užrašu „Nuokrasuots“. Nesupratau to užrašo, Ivo dar bandė sulaikyti, bet nespėjo... Buvo gaila išmesti džinsus, tad ėmiau ir nukirpau sugadintą klešnę. Taip ir liko – pusiau kelnės, pusiau šortai. Užlipau su jais ant scenos – visiems paliko didžiulį įspūdį, atsirado mane mėgdžiojančių... O tai tebuvo išeitis iš apverktinos padėties!
Kitąsyk panašiai nutiko su kojinėmis. Muzikantai jau užgrojo, jau lipsiu į sceną – ir staiga nubėgo pėdkelnių akis. O mano batai – ilgi, lakuoti, suvarstomi iki pat šlaunų. Sijonukas odinis ir trumpas, pėdkelnės – juodos, ta nubėgusi akis taip ir traukia žvilgsnį... Bet persirengti nespėsiu – muzikantai jau groja! Tad ėmiau ir nagais perdrėskiau visas pėdkelnes – taip ir išėjau į sceną. Ir ką jūs manote – Butkutė užvedė naują madą: vaikščioti suplėšytomis kojinėmis...
Anuomet labai dažnai leisdavote albumus: kasmet, kartais net po du per metus. Iš kur jų tiek?
Visa kūryba – iš mano gyvenimo. Gal tos dainos buvo labai paprastos, banalios, bet nuoširdžios – tikrai. Į dainas sugulė visos mano meilės – laimingos ir nelaimingos, visos skyrybos, neišsipildę jausmai... Daug dainų buvo skirta mano gyvenimo vyrams. Ivo skirtos dainos „Dėl tavęs“ ir „Ištikimybė“, o „Nemylėjau tavęs“ – vienam boksininkui, kuris buvo labai mane įsimylėjęs, vis bėgiojo iš paskos su dovanomis, statė šiltnamius mano mamai, bet jo taip ir nepamilau. Parašiau tą dainą pusę ketvirtos ryto viešbutyje, grodama nematomais klavišais ant paklodės: „Man patiko tik būti su tavim...“
Jūsų draugystės siekė daug žmonių, tarp jų ir žinomų. Visiems tuomet reikėjo Džordanos...
Neskirsčiau žmonių į gerus ir blogus, neatsirinkdavau: viską priimdavau už gryną pinigą, tikėjau, kad mane nuoširdžiai myli. Kiek ten iš tikrųjų buvo tos meilės, kas dabar pasakys... Vieni mylėjo, kiti galbūt naudojosi. Gaila, kad daug mano gerų draugų emigravo, – jie ateina į koncertus, kai gastroliuoju, arba susitinkame trumpam, kai grįžta į Lietuvą. Ir artimuosius matau gana retai: rodos, iki Šakių – ranka paduoti, bet visi esame užsiėmę, daug dirbame, tai ir bendraujame tik telefonais, paveiksliukais ir bučinukais...
Prisimenu seną televizijos laidą: tąkart jus kalbino Audrius Giržadas, studijoje jūsų klausėsi daug žmonių. Ir tuomet visiems džiaugsmingai prisipažinote, jog laukiatės.
Visa Lietuva tuomet laukėsi su manimi... Vis glostydavau tą mažą pilvą, jau mezgiau megztinuką mažyliui. Taip džiaugiausi, kad ėmiau ir išklojau visiems – nesusimąsčiau, kad gal dar nereikia, dar anksti, dar visko gali nutikti... O vėliau „Girstutyje“ po koncerto lipau laiptais, tempdama glėbį gėlių: avėjau batus su platforma, paslydau ir nuriedėjau žemyn. Prisimenu, kaip su draugu lėkėme į Vilnių: pakeliui mus dar sustabdė už greičio viršijimą, išrašė baudą. Mane paguldė į ligoninę dėl gresiančio persileidimo, bandė išsaugoti kūdikį, bet nepavyko. Tai įvyko prieš dvidešimt metų... Niekada to nepamiršiu.
