Scenos diva Rosita Čivilytė švenčia 60-metį: jubiliejų minės ypatingai – paruoštos net 2 staigmenos
Lietuvos populiariosios muzikos scenoje Rosita Čivilytė užima išskirtinę vietą – jos vardas neatsiejamas nuo aukštų profesionalumo standartų, savitos atlikimo manieros, atpažįstamo tembro ir ypatingos vokalinės jėgos. Nors dainininkės kūrybinė kelionė tęsiasi ir žada dar ne vieną netikėtumą, jos koncertinė ir pedagoginė veikla, aprėpianti kelis dešimtmečius, jau tapo svarbia Lietuvos muzikos istorijos dalimi. O lapkričio 3-ąją ji švenčia jubiliejų – 60-metį.
Nuo 9-ojo dešimtmečio R.Čivilytė dalyvavo daugybėje reikšmingų Lietuvos muzikinių projektų, bendradarbiavo su žinomais kompozitoriais ir įvairių žanrų atlikėjais. Jos kūryba ne kartą įvertinta už vokalinį meistriškumą ir profesionalumą – festivalio „Vilniaus bokštai ’87“ Grand Prix (1987), „Baltijos dainos festivalio“ (Baltic Song Festival) Grand Prix (1997), „Jūrmalos festivalio“ (1990) bei Tarptautinio konkurso „Vilnius ’95“ laureatės vardai ir kt.
Kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ji dalyvavo projektuose „Pasaulinės klasikos metamorfozės“ (1999) ir Leonard’o Bernsteino „Mišiose“ (1999). Įspūdingi vaidmenys sukurti ir teatre: Uosė bei Anitra Kęstučio Antanėlio ir Arūno Navako roko operoje „Peras Giuntas“ (1997, LNOBT), Magdalena Andrew Lloydo Webberio roko operoje „Jesus Christ Superstar“ (2000). Taip pat – pagrindiniai vaidmenys miuzikluose: Kurto Weill’io „Septynios mirtinos nuodėmės“ (LNOBT) ir Bertolto Brechto bei K. Weill’io „Trijų grašių opera“ (2001, KVMT).
Šie darbai atskleidė atlikėjos gebėjimą derinti muzikinę preciziką su aktorine įtaiga, išryškindami platų jos interpretacijų spektrą. Plačiajai publikai R.Čivilytė geriausiai žinoma kaip atlikėja, jungianti pop, rock, miuziklo, rhythm and blues ir soul džiazo patirtis.
Svarbi Rositos veiklos dalis – vokalo pedagogika. Dainavimo mokytojos patirtį ji sukaupė dirbdama su įvairaus amžiaus atlikėjais privačioje studijoje ir televizijos projektuose (viename jų – „Lietuvos balse“ [LNK] – mentoriauja iki šiol). Daug jaunų ir vidutinės kartos dainininkų savo profesinės sėkmės pradžią sieja būtent su jos pamokomis, pabrėždami mokytojos profesionalumą, savitą metodiką, orientuotą ne tik į vokalinių gebėjimų lavinimą, bet ir į kryptingą asmenybės ugdymą, atidą emocinei bei psichologinei būsenai.
Rosita Čivilytė iki šiol aktyviai kuria, eksperimentuoja kartu su artimais bendrakūrėjais, kalbančiais ta pačia muzikine kalba ir mąstančiais panašaus gylio bei platumos kategorijomis. Ji išlieka unikali ir atpažįstama, kad ir kaip keistųsi ją supančios muzikos tendencijos.
Šiemet atlikėja mini savo kūrybinio kelio jubiliejų. Šia proga išleista Elvyros Kučinskaitės knyga „Rosita. Gyvenimas kaip staigi mirtis ir lėtas prisikėlimas“, kurioje apžvelgiama daugiau nei keturių dešimtmečių kūryba, atskleidžiami scenos ir gyvenimo užkulisiai. Leidinyje gausu archyvinių nuotraukų ir praėjusio laikmečio realijų.
Netrukus Lietuvos televizijos žiūrovus pasieks ir dokumentinis filmas „Ją vadina diva“.