Tada viskas supuolė į vieną krūvą: praradau kūdikį, išsiskyriau su draugu, išsiskyriau su grupe ir vadybininku. Palikau „Mega Records“, o jos vadovą Modestą Mastavičių, kuris tiek daug dėl manęs padarė, iškeičiau į tuometį draugą: atseit dirbsime kartu, bus patogu, bendras biudžetas... Tik vėliau susigriebiau, kad mums ne taip jau gerai sekasi. Tuomet koncertuodavau vidurinėse mokyklose ir apskritai bet kur, kad tik uždirbčiau pinigų. Man reikėjo išlaikyti mus abu, nes draugas vis delsė ieškoti darbo. Tai tęsėsi metų metais.
Kai sutikote dalyvauti realybės šou „Akvariumas“, visi kalbėjo, jog einate į televiziją gaivinti savo gęstančios karjeros...
Bijojau ten eiti: ką aš veiksiu uždaryta, tai ne mano charakteriui, visi spoksos pro langus... Buvo žmonių, kurie stebėjosi: „Ką ta Butkutė čia veikia? Juk čia žvaigždžių šou! O kokia ji žvaigždė, ta girtuoklė...“ Maniau, mane išmes jau per pirmąjį balsavimą. Bet neišmetė: įsigyvenau, susidraugavau su visais, man labai patiko Psichas ir Stano, žiūrovai noriai už mane balsavo. Tapau realybės šou nugalėtoja, iš projekto išėjau su trenksmu: mano karjera atsigavo, koncertų labai padaugėjo. Už pergalę gavau prizą – trisdešimt tūkstančių litų: nusipirkau naujų puodų, pakeičiau automobilį, susimokėjau į priekį už buto nuomą. Aišku, nemaža dalis išėjo ir vaišėms... Mėgau šampaną, man nereikėjo ieškoti progos, kad jo išgerčiau.
Ar iš tiesų būdavo taip, kad atšaukdavote numatytus koncertus? Į juos tiesiog neatvykdavote?
Žinoma, būdavo... Kartais būdavo, kad draugas mane sumuša arba pasigeriu, ir viskas – nebevažiuoju į jokius koncertus, jie man net nerūpi. Sykį net į Kanadą neišskridau, nors rankose turėjau bilietą: „Ai, blogai jaučiuosi, bus dar tų Niagaros krioklių...“ Nesuprantu, kodėl žmonės vis tiek nesiliovė manęs mylėję... Kasdien apie tai nesusimąstau, bet kai prisimenu, net supurto: kaip aš galėjau taip elgtis? Žmonės pirko bilietus, suplanavo vakarą, pasipuošė, atėjo su vaikais, atnešė gėlių, o princesei, matote, ne ta diena – „ai, nevažiuosiu, apsieis be manęs!..“ Kai iš tiesų nutikdavo kokia nelaimė – pavyzdžiui, sykį nusideginau koją iki pūslių – niekas nebetikėdavo, kad nesveikuoju, visiems būdavo aišku, kokia ta mano „liga“...
O gyventi juk reikėjo. Būdavo parduotos vasaros: nuo vėlyvo pavasario iki rudens dainuodavau pajūrio restoranuose. Gerai uždirbdavau, bet labai išeikvodavau save: pamenu, tesverdavau keturiasdešimt penkis kilogramus, man net vaikiški drabužiai būdavo per dideli. Per dieną suvalgydavau pusę dešrelės ir lėkštę šaltibarščių, o vakarienei... išgerdavau brendžio.
Kai jūsų gyvenime atsirado Elegijus, viskas ėmė taisytis į gera?
Tai buvo tiesiog meilė. Man taip patiko jo klausytis – atrodė, pirmą kartą gyvenime išgirdau protingą žmogų. Per tuos metus daugybė žmonių mane bandė atkalbėti nuo alkoholio, bet numodavau ranka lyg į tuščias šnekas: „Jūs manęs nesuprantate, norėsiu – gersiu, norėsiu – negersiu, man taip smagiau gyventi...“ Po gastrolių važiuodavau į ligoninę, man darydavo lašelinę, meluodavau gydytojams: „Išgėriau tik porą taurių brendžio, matyt, apsinuodijau maistu...“ O Elegijus man nepriekaištavo, nerėkė, nesibarė – tiesiog kalbėjo savo ramiu balsu, ir staiga išgirdau viską, ką jis man sakė. Tada jis jau ketverius metus buvo blaivus. Jis pasakojo apie savo gyvenimą, savo patirtis vartojant alkoholį ir narkotikus, apie metus kalėjime, apie prasmės suvokimą – o aš valgiau kiekvieną jo žodį. Aš jau norėjau pasikeisti – ir Dievas man atsiuntė tinkamą žmogų. Supratau: jei jis būtų mažiau mane mylėjęs – tikrai būtų palikęs, neištvėręs mano duobių ir pakilimų, bet išbuvo, ištvėrė... Kai man užeidavo blogumas, nerimas, sėdėdavo šalia per naktį, labai daug kalbėdavomės. Jis galų gale įkalbėjo mane pereiti Minesotos programą. Jau šešti metai visiškai nevartoju alkoholio, Elegijus mane ištraukė iš tos duobės. Tuo metu jis jau buvo pradėjęs organizuoti mano turą po užsienio šalis, ir mudu išvažiavome koncertuoti. 2012-aisiais užsienyje jis man surengė per 40 koncertų.
Kai judu apsisprendėte, kad Elegijus taps jūsų vadybininku, aplinkiniai į tai žiūrėjo atlaidžiai: „Ech, dar vienas mylimasis, kuris bandys tapti prodiuseriu...“
Taip, taip... Pirmiausia jam reikėjo įtikinti užsakovus, kad aš apskritai atvyksiu į koncertus. Visi į mus žiūrėjo kreivai: „Tu matai, toks tokį sutiko... Kokie dar koncertai, kokie dar planai?“ Bet Elegijus niekada nenuleido rankų. Jis norėjo duoti man tai, ko, jo nuomone, nusipelniau. Norėjo, kad žmonės pamatytų, ko esu verta. Kelis kartus apvažiavome Lietuvą su koncertais, išvykome į turą po užsienį. Grįžę nuvažiavome į sanatoriją Druskininkuose pailsėti, ir Elegijus, vaikščiodamas po mišką, prakalbo apie didžiąsias arenas. Aš šiek tiek išsigandau, bet jis užsibrėžė tą tikslą, užsispyrė, ir viskas – man teliko juo patikėti. Ir prasidėjo: studijos, įrašai, nauja muzika, roko žanras, kuris man nuo seno labai artimas... Viskas tobula, viskas – aukščiausios kokybės. Elegijus surinko geriausius muzikantus, nuolat braižė savo vizijas, pirmiausia galvodamas ne apie pelną, o apie koncertų kokybę. Kas buvo mano koncertuose, žino: mes pasiekėme tai, kas, rodos, neįmanoma, bet tai ir mane pačią įpareigoja išlikti kūrybingą ir įdomią, gerai dainuoti, pasiekti žmonių širdis. Mano gerbėjai, kadaise pradėję manęs klausytis, dabar į koncertus jau atsiveda savo vaikus. Rodos, pati dar nesu sena, o jau kelias kartas užauginau... Šiemet laukia jubiliejinis turas „Iki Mėnulio ir atgal“, dabar vyksta parengiamieji darbai. Simbolinį pavadinimą ir šįsyk sugalvojo Elegijus: žmonės mane myli iki Mėnulio ir atgal, kaip ir aš juos. O ir mano muzikinis kelias – ilgas ir ekstremalus, tarsi kelionė į Mėnulį.
Trisdešimt metų scenoje skamba solidžiai...
Man irgi. Reikėtų pamesti pasą, bet aš ir taip į jį nežiūriu. Aš laiminga – o ir kaip, su tokiu vyru gyvendama, galėčiau būti nelaiminga? Kažkada man reikėjo būti stipriai, atsakyti už visus ir už viską. O dabar viskuo rūpinasi Elegijus – man telieka rūpintis savimi, kurti, puoštis ir gerai jaustis. Tik gaila man jo, kad taip sunkiai dirba... Jis niekada nesiskundė, o pernai pavasarį kirto insultas. Pasirodo, ne pirmas – vieną jis jau išvaikščiojo. Gydytojai liepė bent kiek stabtelėti, bet Elegijaus nepakeisi, jis nepakenčia laisvadienių. Jis džiaugiasi tuo, ką daro, mėgaujasi statydamas mane ant pjedestalo. Jis galėtų surengti bet kokį renginį, net olimpiadą – tiek minčių, tiek idėjų turi, ir viską įgyvendina! Ir aš taip pripratau prie tų jo stebuklų, kad kitaip ir nebeįsivaizduoju.